Eglė Mikulskaitė. Gyvenimas pagal Gary

Vilniuje gimęs prancūzų rašytojas Romainas Gary lietuviškai skaitytojų auditorijai jau puikiai pažįstamas, netrūksta jo ir mūsų spaudos puslapiuose. Tačiau šįsyk kalbėsiu tikrai ne apie jo kilmę. Nors norėčiau tvirtai sakyti – pagaliau kalbu tik apie jo knygas, o ne apie biografiją, – tačiau būčiau nesąžininga. R. Gary gyvenimo faktai ir fikcijos įtraukia, supainioja, suklaidina – tam tikrais atvejais dar labiau negu kai kurie jo romanai. Būkim atviri: dviejų Goncourt’ų premijų laureatas yra parašęs ne tik šedevrų, o taip kartais nutinka... Nors šįsyk ir kalbėsiu apie vieną iš R. Gary literatūrinių triumfų, negaliu bent trumpam nenukrypti ir į jo asmeninį – fiktyvųjį – šedevrą.

R. Gary biografija tokia įvairialypė, jog dabar jį, be abejonės, mėgtų žurnalo „Žmonės“ žurnalistai. Savuosius vardus ir tapatybes jis koregavo ne kartą, – bent jau oficialiai pradėjo 1951 m., kai iš Romano Kacevo tapo Romainu Gary. Vėliau sekė ne tokie oficialūs Fosco Sinibaldi, Shatano Bogato, Lu­cieno Brûlard’o, ir René Deville’o pseudonimai, tačiau nė vienas nesukėlė tiek skandalų ir liaupsių, kaip Emile’o Ajaro tapatumas. Net versdamas savo kūrinius iš anglų bei prancūzų kalbų R. Gary mėgo pasirašinėti nebūtais vertėjų vardais. O kur dar sufalsifikuotos biografinės detalės, kurių bene daugiausia esama kūrinyje „Aušros pažadas“?

E. Ajaras debiutuoja 1974 m. romanu „Meilutis. Smauglio vienatvė Paryžiuje“, o netrukus pasirodo „Gyvenimas dar prieš akis“, nominuotas Goncourt’ų premijai (ja, kaip žinia, R. Gary buvo apdovanotas jau anksčiau, 1956 m., už tikruoju vardu pasirašytą romaną „Dangaus šaknys“). „Gyvenimas dar prieš akis“ Prancūzijoje tapo perkamiausiu XX a. romanu. Iki tol kritikų vertintas kaip nebeįdomus rašytojas R. Gary prisikelia, nors naująja šlove tenka džiaugtis tik patyliukais. Rašytojo sūnus Diegas yra minėjęs, jog E. Ajaras buvo toks populiarus, kad Prancūzijoje apie jį kalbėjo visi. Tad nieko keisto, jog sykį jų namuose apie rašytoją prakalbo ir Diego draugas. Tai nugirdęs R. Gary žaismingai mirktelėjo sūnui ir atsiduso: „Taip, kaip norėčiau ir aš mokėti rašyti kaip Ajaras...“ Tačiau, nors ir prasidėjo nekaltai, ši savęs dauginimo epopėja ilgainiui išsivystė į sudėtingą žaidimą, kainavusį autoriui nemažai psichologinių nepatogumų. Po rašytojo mirties šia krize susidomėjo ne vienas psichiatras.

Vis dėlto intrigas R. Gary rezgė ne tik asmeniniame gyvenime. Romanas „Gyvenimas dar prieš akis“ tai liudija. Tuometį knygos populiarumą galėjo lemti aplinkybės (beveik nežinomas autorius, garbingiausia literatūrinė premija), bet veikiausiai ji skaitytojus viliojo ir nepretenzinga kompozicija, tragikomiškas pasakojimas. Žodžio galia rašytojas sumaniai naudojosi ne tik savitai performuoti realybei, bet ir jai atkurti. Minėtame romane skaitytojas nardinamas į nešlifuotą, nepoetizuojamą realybę, regimą iš vaiko perspektyvos. Nestokojama nei humoro, nei optimizmo, tačiau R. Gary prabyla negailestingiau negu įprastai.

Pasakotojas ir protagonistas Muchamedas, arba Momo, – prostitutės sūnus, akyse neregėjęs nei tėvo, nei motinos. Kartu su kitais panašaus likimo vaikais jis auga buvusios prostitutės, Holokaustą išgyvenusios žydės namuose, kur laukia naujųjų namų ir įtėvių. Kadangi „auklės“, žydės Rozos, visiems našlaičiams negana, Momo priverstas save auginti pats, aplink save sutelkti keisčiausių draugų būrį: transvestitę Lolą, nuo heroino priklausomą Machutą, gatvėje besistaipančias prostitutes. Neatsitiktinai Momo romane – arabas, tėvų paliktas su prašymu „auklėti musulmonų religijos dvasia“. Ironiškai juokdamasis iš etninių ir religinių stereotipų R. Gary juos perlaužia. Tarp arabo berniuko ir globėjos žydės užsimezga jautri draugystė, nes „kai esi mėšle iki ausų“ (p. 39), visi tampa broliais – ir žydai, ir arabai. Belvilio bulvaras, kuriame vystoma didžioji romano veiksmo dalis, vaizduojamas kaip tikras kultūrų katilas: žydai, arabai, juodaodžiai iš Afrikos, įvairiausio plauko nelegalai. Tai tikras E. Cinzo „Švento Petro šunynas“, sutelkiantis krūvon visus emigrantus. Šios etninės, religinės mažumos romane kardinaliai atskirtos nuo švariosios, prancūziškosios miesto dalies.

