Nors lietuvių paauglių literatūros laukas gali pasirodyti liūdnas žvilgtelėjus į 2016-ųjų Metų knygos rinkimus, bet taip nėra: didėja temų ir raiškos įvairovė, vienas po kito paaugliams pradeda rašyti nauji autoriai (vien pernai debiutavo Ilona Ežerinytė, Laura Varslauskaitė, Jurga Lago ir keli kiti), naujų sumanymų imasi ir jau patyrę rašytojai. Prieš pat Naujuosius pasirodė labai skirtingos ir vis dėlto šiuo tuo – socialiniu jautrumu, paauglio saviieškos motyvu, psichologine analize – viena kitai artimos Vilės Vėl ir Renatos Šerelytės knygos paaugliams.

 

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“. – V.: „Alma littera“, 2016.

Ilgai nerašiusi paaugliams R. Šerelytė grįžta sparčiai ir užtikrintai. Pirmoji knyga mokyklinio amžiaus jaunimui „Jundos lemtis“ (1997) pasirodė Skomanto serijoje – tai nuotykinė istorinė knyga, todėl gana svetima autorės kūrybos visumai. Užtat 2014 m. išleistoje ir į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos garbės sąrašą (IBBY Honor List) įtrauktoje knygoje „Rebekos salos“ bei naujausioje apysakoje „Žvaigždžių medžiaga“ skaitytojai atpažins ir rašytojos suaugusiesiems skirtų knygų bruožų: aliuzijas ir simbolius, neretai tamsią niūrią atmosferą, psichologinę analizę, fanstasmagoriškumą ir siurrealizmo elementus.

Pagrindinis apysakos veikėjas Timis – šiuolaikinis paauglys, kurį domina mokslas ir pažanga. Jis mėgaujasi technologijomis, siekia būti itin prag­matiškas, žmonių santykiuose ir gamtoje mato tik nepraktiškumą ir trukdžius: „Šito priemiesčio miškelio pakeliui į mokyklą galėtų ir nebūti. Užtektų asfaltuotos kelio juostos“ (p. 9). Timis viskam abejingas, net atsitiktinai miškelyje suradęs nužudytos bendraklasės Evelinos kūną pernelyg nesusijaudina, tetrokšta vėl išsitraukti savo planšetę ir pasinerti į virtualųjį pasaulį. Bet racionalus ir pragmatiškas Timio veidas yra veikiau kaukė nei organiška tapatybės dalis. Su pernelyg savimi užsiėmusia močiute gyvenantis paauglys, kurio šeima emigravusi, neturi draugų. Žmogiškųjų ryšių jis siekia tik virtualybėje – kitur bijo pasirodyti silpnas, būti išduotas, atstumtas.

Nors Timis nebuvo itin artimas Evelinai, tačiau jai simpatizavo. Jis nenori merginos prarasti, todėl sukuria jos projekciją mobiliojoje aplikacijoje. Tai primityvokas dirbtinis intelektas, gebantis palaikyti šiokį tokį pokalbį. Eveliną jis kuria ne kaip pačios Evelinos alter ego, bet kaip daiktą, objektą, taigi prog­rama visai nepanaši į jautrią, svajingą, filosofuoti mėgusią mirusią bendraklasę. Tačiau netrukus pradeda dėtis keisti dalykai –­ bend­raklasės projekcija ima kalbėti mįslingai, siunčia užuominas apie tai, ko Timis tikrai nežinojo ir negalėjo suprogramuoti. Tikrosios Evelinos sielos ar sąmonės dalis (tai apysakoje aiškiai neapibrėžta), komunikuodama su Timiu, pamažu ima naikinti jo kaukę – paauglys tampa atidesnis kitiems, išdrįsta atsiverti pasauliui, taip pat įsivelia į bendraklasės mirties detektyvą.

