Eglė Kačkutė, Neringa Mikalauskienė. Suaugusiųjų tragedija vaiko akimis, balsu ir kalba

Donoghue E. KAMBARYS. Iš anglų k. vertė Virginija Jakutienė. – Vilnius: Alma littera, 2012

Emmos Donoghue romanas „Kambarys“ („Room“) 2010 m. buvo įtrauktas į trumpąjį Mano Bookerio premijos sąrašą. Tai septintasis Airijoje gimusios, Anglijoje disertaciją apgynusios ir Kanadoje gyvenančios rašytojos romanas, atnešęs tarptautinį pripažinimą. Ši knyga laimėjo net penkis literatūros apdovanojimus. Iki tol itin produktyvios ir daugeliu žanrų rašančios E. Donoghue kūryba pačiais įvairiausiais aspektais būdavo analizuojama tik akademiniuose sluoksniuose ir populiari tarp skaitytojų lesbiečių, mat net trys jos romanai ir istorinė studija „Moterų aistros: britų lesbiečių kultūra nuo 1688 iki 1801“ (Passions Between Women: British Lesbian Culture 1688–1801) įtraukti į Lambdos literatūros premijos, skirtos atviros lesbietės knygai, trumpuosius sąrašus, o 2009 m. romanas „Užantspauduotas laiškas“ (The Sealed Letter) tą premiją laimėjo. Čia derėtų atkreipti dėmesį, kad autorė, žinoma, yra atvira lesbietė. Todėl romano „Kambarys“ padėkų skiltyje dėkodama gyvenimo draugei akademikei, lyčių studijų mokslų daktarei Chris Roulston, su kuria augina du vaikus, E. Donoghue rašo: „I would like to thank my beloved Chris Roulston and my agent, Caroline Davidson, for their responses to the first draft.“ Vertime skaitome: „Norėčiau padėkoti savo mylimam vyrui Chrisui Roulstonui ir savo agentei Caroline Davidson už jų indėlį į pirmąjį apmatą.“ Nereikėtų manyti, kad ši klaida – homofobijos apraiška, veikiau banalus tradicinės visuomenės stereotipinio mąstymo atspindys, tačiau aplaidumas arba nenoras pasidomėti autore, kurios kūryba verčiama, yra ne tik klaidinantis, bet ir keliantis apmaudą.
Romanas „Kambarys“ nuo kitų E. Donoghue knygų skiriasi tuo, kad jame lesbietiškumo tema visai neliečiama. Dėsninga, kad būtent ši knyga autorę išgarsino visame pasaulyje, tačiau, pačios autorės žodžiais, pasirodžius „Kambariui“, žmonės visą jos kūrybą ėmė vertinti kitaip, tad gali būti, kad nuo šiol ir kitos jos knygos taps perkamesnės, skaitomesnės ir paveikesnės, o kartu padės suvokti netradicinės lytinės orientacijos moterų gyvenimų peripetijas bei sudėtingumą.
Romanas „Kambarys“ parašytas iš penkiamečio berniuko Džeko žiūros taško ir, o tai itin svarbu, jo balsu. Berniukas su mama gyvena mažyčiame kambarėlyje, kuriame yra tualetas, vonia, šaldytuvas, elektrinė viryklė, stalas, dvi kėdės, lova, spinta, lentyna, kilimėlis ir televizorius. Vaikas niekuomet nėra buvęs lauke ir miega spintoje, nes kiekvieną vakarą devintą valandą į kambarį ateina paslaptingas ir baisus Senasis Nikas, kurio Džekui nevalia matyti ir kuriam nevalia matyti Džeko. Romaną savotiškai įkvėpė, jei taip galima sakyti, 2008 m. pasaulį sukrėtusi kraupi Josefo Fritzlio, kuris dvidešimt ketverius metus kalino ir seksualiai išnaudojo dukterį savo namo rūsyje bei su ja sugyveno septynis vaikus, šeimos istorija. Šios istorijos motyvais sukurtas ir lietuviškas vaidybinis filmas „Tėve mūsų“ (režisierius ir scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius). Kalbėdama apie kitas romano ištakas, E. Donoghue teigia, kad romanui minčių davė ir jos pačios motinystė bei senų pasakų apie užrakintas nekaltas mergeles, pavyzdžiui, Rapunzelę, motyvai.