 

Emile Ajar (Romain Gary). „Gyvenimas dar prieš akis“. – V.: „Vaga“, 2015.
Emile Ajar (Romain Gary). „Gyvenimas dar prieš akis“. – V.: „Vaga“, 2015.

 

Vienas iš multikultūralizmo, antirasizmo ir pan. temas nagrinėjantis R. Gary romanas – 1970 m. pasirodęs „Baltasis šuo“. Jo centre figūruoja ryški alegorija: vokiečių aviganis, išdresiruotas pulti juodaodžius, o vėliau – baltuosius. Bet „Gyvenimas dar prieš akis“ žengia toliau nei rasinės nesantaikos ir jos kilmės klausimas, nors čia taip pat keliama mažumų ir stereotipų problema.

Neatsitiktinai pagrindinis istorijos pasakotojas – vaikas. Jo žvilgsnis į kitą dar šviežias, nesudrumstas išankstinių nuostatų, ideologijų, netrokštantis rungtyniauti dėl galios. Jis leidžia suteikti balsą kiekvienam, kad ir stereotipizuojamam visuomenės nariui: minėtai transvestitei, prostitutėms. Užribio personažai formuoja ir savitą romano atmosferą – purviną, vulgaroką, – atsvarą padoriam ir manieringam miesčioniškumui. „Aš ypač nemėgstu daugumos. Ji visuomet tampa triuškinanti. Dauguma gali skambėti kaip demokratinė galia, bet joje visuomet panaudojama daugiau jėgos negu demokratijos“, – romane „Baltasis šuo“ (p. 256, 2004) rašė R. Gary (versta mano, – E. M.). Nors „Gyvenimas dar prieš akis“ neapkrautas deklaratyvesne socialine kritika, toji „dauguma“ čia nuolat šmėsteli, – ir ją nuo mažumų skiria griežta riba. „Iki manęs egzistavo bidonviliai (Šiaurės Afrikos ir Prancūzijos didmiečių lūšnynai, – aut. past.), bet Prancūzija juos nušlavė, kad nesimatytų ko nereikia“ (p. 23), – kalbėdamas apie dabartines juodaodžių gyvenimo sąlygas pastebi Momo. Juk simboliškai nušluotas ir Belvilio bulvaras bei visi šio kūrinio personažai. Romanas ne tik vulgarokas, bet ir tragikomiškai satyriškas: vietomis – naivūs, vietomis – aštrūs juokeliai pagelbėjo R. Gary apsaugoti tekstą nuo sentimentalumo.

Momo jautrumas „praskiestas“ šiurkštoko atvirumo ar cinizmo gaidos, neleidžia patalpinti personažo į įprastą palikto, kenčiančio vaiko tipažą. Nestokojama čia ir rašytojo kūrybai būdingos kovingumo, maišto dvasios.

Ir vidiniai, ir išoriniai konfliktai dažnai sutelkiami į kovą su nemaloniu „reikalu“ – gyvenimu. Momo kova – instinktyvus, gaivališkas kabinimasis į gyvenimą net priartėjus prie suvokimo, jog jame mažai teisingumo, o gal net ir prasmės. „Ponas Chamilis mano, kad pasauly nieko nėr gražiau už gražų kilimą, nes pats Alachas sėdi ant jo. Bet Alachas – virš mūsų, todėl manau, kad sėdi jis ant mėšlo krūvos“ (p. 159), – niūriai svarstoma romane. Nors kova daugiasluoksnė, bene svarbiausia ji – su tuo pačiu pasaulio absurdiškumu, aptartu R. Gary amžininko A. Camus. Juk absurdas taip pat ištinka Momo, kai krenta tikrovės dekoracijos, atsitrenkia į tikrovės ribiškumą – vienatvę, senatvę, mirtį.

