Eglė Mikulskaitė. Kas bendra tarp kavinės ir filosofijos?

Britų filosofė Sarah Bakewell vietoje knygos įžangos pasirenka „egzistencializmo gimtadienio“ išvakares, kai trys filosofijos absolventai kavinėje „Bec-de-Gaz“ gėrė abrikosų kokteilį. Šioje kompanijoje randame 25-erių S. de Beauvoir, J.-P. Sartre’ą ir R. Aroną, Berlyne atradusį fenomenologiją. „Žinai, mon petit camarade, – Aronas kreipėsi į Sartre’ą mokyklos laikų malonybiniu kreipiniu „mano mažasis bičiuli“, – jei esi fenomenologas, gali kalbėti apie šį kokteilį ir iš to padaryti filosofiją!“ (p. 11)

Nuo tada egzistencialistai iš kavinių nepasitraukė. Tai buvo nuolatinių susitikimų, diskusijų, polemikos arba netgi atsiskyrimo nuo visuomenės vieta, – J. P. Sartre’ą anų laikų fotografijose dažnai regime sėdintį už stalelio, įnikusį į knygą ir papsintį pypkę. Kavinėse ir baruose filosofai egzistencialistai (kad ir patys savęs taip nevadino) lėbavo iki paryčių, ginčijosi, išsiskirdavo jų politinės pažiūros. Vienas lietuvių filosofas (rodos, A. Šliogeris) buvo aprašęs ir tuomet besirandantį juodųjų kavinių fenomeną: ypač tamsaus, niūraus interjero kavines Prancūzijoje itin pamėgo paviršutiniškai – nihilistiškai – egzistencializmą traktavęs jaunimas.

 

Sarah Bakewell. „Egzistencialistų kavinėje“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Dailininkė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2019.
Sarah Bakewell. „Egzistencialistų kavinėje“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Dailininkė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

S. Bakewell išsamiai, analitiškai, tačiau įtraukdama asmenines patirtis nagrinėja didžiųjų XX a. mąstytojų gyvenimus, minties kelius ir jų tarpusavio sampynas. Sau dedikuotus skyrius čia turi beveik visi: egzistencializmo tėvai E. Husserlis bei M. Heideggeris, humaniškasis K. Jaspersas, M. Merleau-Ponty, A. Camus, trumpam šmėsteli S. Kierkegaard’as, E. Levinas, S. Weil ir I. Murdoch. Tačiau pagrindiniai egzistencialistų kavinės veikėjai ir nuolatiniai lankytojai – J.-P. Sartre’as ir S. de Beauvoir. Knyga sunkiai telpa į vieno žanro ribas, bet, visų pirma, tai negrožinė, biografinė, objektyviai subjektyvi egzistencializmo raidos istorija. Kartu tai ir XX a. dalies paveikslas, autentiška dėlionė, kurią autorė surenka iš filosofijos traktatų, dienoraščių, laiškų ir asmeninės patirties. Veikiausiai asmeninis, intymus, į mokslinį tyrimą ar vadovėlį nepretenduojantis autorės santykis su šia filosofija ir yra patraukliausia knygos savybė.

Jau knygos pradžioje užsimenama, jog svarbiausi, didžiausią įtaką autorės mąstymui padarę filosofai – M. Heideggeris ir J.-P. Sartre’as. Tačiau nuo romantiškų, kiek naivokų studijų laikų jau daug kas pasikeitė, tad S. Bakewell leidžia sau pažvelgti į šias asmenybes ir jų mintis kritiškiau, objektyviau. Antai M. Heideggeris atgyja kaip dvilypis atsiskyrėlis, mistikas, kuris „nesidomėjo etika – galbūt todėl, kad ne itin domėjosi žmogumi“ (p. 223). Šiam filosofui kliūva bene labiausiai – minimi ryšiai su naciais, abejingumas bet kokiam žmogiškumui. Šios slogios biografijos S. Bakewell negelbsti, tik smalsiai leidžiasi ieškoti tiesos. Tačiau, kad ir kokia atstumianti asmenybė šiose paieškose atsiskleidžia, M. Heideggerio filosofijos vaidmuo (bent iš dalies) nesumenkinamas. Juk kaip tik jis vieno pamatinių egzistencializmo teiginių autorius: „(...) kad iš visų gluminančių su „būtimi“ susijusių dalykų labiausiai glumina tai, kad žmonės per mažai dėl to glumsta“ (p. 63).