„Žvaigždžių medžiagos“, kaip ir „Rebekos salose“, svarbiausias motyvas yra virsmas, sąlygiškos brandos pasiekimas. Detektyvinė linija, nors dramatiška, parodanti daug šių dienų visuomenės socialinių skaudulių, lieka antrame plane. Rebeka, pažvelgusi į save veidrodyje, atsiduria alternatyviame pasaulyje ar, tiksliau, savo pasąmonėje. Keliaudama per salas, simbolizuojančias savojo pasaulio nevientisumą, Rebeka ima keistis į gera. O Timis keliauja per kasdienybę, kurią iki šiol ignoravo. Pamažu susikurta abejingumo kaukė nyksta, vaikinas ryžtasi nebebėgti nuo artimųjų, išmoksta užjausti ir galiausiai pasijunta laimingas. Ne mažiau svarbu, jog faktų ir patogumų užliūliuota jo vaizduotė galiausiai taip pat prasiveržia: „Pažvelgė į tuščią baltą lapą. Toji tuštuma jam nepatiko. Norėjo mesti sąsiuvinį į šalį ir imti planšetę. O paskui jam dingtelėjo, kad sąsiuvinio lapas panašus į baltąją dėmę, kurią reikia atpažinti ir ištirti (...) neskubėdamas ėmė rašyti. Didelėmis, kiek kreivomis raidėmis: SAPNORAŠTIS“ (p. 199).

„Žvaigždžių medžiaga“ – apgalvotas kūrinys, kuriame etinis lygmuo, paauglio drama derinami su populiariais detektyvo, komedijos elementais, pavyzdžiui, per visą apysaką išsidriekusi ekscentriškosios senelės, teatro artistės, linija, jos meilės trikampis. Nors Šerelytės kalba, kaip įprasta, sodri, netrūksta retesnių sinonimų, palyginimų, metaforų (kvietiniai ūsai, dusulingas riebus mopsas ir kt.), tačiau pasakojimą lengva skaityti. Įvairūs kontekstai – mokslo faktai, literatūros ir kino kūrinių paminėjimai – neklampina skaitytojo. Taip pat vis dar galima justi režisieriaus Timo Burtono įtaką Šerelytės kūrybai.

Abejonių kelia tik keli dalykai: racionaliojo Timio tikėjimas telepatija (pseudomokslinė teorija, nors galbūt tai galima nurašyti prie daugybės kitų nesusiformavusio Timio charakterio prieštarų), kraštutinis situacijų hiperbolizavimas ir stereotipizavimas. Nors sekti močiutės liniją smagu, ji aiškus ekscentriškos, bet gero siekiančios veikėjos stereotipas. Perdėtas ir bendraklasės televizijoje dirbančio tėvo vaizdavimas – vos užsukęs į mokyklą, atrodo, jis užhipnotizuoja suaugusias mokyklos bendruomenės nares. Teksto nepuošia ir tokie suprimityvinti Timio charakterio šaržai: „Kas ta Apvaizda, jam nebuvo aišku, bet tai turbūt kažkas panašaus į mokesčių inspekciją“ (p. 115). Vis dėlto ši apysaka – skoningas geros populiariosios literatūros kūrinys, o tai, kad pagrindinis veikėjas yra vaikinas – didelis pliusas, juk didžiuma paauglių literatūros pirmiausia orientuota į skaitytoją merginą.

 

Vilė Vėl. „Pereik tiltą, kvaily“. – V.: „Sofoklis“, 2016.

Vilė Vėl – ne naujokė literatūroje. Išleidusi du romanus suaugusiesiems ir dvi palankiai įvertintas knygas vaikams, ji ėmėsi vis daugiau dėmesio Lietuvoje sulaukiančios paauglių literatūros. Kad „Pereik tiltą, kvaily“ yra knyga mokyk­linio amžiaus jaunimui, konceptualus viršelis aiškiai signalizuoja: „Converse“ sportbačiai (dar vadinami inkariukais), ne vienai kartai tapę įvaizdžio dalimi, grublėtas pilkas asfaltas, grafitiškas pavadinimo šriftas ir netgi žodelis „kvaily“.
O kas po viršeliu?

