Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“. – V.: „Dominicus Lituanus“, 2017.

Vakaruose ir iš ten ateinančiuose paauglių literatūros vertimuose dominuoja fantastika, distopijos, o lietuvių autoriai linkę nerti į realistinius žanrus. Apžvelgus per pastaruosius dvejus metus pasirodžiusias knygas paaugliams – leidyklos „Alma littera“ paauglių ir jaunimo literatūros konkurso bei kelias pavienes – matyti, kad šiokį tokį fantastinį elementą turi kokios trys keturios (Neringos Vaitkutės, Rebekos Unos, Ilonos Ežerinytės, Kristinos Gudonytės), o realistinių bent dvigubai daugiau (Dainos Opolskaitės, Akvilinos Cicėnaitės, Lauros Varslauskaitės, Unės Kaunaitės ir kt.).

Ankstesnius savo kūrinius pasakomis vaikams ir paaugliams vadinanti I. Ežerinytė irgi pasuko realistinės literatūros link. Jos pirmoji knyga paaugliams „Sutikti eidą“ buvo itin palankiai sutikta kritikų. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius šią knygą įvertino Prano Mašioto premija, teikiama už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, kūrinys taip pat pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ paauglių knygų penketuką (vaikų knygų kategorijoje buvo rašytojos „Šunojaus diena“). Anot Kęstučio Urbos, galvojant apie „Sutikti eidą“ „vis norisi vartoti žodį „elegancija“: elegantiškas pasakojimas, vaizdas, sakinys, elegantiška realizmo ir fantazijos jungtis“.*

Naujausia I. Ežerinytės apysaka paaugliams „Verksnių klubas“ turinio atžvilgiu visai kitokia. Romantišką ir švelniai žaismingą pasakojimą apie kasdienybėje sužybsintį stebuklą keičia sunkios jauno žmogaus aukos reikalaujančios problemos. Knygoje kalbama apie vienatvę ir liūdesį, jaunimo moralines dilemas ir saviiešką, vaikų ir tėvų santykius, skyrybas, alkoholizmą bei kitas sudėtingas aplinkybes, į kurias ne savo noru patenka paaugliai.

„Verksnių klubą“ sudaro dvi pagrindinės siužetinės linijos. Kūrinio cent­re – neįvardyto amžiaus vieniša paauglė Lina, spėčiau, maždaug 16-os. Jos tėvai išsiskyrę: motina išėjo pas kitą vyrą, o dukra nusprendė likti su tėvu ir beveik nutraukė santykius su mama ‒ „Linai nieko iš motinos nereikia“ (p. 9). Mergina motiną kaltina dėl visko, kas bloga nutiko jos gyvenime, o ypač dėl tėvo ligos. Alkoholizmo. Knygos veiksmas prasideda kaip tik tada, kai šis pagaliau užsirašo į Priklausomybių centrą gydytis, o Lina lieka viena – turi rūpintis savimi, palaikyti tėvą ir dar visa tai, kas dedasi, slėpti nuo pasaulio, kad jų niekas neišskirtų. Tiesa, apie susiklosčiusią situaciją dar žino ir teta, tačiau ji atlieka tik epizodinį vaidmenį – retkarčiais patikrina, ar paauglei viskas gerai, ar turi ko valgyti.

Lina tėvą labai myli, tačiau gydymosi pradžia sunki jiems abiem: matytis gali tik kartą per savaitę, sunku pradėti kalbėtis, atvirauti, mergina nenori pratrūkti, tėvui sukelti dar daugiau skausmo, nerimo, be to, baiminasi, kad „turbūt jis niekada nebus toks kaip anksčiau“ (p. 11). Jai nelieka nieko kita tik kantriai jį lankyti ir laukti pagerėjimo.

Antroji siužeto linija – Linos atėjimas į Verksnių klubą. Bevažinėjant pas tėvą jai tenka vis palūkuriuoti nuniokotoje stotelėje šalia apleistų sandėlių. Kartą ji pastate pastebi merginą. Eglė Liną pakviečia užkopti į viršutinį aukštą, „Welcome to Lizdas“ (p. 12), – sako ji Linai, kai ši atsiduria erdviame kambaryje. Ženklai ‒ žvakės, kilimai, alijošius, antklodės ‒ sako, kad čia būna žmonių.