A. Camus ir R. Gary idėjų panašumai bene ryškiausi abiejų laikysenose: abu užsispyrę teigė žmogų jį neigiančiame pasaulio vyksme, aukštino viltį, stojiškumą, orumą. Momo ironiškai konstatuoja: „Gerai, gyvenimas man dar prieš akis, bet negi dėl to žudysies“ (p. 91). Tiesa, abu rašytojai rinkosi kardinaliai skirtingas priemones: A. Camus tai darė moralizuodamas, o R. Gary – galbūt pernelyg romantiškai, vargu ar kieno kito idėjos yra teikusios tiek terapijos visuomenei. R. Gary jai parūpino ir gausią humoro, ironijos dozę, kuriose taip pat tikėjo slypint šiokį tokį žmogiško orumo liudijimą. Bet „Gyvenimas dar prieš akis“ šį teigimą skaitytojui perduoda subtiliai, romantizavimo čia ne per daugiausiai. O ir Momo – tiesiog berniukas. Jis paprasčiausiai keliasi ir eina, ne filosofuoja.

Vis dėlto keltis ir eiti privalu tik pasirinkus šį kelią pačiam: „Man atrodo, kad nieko šlykščiau negali būti, kaip prievarta kišti gyvenimą į gerklę žmonėms, kurie negali apsiginti ir kurie nebenori tarnauti nei Dievui, nei velniui, nei kam nors dar“ (p. 184). Bręstantis vaikas supriešinamas su lėta senatvine Rozos erozija, taip šryškinant slegiantį būties nuovargį. Užduodamas ir vieną reikšmingiausių klausimų, o gal – teisingiau sakant – atkakliai baksnojama į didžiausią neteisingumą: kodėl iš žmogaus atimta svarbiausio apsisprendimo – gyventi ar mirti – teisė? Kieno ji žinioje: įstatymų, daugumos? Tad kova su gyvenimo absurdu įgauna ir konkretesnį atspalvį, išryškina konfliktą su drumzlina socialine, politine tikrove. O svarbesniuoju R. Gary protagonistų siekiu vis dėlto išlieka laisvė spręsti, rinktis. Knygai pasirodžius, atsirado kritikų, įžvelgusių joje R. Gary rašymo „įtakos“. Tad, nors įtarimų būta, ilgainiui patikėta, jog tikrasis romano autorius – fiktyvusis E. Ajaras. Šiandien šis kritikų patiklumas atrodo naivokai: nors R. Gary ir mėtė pėdas, ir naudojo jam nebūdingą žargonišką kalbą, atsisakė alegorijų, tačiau ne itin giliai tūno tas pats kosmopolitiškasis, satyriškasis paradoksų meistras. Jis ir toliau ieško po bjaurumu slypinčios estetikos, nesirūpina įmantresne literatūrine stilistika ir... tebesirodo kaip vienas geresnių pasakotojų. Nenuvalkiotai romane įtaisytas, originaliai veikiantis ir mąstantis protagonistas – maištaujantis vaikas. Na, o aštrokas sarkazmas, poetiškos kalbos atsisakymas palieka žmones ir reiškinius „tokius, kokie jie yra“. Kartais panašiai sakoma ir apie vaikų pasaulio matymą.

„Gyvenimas dar prieš akis“, kaip ir didžioji dalis R. Gary kūrinių, prikaišiotas asmeninio gyvenimo detalių. Čia ir mirštanti motina, nežinomas, idealizuojamas tėvas, pilna prostitučių aplinka. Fiktyvioje E. Ajaro išpažintyje „Pseudo“ rašoma: „Bijojau dėl mamos, mirusios nuo smegenų sklerozės; ja pasinaudojau kurdamas ponios Rozos charakterį knygoje. Bijojau dėl vaiko, kurį slėpiau, kuriam tarp dvylikos ir trisdešimt ketverių, kaip ir man, arba keturiasdešimties, arba šimto, arba dviejų tūkstančių ir dar daugiau metų (...)“ (p. 13). Tiesa, vėliau šio slepiamo vidinio vaiko R. Gary nebeakcentuos ir pateiks priešingą veikėjo prototipo versiją, vėl supainiodamas gijas ir atiduodamas duoklę fikcijai.

Stojišką laikyseną taip aukštinęs rašytojas 1980 m. nusišovė. Ilgai planuotai savižudybei jis iš anksto pasiruošė: be atsisveikinimo raštelių ir išleisti paruoštos knygos paliko lakonišką, bet reikšmingą frazę: „Aš pasakiau viską, ką turėjau pasakyti.“ Spaudoje šis R. Gary veiksmas ne kartą vadintas pralaimėjimu ar pastanga sunaikinti susikurtas tapatybes. Tačiau, turint omenyje „Gyvenimas dar prieš akis“, galima pažvelgti į šį gestą kitaip. Pasirinkimą gyventi ar mirti R. Gary pasiliko tik sau. Tokiu būdu jis užfiksavo laisvą ir, perfrazuojant Momo žodžius, šventą žmogaus apsisprendimo teisę. Kai pasakyta jau viskas, kas turėta, galbūt prieš akis nebelaukia ir joks gyvenimas, tad visa, kas lieka, teatrodo kaip gryna prievarta. O prievarta kišti žmonėms į gerklę gyvenimo juk negalima, sakė R. Gary.