Vienas didžiausių romano „Kambarys“ pasiekimų ir autorės talento bei meistrystės įrodymų yra penkiamečio vaiko balso sukūrimas. Vaiko balsas knygoje nuo pradžios iki pabaigos natūralus, įtikinamas, stulbinamai tikroviškas. Tai buvo pasiekta vartojant tam tikrą leksiką ir sintaksę. Rašant romaną, vyresniajam iš dviejų rašytojos vaikų buvo penkeri. Autorė teigia, kad iš jo „pasiskolino“ daugelį vaiko kalbos elementų. Dvidešimt pirmojo amžiaus literatūroje romanų iš vaiko žiūros taško apstu, bet tokių, kurių gramatika atitiktų tikrą penkiamečio kalbos struktūrą, dar neteko skaityti. Nors lietuvių kalba ši romano kalbos ypatybė ne taip sėkmingai perteikta, yra ir išradingai bei tinkamai išverstų dalykų. Pavyzdžiui, originale vaikas netaisyklingai vartodamas būdvardį „tall“ vietoj daiktavardžio „height“ motinos klausia, koks jo ūgis: „What’s my tall?“ –­ vertime ši kalbos dalių maišatis gražiai verčiama: „Koks mano aukštis?“ (p. 19). Originale vaikas netaisyklingai vartoja veiksmažodžio būtojo laiko formą: „you should have brung comb“, o vertime tai adekvačiai perteikiama taip pat suveliant veiksmažodį: „reikėjo nusinešti šukas“ (p. 178). Gražiai išversti ir kai kurie posakiai, pavyzdžiui, mama sako sūnui: „no way“, jis jai atsako: „yes way“, vertime mama sako: „nieku gyvu“, vaikas: „visu gyvu“ (p. 112). Tinkamai išversti ir kai kurie vaikiški eilėraštukai, tiesiog pritaikant lietuvišką vaikų folklorą, pvz.: „night night, [...] sleep tight, don’t let the bugs bite“ išversta: „Saldžių sapnų, [...] ramių blusų, kad nekąstų kūno jūsų“ (p. 49).
Deja, daugeliu atvejų vaiko kalbos gramatika vertime neatspindėta. Keli tipiniai pavyzdžiai. Originale rašoma: „You cutted the cord and I was free.“ Tai yra vaikams būdinga gramatinė klaida, kai prie netaisyklingo veiksmažodžio „cut“, kurio būtojo laiko forma yra „cut“, pridedama taisyklingojo veiksmažodžio būtojo laiko galūnė „ed“. Vertime šio vaikiškos kalbos aspekto nelieka: „Tu nukirpai virkštelę ir aš buvau laisvas“ (p. 10). Lietuvis penkiametis šiuo atveju, ko gero, pasakytų ką nors panašaus į: „Tu nukirpėjai virkštelę ir aš buvau laisvas.“ Kitas pavyzdys – Džekas mamos klausia: „Why don’t you take two killers all the bits of every day?“, o vertime, užuot kalbėjęs kaip vaikas, pavyzdžiui, „Kodėl negeri dviejų tablečių kiekvieną dienos gabaliuką?“, jis kalba kaip vaistus išmanantis suaugėlis: „Kodėl negeri vaistų kasdien po dvi kapsules?“ (p. 15). Ir dar vienas pavyzdys: vaikas pasakodamas vartoja netaisyklingą veiksmažodžio „bring“ būtojo laiko formą ir, pritrūkęs tinkamų žodžių televizoriaus „atgaivinimui“ išreikšti, sako: „Old Nick brung magic converter box to make TV back to life.“ Pažodžiui ir taip, kaip penkiametis galėtų pasakyti, tai skambėtų maždaug taip: „Senasis Nikas atnešo stebuklingą keitiklį ir padarė Televizorių gyvą“, o vertime rašoma: „Senasis Nikas atnešė stebuklingą priedą ir Televizorius vėl atgijo“ (p. 16). Taigi vaiko kalba, kuri pasižymi tuo, jog trūkstant norminių kalbos žinių, jos keičiamos išmoningomis konstrukcijomis, atitinkančiomis vaiko gramatikos, leksikos ir sintaksės suvokimo lygį, verčiama į taisyklingą iškalbaus suaugusiojo šneką.