Paauglių grupelė (Lina tampa šeštąja) „lizde“ subūrusi Verksnių klubą. Mergina čia išgirsta daug teorijų apie liūdesio svarbą: ir kad pirmasis gimusio žmogaus aktas yra verksmas, ir kad gyvenimas apskritai yra ašarų pakalnė. O geriausiai klubo idėją apibendrina vienas iš narių Mindas: „Jei linksma, reikia juoktis, jei liūdna, reikia verkti – tai elementaru. Nukištas į pasąmonę liūdesys vėliau išlenda didesnėmis problemomis. (...) Taigi mes – tam tikra prasme savigalbos klubas“ (p. 25). Čia paaugliai saugiai atsiskiria nuo pasaulio, nusiima kaukes, rašo citatas ir eiles ant sienų, o svarbiausia ‒ dalijasi savo gyvenimo skausmais, liūdesiu ir sulaukia kitų užuojautos, supratimo žinodami, kad jų išgyvenimai nebus nei pajuokti, nei nurašyti.

Panašiai elgiasi ir pasakotojas. Paaug­lių liūdesio priežastys labai skirtingos, kai kurios skaitytojui gali pasirodyti hiperbolizuotos dėl per didelės savigailos, prisiimto aukos vaidmens (ypač Eglės istorija). Tačiau nesijuokiama, o tyliai klausiama, ar iš tiesų galima kitą teisti dėl jo skausmo ir liūdesio priežasčių?

Nuo pat pradžių Liną persekioja nuojauta, kad šis klubas – vaidinimas, maskaradas, bet kartu ją traukia ir įtraukia nuoširdi bendraamžių susikurta terpė. Ji vienišė, draugų beveik neturi, tėvui pradėjus gydytis liko visai viena, tad draugija ir palaikymas jai neabejotinai reikalingi. Tačiau išklausiusi visų istorijas Lina taip niekada ir neprabyla. Apie jos gyvenimą žino tik pasakotojas ir skaitytojai. Tai ne paprastas intravertiškumas. Neatskleisdamas visų kortų pasakotojas perteikia traumuoto paaug­lio charakterį. Ypatingas uždarumas ‒ vienas alkoholikų, narkomanų vaikų bruožų. Noras apsisaugoti nuo išorinio pasaulio, įsivaizdavimas, kad turi galią tik būdamas nepažinus, todėl nepaliečiamas, neįskaudinamas, neužgaunamas. Dėl kitų kalnus gali nuversti, bet pats paprašyti pagalbos ar paramos nesugebi. Lina nė nemėgina išsipasakoti net savo simpatijai Marukui, kurio šeiminė situacija dar blogesnė. Linos simpatijos linija punktyrinė. Nuo pat susitikimo klube jiedu žvilgčioja vienas į kitą, atsargiai, neįkyriai rodo vienas kitam susidomėjimą, prielankumą. Linai patinka – nors iš pradžių to sau nepripažįsta – klausytis jo istorijų, būti šalia, palaikyti. Tačiau ir būdama su juo Lina negali atsiskleisti, todėl nestebina, kad jų santykiai (turint omeny šių dienų jaunimą) plėtojasi itin lėtai ‒ per tris mėnesius jie vos porą kartų apsikabina, prisiglaudžia.

Apskritai Lina ne žodžio, o veiksmo žmogus, nors pati savęs dar nelabai pažįsta. Kone kiekvieną kartą išgirdus draugų liūdesio istoriją, jai norisi ne tik palaikyti kitą, bet ir ieškoti išeičių, padėti, nors tai prieštarauja griežtoms klubo taisyklėms (už „lizdo“ ribų verksniai nebendrauja). Kad tokia nuostata teisingiausia ir tinkamiausia, knygos gale patvirtina ir tėvas, iki tol savo liūdesį skandinęs butelio dugne: „Žinai, ko išmokau PC? Kad reikia ne verkti, o veikti. Kai pradėsi veikti, pradėsi ir sveikti. Besigailėdamas savęs tu tik stovi vietoje, o veikdamas judini gyvenimą į priekį“ (p. 100). Be to, tai dar vienas Linos paaiškinimas – ištverti sunkumus jai padeda ne kalbos.

Lina, nors mažakalbė ir besąlygiškai atsidavusi tėvui, mąsto ir jaučia giliai, suvokia, kad ir ji dėl tėvų poelgių patyrė skriaudą. Daugelis jos naujųjų draugų taip pat vienaip ar kitaip įžeisti ar nuskriausti suaugusiųjų ‒ kenčia dėl nedarnos šeimoje ir tėvų ydų, privalo prisiimti atsakomybę, kuriai dar nėra pasirengę. Lina, kad ir kokia gera bei atlaidi, visa, kas susikaupė, apibendrina nudiegiančia ištarme: „Mes nesame savo tėvų įkaitai, mes atskiri žmonės. Ir mūsų likimai atskiri“ (p. 87). Visažinis pasakotojas jai atitaria: „Apskritai ji nebeturi jėgų laukti, kol suaugusieji susitvarkys savo gyvenimus, kad ji pagaliau galėtų atgauti savąjį“ (p. 97). Žinutė, kurią reikėtų išgirsti ne vienam suaugusiajam, deja, net ir šioje knygoje lieka tik tarp paauglių.