Kad ir kiek gyvenimų ši knyga mėgina aprėpti, egzistencializmas prasideda ir baigiasi ties J.-P. Sart­re’u ir S. de Beauvoir. Laisvė ir atsakomybė, būtinybė rinktis, individualumas, autentiškumas, politinis aktyvizmas, maištas prieš buržuaziją – egzistencializmo lozungai jiems nebuvo tik žodžiai, o aktyvi viso gyvenimo pastanga. S. Bakewell ir į šią porą žvelgia be filtro, mat klaidų, sistemingumo jiems, gyvenantiems pagal savo įsitikinimus, taip pat būta nemažai. Antai J.-P. Sartre’as aistringai palaikė darbininkų klasę ir daugelį engiamųjų, tačiau pasisakė už mirties bausmes karo nusikaltėliams, be to, keistai, sveiku protu sunkiai suvokiamai stengėsi sujungti komunizmą su egzistencializmu. Apie J.-P. Sartre’o nevientisumą, politinių pažiūrų nepastovumą yra rašiusi ir J. Kristeva, beje, kaip ir S. Bakewell, supriešindama jį su kategorišku A. Camus humanizmu. J.-P. Sart­re’as gynė nuskriaustuosius ir engiamuosius, o A. Camus savąjį humanizmą taikė be išlygų. Kita vertus, jo tiesmuka laikysena rašiniuose retai priskiriama tikrai filosofijai. O prie anarchiškojo J.-P. Sart­re’o nepastovumo nemažai prisidėjo ir komunistinės ideologijos veiksmai.

Svarbiausia, jog minėtų asmenybių tarpusavio santykių labirintuose S. Bakewell pavyksta nuosekliai ir darniai įpinti įdomiausias egzistencializmo doktrinas, pavyzdžiui, šias J.-P. Sartre’o mintis, išsakytas A. Camus kūrinio „Svetimas“ pratarmėje: „(...) patirtis ateina jau įkrauta prasmės (...). Jei žiūriu futbolo varžybas, matau jas kaip futbolo varžybas, o ne kaip beprasmius vaizdus, kai keli žmonės bėgioja ir apatinėmis galūnėmis pakaitomis judina sferos formos daiktą. Jei matau tik tai, vadinasi, nematau nieko reikšmingo, nesugebu įžvelgti tikro futbolo“ (p. 171). Arba šioji, ne mažiau garsi J.-P. Sartre’o mintis prieš apibrėžtus tapatumus, šiandien taip prigijusi egzistencinėje psichologijoje: „Esu niekas, vadinasi, esu laisvas“ (p. 175).

Natūralu, bręstant egzistencijos filosofijai, brendo ir pamatinės minties takoskyros: išsiskyrė E. Husserlio ir M. Heiddegerio keliai, nuo kurio nacistinių simpatijų visiškai nutolo K. Jaspersas, J.-P. Sartre’as ir A. Camus įsivėlė į rimtą tarpusavio kivirčą, J.-P. Sart­re’as susikirto ir su nuolat laimingu, šokančiu M. Merleau-Ponty, kuriam aptariamoje knygoje ypač simpatizuojama. Vis dėlto skaitytoją gali gluminti, kaip dažnai šių radikalių konfliktų priežastimi tapdavo politinės pažiūros. Tai tik įrodo: tuo metu pasirinkti valdančiąją pusę buvo tas pats, kaip pasirinkti būsimo pasaulio tvarką. Taip S. Bakewell, aprėpdama ir antrąjį (o gal veikiau pirmąjį?) egzistencializmo planą, neišvengiamai aprėpia ir gerokai platesnį XX a. socialinį, politinį kontekstą. Tačiau, rodos, autorei labiausiai rūpi dvi temos: filosofo asmenybės ir santykio su jo filosofija bei egzistencializmo aktualumo ar suvokimo prob­lemos. Pirmai temai nagrinėti autorė išeities tašku tarsi pasirenka J.-P. Sartre’o paskaitos „Egzistencia­lizmas – tai humanizmas“ pavadinimą ir stebi, kiek humanizmo išties būta šiose prieštaringose biografijose.