Kitas, sudėtingesnis ir problemiškesnis romano aspektas – vaiko pasaulio matymas arba perspektyva. Romane „Kambarys“ mėginama įsivaizduoti ir per dialogą bei vidinį monologą perteikti vaiko, kurio raida sutrikdyta nenormalių augimo sąlygų, pasaulį. Kadangi kurį laiką kūdikiai save ir motiną (arba kitą motinos funkciją atliekantį auklėtoją) suvokia kaip vieną esybę, klaustrofobinėmis sąlygomis kambaryje auginamo vaiko sąmonė gali būti laikoma normalaus kūdikio psichinės sandaros atspindžiu. Tokiu principu ir kuriamas Džeko pasaulio suvokimas. Ironiška, kad pirmoji šešiasdešimt puslapių trunkanti ir sunkiausiai skaitoma romano dalis – sėkmingiausia jo atkarpa, nes joje ne tik sukuriamas įtikinamas ir stebėtinai motyvuotas mažamečio vaiko psichikos žemėlapis, bet ir atskleidžiama psichologinės vaikui daromos žalos realybė. Vėliau romane dramatiškai pasikeitus aplinkybėms ir traumuoto vaiko psichikai mėginant apdoroti naują informaciją apie pasaulį, Džeko santykio su realybe pagrįstumas kiek susvyruoja. Tam, kad būtų išlaikytas pasakojimo vientisumas, veikėjas yra priverstas „peraugti“ savo amžiui būdingo suvokimo ribas ir operuoti sąvokomis bei žodynu, kurie ne visuomet įtikina. Bet kuriuo atveju, šiuo aspektu romanas be galo originalus ir vertime atskleistas adekvačiai. Pavyzdžiui, Džekas sako: „I thought measuring tapes were TV“, vertime rašoma paprastai: „Maniau, kad matavimo juostos yra tik Televizoriuje“ (p. 19). Žodis „Televizorius“ čia rašomas didžiąja raide ir šiuo atveju vietininkas netrukdo perteikti mintį, jog vaikas nesuvokia, kad per televizorių yra rodomi tik tikrų daiktų atspindžiai arba išgalvoti dalykai. Televizorius jam yra atskiras pasaulis, kuris yra jo realybės dalis.