Ši knyga – problemų proza, itin dažnas ir populiarus realistinių knygų paaugliams žanras. Pagrindinė veikėja – aštuntokė Auksė. Jos mokykla ruošiasi jubiliejui, o ji turi dainuoti chore, bet kaip tyčia per didžiąją šventę suserga. Lyg ir nieko baisaus, tačiau tuojau pasirodo, kad į mokyklą grįžti po ligos nėra lengva – jos vietą šalia draugės užėmė ką tik į klasę atėjusi naujokė, nebaigti darbai ir konfliktas su geografijos mokytoja labai gąsdina, todėl Auksė išvis nustoja eiti į mokyklą, verčiau lieka žiūrėti serialo apie paauglius, vaikštinėja po miestą. Auksė, kaip būdinga tokio amžiaus paaugliams bei knygų veikėjams, yra savęs ieškanti paauglė – dar neišmokusi subtilumo, kategoriškai reaguojanti į įvairias situacijas. O supratingumo mokytis jai labai reikia – šalia jos tiek daug skirtingų žmonių, kuriuos engdama ji pati galop tampa nelaiminga.

Knygos meniniai ir etiniai sprendimai mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės autorės kūrybos. Dažniausiai socialinė aplinka bei žmogaus padėtis formuoja ir nusako jo charakterį. Pasakotojo žvilgsnis nėra sukoncentruotas į vieną ar porą veikėjų, visada atidžiai dairomasi aplinkui – rūpi nesuprastieji, kenčiantys dėl socialinių problemų. Apysakoje orientuojamasi ne į dinamišką siužetą, bet į Auksės aplinką, ją supančius žmones ir teksto gelmę, todėl pasakojimas išsišakojęs – viskas tarsi sukasi apie Auksę, tačiau pastebimi ir bend­raklasiai, jų šeimos, mokytoja, senutė kaimynė, tėvai, seneliai, pusbroliai. Gal ir nelabai ilgas, bet gana charakteringas, istorijas kūrinyje turi ne tik antraeiliai ir trečiaeiliai, bet ir ketvirtaeiliai veikėjai, su pačia Aukse beveik niekaip nesusiję (pavyzdžiui, senutė kaimynė, prižiūrinti anūką).

Etinėmis nuostatomis – dėmesiu so­cialinėms problemoms ir gerumo siekiu –­ Vėl kūryba gan artima amerikiečių rašytojos Kate DiCamillo kūrybai. Beje, ji taip pat mėgsta pasakojimą sumegzti iš kelių skirtingų veikėjų linijų („Jei ne Vinis Diksis“, 2004; „Reimė“, 2016). Ir jai tai puikiai pavyksta, nes didžiausia dorybė yra saikas. Deja, Vėl knygoje būtent to pritrūko –­ kūrinys perkrautas, todėl Auksė daugiau nei pusėje knygos tėra stebėtoja, o kadangi pasakojama trečiu asmeniu, ji skaitytojui lieka gana tolima... Vietoj siužeto nuolat užmezgamas dar vienas, kartais ne visai reikalingas išsišakojimas (pavyzdžiui, Auksės senelės pasakojimas, kaip sutiko senelį, ir latvių kalbos pamokėlė), todėl apysaka fragmentiška, noveliška, tiršta, sunku joje nepasiklysti, skaitytojas turi būti itin atidus: turinys stipriai kontrastuoja su tuo, ką žada viršelis.