Antrąja tema būtų galima diskutuoti Paryžiaus kavinėje iki paryčių. Paviršutinės egzistencializmo traktuotės reiškėsi ir tebesireiškia ne tik Europoje. S. Bakewell pastebi: anuomet už daugybę jų buvo atsakingi komunistai, tačiau A. Šliogeris aprašo tai kaip visuotinai masinį reiškinį, suvokimo problemą: „Sveikas protas iš šios filosofijos paėmė tai, kas jam buvo suprantama: pavyzdžiui, egzistencinę nebūtį imta aiškintis kaip kasdienius darbus ir rūpesčius, o būtimi – pilko kasdieniškumo neigimą. Laisvė buvo suprantama kaip subjektyvių minčių reiškimo laisvė, o visas gyvenimas – absurdas ir t. t. Filosofijos istorijoje nė viena iš buvusių ar esamų sistemų nebuvo tokia madinga ir taip mados iškraipyta.“ Šis gajus juodo ir nihilistiško egzistencialisto stereotipas itin ryškus ir lietuviškojoje mąstysenoje, kur egzistencia­lizmo apraiškų būta ne per daugiausiai. Nors jam simpatizavo A. Maceina, A. Škėma, A. Ambrasas, R. Mid­vikis ir pan., grynojo egzistencializmo paragauti galėjo tik skaičiusieji šių filosofų verstinius kūrinius. Jau kitas klausimas, kiek jie buvo skaitomi, o kiek madingi ir aptarinėjami kavinėse. Stereotipizaciją apie nihilistišką, nes A. Camus tekstus skaitantį paauglį (vieną lietuvių romano herojų) yra tekę aptikti net gerbiamos literatūrologės moksliniame darbe. S. Bakewell panašius egzistencializmo atgarsius fiksuoja ir Amerikoje: „(...) amerikiečiai į juos (egzistencialistus, – aut. past.) dažnai žiūrėjo kaip į išblyškusias, pesimistiškai nusiteikusias žmogystas, persekiojamas Kierkegaard’o aprašytos baimės, nevilties ir nerimo“ (p. 196). Vėliau autorė pastebi: su tuo galbūt susijęs ne tik taupus filosofų verstinių veikalų skaičius, bet ir primityvūs vertimai.

S. Bakewell, būdama filosofė, puikiai suvokia ir trapią egzistencializmo vietą „abstrakčiosios filosofijos“ istorijoje. Yra nemažai filosofų, kritikuojančių šią mąstyseną kaip nutolusią nuo filosofijos, pernelyg priartėjusią prie psichologijos, perdėm aukštinančią individą arba, anot A. Šliogerio, besiremiančią neaiškiomis intuicijomis. Nors S. Bakewell nesiima to aptarinėti, ji pasirengusi paaiškinti, kodėl egzistencializmas neturėtų būti pamirštas: „Jų filosofija išlieka įdomi ne todėl, kad jie buvo teisūs arba klydo, o todėl, kad kalbėjo apie gyvenimą ir nagrinėjo du svarbiausius žmonijos klausimus: Kas mes esame? ir Ką turėtume daryti?“ (p. 40) Svarbu ir kitkas: net jei gyvename iš dalies taikos laikotarpiu, o besigrumiančios politinės srovės nebūtinai pretenduoja į naują pasaulio tvarkos diktatą, individo depersonalizacijos, standartizacijos problema šiandien ypač aktuali. Tačiau nežinia, kokio masto pavojus turi iškilti laisvei, kad būtų atsigręžiama prie nebemadingų tiesų ar klausimų. Neatsitiktinai artėdama prie knygos pabaigos, S. Bakewell dar sykį primena sartriškosios laisvės ir autentikos problemą: „Mokslinės knygos ir žurnalai skleidžia žinią, kad nuo mūsų niekas nepriklauso: kad elgiamės neracionaliai, bet statistiškai nuspėjamai, kad sąmoningas, kontroliuojantis protas yra tik iliuzijos skraistė. (...) Tvirtiname, kad mus tai glumina, bet gali būti, kad ir ramina – juk tokios idėjos padeda atsikratyti atsakomybės. Jos išvaduoja nuo egzistencinio nerimo, kylančio iš to, kad save laikome laisvais žmonėmis, atsakingais už tai, ką darome. Sartre’as tai pavadintų klaidingais įsitikinimais“ (p. 354).

Pabaigoje lieka pridurti: tokio įdomaus, išsamaus ir nuoseklaus egzistencialistinio koliažo jau senokai stigo mūsų knygynuose. Jis pretenduoja užpildyti auditorijos žinojimo (ar neteisingų traktuočių) spragas, į suvokėją kreipdamasis anaiptol ne moksliniu ar filosofiniu tonu. S. Bakewell, kaip ir didžioji dalis filosofų egzistencialistų, renkasi kalbą, atsiduriančią kažkur ties filosofinės eseistikos, literatūros riba, pripildydama ją faktų. Mano manymu, tai iš dalies prisideda prie būsimo (ar jau esamo) šios knygos skaitomumo. Filosofai egzistencialistai, aptariami savo doktrinų kontekste, – prieštaringi, perdėm neidealizuoti, – todėl tampa dar gyvesni ir žmoniškesni. Šis įdomus ir žaismingas tyrimas leidžia pažvelgti į egzistencializmo filosofiją kaip į sudėtingą reiškinį, tapusį bene atviriausiu XX a. istorinio lūžio liudijimu. Veikiausiai ir egzistencialistų kavinė – ne tik konkreti vieta, bet ir nuolatinė diskusijų apie būtį, polemikos metafora, kurią autorė siekia prikelti.

Draugai