Nepaisant to, kad romano pasaulis kuriamas remiantis itin sudėtinga smurto ir seksualinės prievartos išgyvenimo psichologija, romanas „Kambarys“ yra įdomi bei dinamiška dvidešimt pirmojo amžiaus vaikystės ir tėvystės studija. Čia gausu vaiko elgesio pavyzdžių, kurie pribloškia nesuvokiama nekaltumo galia ir nepalaužiama vaiko valia gyventi. Knygoje esama nemažai šiuolaikinių vakarietiškų vaikų auginimo realijų. Tai ir vaikų televizija (pavyzdžiui, visame pasaulyje žiūrimas interaktyvus animacinis filmas „Tyrinėtoja Dora“ („Dora the Explorer“)) bei su šia televizija susijusios problemos, apie kurias pastaruoju metu daug diskutuojama; vaikų maitinimosi įpročiai, taip pat ir maitinimo krūtimi tradicijos bei su tuo susiję prietarai, įsitikinimai bei ideologijos, žaislų industrija; bendros mažamečių vaikų bei jų globėjų santykių nuotrupos (pavyzdžiui, gimtadienio dovanos pirkimas kitam vaikui arba elgesys žaidimų aikštelėje). Visa tai, kas normaliomis sąlygomis auginamam vaikui atrodo savaime suprantama ir netgi nepastebima – bendravimas su seneliais, socializacija ir integravimasis į visuomenę – parodoma iš niekad toje visuomenėje nebuvusio Džeko matymo perspektyvos, tad kartu kvestionuojama visa šiuolaikinės civilizacijos sistema. Kas yra tai, ko žmogui iš tiesų reikia, kad galėtų normaliai gyventi (o ne „funkcionuoti visuomenėje“, kaip dabar madinga sakyti)? Kas būtina, o be ko galima apsieiti? Romane galima užčiuopti  netiesioginę vartojimo kultūros kritiką: prarastą daiktą galima lengvai pakeisti dešimčia kitų tokių pat, randamų prekybos centruose, todėl nebėra tikslo nieko branginti. Įdomu, kad čia autorė sugebėjo puikiai perteikti suaugusiojo psichikos lankstumą: išsivadavusi iš nelaisvės, Džeko motina tuoj pat „adaptuojasi“ prie tų gerovės sąlygų, iš kurių buvo išplėšta – pati tampa vartotoja, ir tik Džekas jaučiasi sutrikęs dėl jį užplūdusios informacijos ir daiktų gausos: jis netgi norėtų grįžti atgal į Kambarį, kuriame viskas buvo daugmaž aišku. Tiesa, kritikuojanti sumaterialėjusią visuomenę autorės pozicija pernelyg akivaizdi, tad teigiamiems romano aspektams to negalėtume priskirti.  
Dar vienas būtinas paminėti dalykas –­ per vaiko žiūros prizmę įžvelgiamos Džeko motinos būsenos: jos susitelkimas, sugebėjimas ne tik išgyventi nelaisvės sąlygomis, bet ir sukurti savo vaikui optimalų komfortą (gimęs nelaisvėje, Džekas nesijaučia nelaimingas visą įkalinimo laiką), o grįžus į visuomenę – radikalus pokytis, kai išvarginta žiniasklaidos dėmesio ji nugrimzta į depresiją ir netgi pakelia prieš save ranką. Tiesa, kūrinys baigiamas pozityviai: su viltimi, kad ir motina, ir vaikas kartu mokysis gyventi savarankiškai. Tai viena iš silpnesnių romano vietų, priartėjančių prie masinio skaitytojo mėgstamų happy endų, tad verčia paklausti: nejau autorė, linkusi kritikuoti visuomenę, ima pataikauti masiniam skoniui?.. Vis dėlto tikėtina, jog „Kambario“ vertimas yra pasirodęs pačiu laiku: turint omeny Lietuvoje vis dar eskaluojamą psichologinio ir galimo seksualinio smurto prieš vaiką istoriją, šis romanas įgauna papildomų prasmių. Svarbiausias ir skaudžiausias visų tokio pobūdžio istorijų klausimas būtų šis: ar traumuotas individas, objektyviai patyręs smurtą ir todėl atsidūręs už visuomenės ir jos kalbinio suvokimo ribų, tačiau vėliau dar traumuojamas visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio, gali tikėtis kada nors gyventi „normalų“, įprastą gyvenimą? „Kambaryje“ probleminamas normalumo bei nenormalumo santykis, svarstoma, kokios yra normalumo ribos bei interpretacijos šiuolaikinėje vakarų visuomenėje, ir teigiama, kad žmogaus psichika lanksti, prisitaikanti prie sudėtingiausių sąlygų, nuolat kurianti išlikimo, savisaugos mechanizmus, tuo tarsi įtvirtinant prielaidą, jog literatūra, t. y. prasimanymas, ir yra erdvė, kurioje atsiveria gyvenime gal ir neįmanomos išeitys.

Draugai