Knygos pabaiga laiminga. Gal net pernelyg. Eglės tėčiui priklausančius apleistus sandėlius, taigi ir „lizdą“, ruošiamasi nugriauti. Ir tai įvyksta pačiu laiku: klubo nariai per kelis mėnesius spėjo sustiprėti ir apsiplunksnuoti, „lizdo“ ‒ vienijančio, globojančio, auginančio ‒ nebereikia, metas jį palikti.

Stipriai paaugo ir Lina: pagaliau rado jėgų pradėti bendrauti su motina ir net paprašyti jos pagalbos. Atsitiesti padeda ir tai, kad tėvas sparčiai taisosi. Neretai žmogui, išsviestam iš įprasto gyvenimo, atsiskyrimas nuo visko, kas supo, tampa proga pertvarkyti būtį ir buitį: pamažu tėvas iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą, mokosi naujų dalykų, imasi naujų sumanymų ir tuo, ką turi, nori dalytis su kitais. Taigi Lina galės būti tiesiog paaugle, nusimesti atsakomybės naštą ir gyventi su krizę įveikusiu, todėl tvirtesniu ir patikimesniu žmogumi.

I. Ežerinytės pasakojimo stilius taupus ir preciziškas – tokiai daugiasluoksnei, iš kelių siužetinių linijų susipynusiai istorijai parašyti užteko vos 120 siauručių puslapių. Visažinio pasakotojo žvilgsnis apsistoja tik ten, kur svarbu, charakteringų aplinkos detalių tik tiek, kiek būtina suvokti vieną ar kitą situa­ciją, veikėjų išgyvenimus. Pavyzdžiui, stotelė, kurioje susitinkame su vieniša ir sutrikusia Lina, nuniokota, nėra kur prisėsti, o iš šiukšliadėžės „šlykščiai trenkia šlapiomis nuorūkomis“ (p. 7). Ji puikiai atspindi sujauktą Linos vidinį pasaulį. Verksnių klubas ne atsitiktinai įsikūręs visai šalia, o ne jaukioje kavinėje: neįpareigojanti, atoki ir tvarkingiems suaugusiesiems nepatraukli erd­vė pati tinkamiausia nuo savo pasaulio norintiems pabėgti paaugliams.

Linos mintys ir išgyvenimai nėra plačiau analizuojami – vienas ar keli trumpi konkretūs sakiniai sminga tiesiai į esmę, pjauna it skalpelis. Todėl knygos apimtis apgaulinga, o norint suprasti istoriją ir tai, ką jaučia Lina, reikia skaityti lėtai, apmąstant, „suvedant galus“. Daug reiškia ir žvilgsnis, prisilietimas, tyla – reikia ir juos išskaityti. Dėl tokio lakoniško, fragmentiško, nutylėjimais grįsto pasakojimo kūrinys iš tiesų elegantiškas, net poetiškas.

Knyga jautri ir ugdanti, bet, mano manymu, pritrūko bent vieno tulžingo audros debesies. Be abejo, gyvenime visko nutinka, tačiau toks greitas ir sėk­mingas Linos tėčio gydymasis nelabai įtikina. Alkoholizmas ‒ sunki liga, o besigydančiuosius dažnai ištinka atkryčiai, skausmingos savivertės, tapatybės ir aibė kitų problemų. O „Verksnių klube“ liga įveikiama net greičiau nei per tris priklausomybių centre praleistus mėnesius: tėvas iš gydyklos išeina tvirtas ir pasirengęs naujam gyvenimui, Lina laiminga dėl atnaujintų santykių su mama, be to, džiaugiasi nauju šeimos šuneliu. Galbūt pabaigoje galėjo pasigirsti bent tolimas griausmas, užuomina apie ateity lauksiančius sunkumus. Manau, ne vienas skaitytojas, pamėgęs šiuolaikinę aštrią paauglių literatūrą, pasiges dramatiškesnio įvykio, ryškesnio veikėjo išbandymo. Tačiau „Verksnių klubas“ – ramus ir subtilus kūrinys, jis dirgindamas juslių veikia terapiškai.

* Kęstutis Urba. „Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą“, Rubinaitis, 2016 Nr. 4 (80), rubinaitis.lnb.lt/index.php?305526290.