Neabejotinas knygos išskirtinumas, lyginant su didžiąja paauglių literatūros dalimi, kad suaugusieji nėra tik šešėliai už kadro, priešingai, jie nuolat šalia. Jie neidealizuojami – klysta, įstrigę savuose naratyvuose, kaip ir paaugliai, ne visada lengvai randa bendrą kalbą, tačiau stengiasi. Auksės tėvai tikisi iš dukros racionalumo, kalba su ja it su suaugusia, todėl ne iškart pastebi jos paaugliškas problemas ir tai, kad jai pirmiausia reikia ne pamokslų, bet supratimo ir palaikymo. Į tai apeliuoja ir kūrinio pavadinimas. Bendraklasis Auksei pasakoja anekdotą apie kvailį, nežinantį, kaip iš Vytauto gatvės Žvėryne nueiti prie Gedimino pilies. Užklaustas praeivis paragina pereiti tiltą. Kvailys taip ir daro – pereina keturis Vilniaus tiltus, kol atsiduria ten, kur norėjo, ir džiaugiasi: „Kokie geri žmonės! (...) Kaip tiksliai man nurodė kelią“ (p. 123). Taigi pereik tiltą, kvaily tampa kūrinio leitmotyvu – kai vietoje tiesaus kelio veikėjai dėl kvailumo, užsispyrimo, negebėjimų suka ratais kvadratais. Bet vis dėlto eina tikslo link – suprasti artimą, padėti jam sunkią akimirką.

Fakto klaidos nepalengvina skaityti klampaus teksto. Vienur teigta, jog intelekto sutrikimų turintis Domantas nesuvokia skaitomo teksto (p. 15), kitur –­ jau suvokia (p. 67). Painiojami veikėjai: dukra supainiojama su sūnumi (p. 103), Domantas staiga tampa Dovydu (p. 69), o pagrindinė veikėja Auksė –­ Ginte (p. 123). Klaidos taip nerėžtų akies, jei ne teksto tirštumas, o dabar skaitytojas verčiamas gręžiotis atgal, aiškintis: gal vis dėlto buvo kažkokia Gintė, gal vėl kažką praleido...

Atidesnio ir griežtesnio ne tik kalbos, bet ir turinio redaktoriaus trūkumą liudija ir kiti teksto netolygumai. Pradžioje užmenama intriga („Vėliau visi pasakos tą istoriją savaip. Nors tai Auksės istorija“, p. 7) subliūkšta. Veltui įterpti ir Auksės žiūrimo serialo perpasakojimai –­ gal būtų užtekę vieno kito akcento, padedančio geriau pažinti veikėją, ką ji įžvelgia seriale. Kitur žodis patausojamas: Auksės bendraklasei įžeidus kitą bendraklasį įsiplieskia didelis konfliktas, tačiau baisiojo keiksmažodžio skaitytojas taip ir nesužino, todėl sunku suprasti konflikto priežastį. Jei nenorima knygoje keiksmažodžio, gal ir užsiminti apie jį nereikėtų?

Neapleido įspūdis, kad knyga nuo šiuolaikinio paauglio gana toli – dėl komplikuotos ir pernelyg rimtos raiškos, dėl temų (nuo pirmosios simpatijos ir kitokio vaiko iki alkoholizmo) ir problemų gausos. Rodos, per daug atpasakojimo ir per mažai tiesioginio veiksmo. Kūriniui trūksta lengvumo ir žaismės, kuriais pasižymėjo pirmoji autorės knyga vaikams „Parašyk man iš Afrikos“ (2003), nors kitais atžvilgiais abiejų stilius, problemiškumas, psichologinė analizė, etinės nuostatos labai panašios.

Nepaisant trūkumų, tai subtili, taik­li knyga, joje daug pozityvumo, pasirodančio kaip šviesa tunelio gale – kai labiausiai reikia. Autorė geba atkreipti dėmesį į reikšmingas detales, įsigilinti į žmogaus būdą ir kiekvieno savotišką ypatingumą, taupiu žodžiu visa tai sumegzti į prasmingą vienį. Tik gaila, kad knyga paleista į pasaulį nesubrandinta.