Prancūzų rašytojui François-Henri Désérable’iui vos 31-eri, o jis jau trijų kūrinių autorius. Trečiasis, daugybei premijų nominuotas, romanas „Toks ponas Piekielnis“ jau išverstas ir į lietuvių kalbą. Nors gimtojoje šalyje F-H. Désérable’is – pripažintas autorius, prancūzų literatūra nesidomintiems lietuviams gali tapti stebinančia naujiena. Net internetinė paieška leidžia manyti, jog į tarptautinius literatūros vandenis F.-H. Désérable’is dar neišplaukė – informacija apie rašytoją, interviu, kūrinių apžvalgos, kritika pateikiamos tik prancūziškai. Nežinia, ar romanas būtų taip greitai išverstas, jei jo siužetas nesisuktų apie Vilnių. Kita vertus, Rašytojų sąjungos leidykla vis dažniau pradžiugina šiuolaikinių prancūzų rašytojų knygomis. Taigi leidyklos ir talentingo vertėjo Dainiaus Gintalo dėka užimta dar viena vieta asmeninėje bibliotekėlėje.

François-Henri Désérable. „Toks ponas Piekielnis“. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Dėl keistos atsitiktinumų virtinės romano pasakotojas atsiduria Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, greta 18-ojo namo, kur kabo lentelė, kad šiame name gyveno ir „Aušros pažade“ jį aprašė garsusis prancūzų rašytojas Romainas Gary. Tai pasakotojo atmintyje kaipmat prikelia R. Gary romane paminėtą žydą poną Piekielnį – panašų į „liūdną pelę, skrupulingai švarią, ir nuolat susirūpinusią“ (p. 28). Pasak R. Gary, būtent Piekielnis vienintelis rimtai įvertino mažajam Romainui motinos išpranašautą didingą ateitį. Todėl sykį ši liūdna pelė viltingai būsimojo rašytojo paprašė: „Taigi, kai tu susipažinsi su didžiais žmonėmis, garsiais žmonėmis, pažadėk, kad jiems pasakysi... (...) Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny...“ (p. 29) F.-H. Désérable’io kūrinio pasakotojas nusprendžia, jog reikia vytis savąjį romano siužetą, ir pradeda narplioti Piekielnio mįslę: kas jis toks buvo, ar iš tiesų čia gyveno? Jei taip, koks jo likimas?

Romane atsišakoja trys kryptys: pono Piekielnio galvosūkis, R. Gary gyvenimo dėlionė ir paties pasakotojo istorija. Visi trys pasakojimai nuolat fragmentiškai persidengia susiedami ties „tikrovės“ ir fikcijos riba balansuojančius veikėjus. Tikriausias ir „apčiuopiamiausias“ – pasakotojas. F.-H. Désérab­le’is pateikia tikrus faktus (dokumentus, datas, net nuotraukas), o praeities spragas užpildo literatūrine fikcija, paremta nuolatiniu „galbūt“. Pakanka mažmožio, vienos pono Piekielnio ar R. Gary gyvenimo detalės, kad įsisiūbuotų literatūrinė fantazija, pavyzdžiui, kad staiga priekaištauti pradėtų R. Gary nuotrauka, kabanti ant pasakotojo sienos: „Ištisus mėnesius tu nieko daugiau taip ir neparašei“ (p. 127). Švelni žaismė su „realybės dėsniais“ puikiai pažįstama prancūziškosios estetikos gerbėjams, o ypač kinomanams.

Literatūriškumas ir mažieji stebuklai gelbsti F.-H. Désérable’io romaną nuo faktų ir dokumentikos pertekliaus. Literatūriškumo nestinga ir pasakotojo klajonėse po savąją praeitį, kuri, kaip paaiškėja, taip pat prabėgo R. Gary „šešėly“: per mokyklos egzaminą jį išgelbėjo numylėtasis „Aušros pažadas“, o teisės mokslus, kaip ir garsusis rašytojas, romano pasakotojas iškeitė į patyliukais kurpiamą knygą. Akivaizdus ir jųdviejų reiklių mamų panašumas – abi labai anksti apsprendė vaikų likimą. Tapatinimasis su R. Gary toks ryškus, kad kartais atpažįstamas ir rašymo manieroje. Pavyzdžiui, beveik puslapio ilgio sakinys romane pateisinamas, jog ir R. Gary tokius mėgo, o fragmentą apie premijas rašytojo gyvenime lydi toks pats tematinis fragmentas iš pasakotojo gyvenimo. Tą patį galima pasakyti ir apie romaną gaubiančią švelnią melancholiją, sumišusią su ironija, bei atidumą detalėms. Gal „Aušros pažado“ autorius net būtų simpatizavęs F.-H. Désérable’io stilistikai, kaip artimai savajai.

Fragmentiškus šokčiojimus tarp romano istorijų vainikuoja pono Piekielnio pasakojimas. Tai net ne pasakojimas, o karštligiškas pasakotojo tyrimas, dėlionė, pasitelkiant skirtingiausią medžiagą: nuo archyvų išrašų iki Nikolajaus Gogolio pjesės „Revizorius“. Būtent Piekielnio mįslė verčia leistis į klajones po dabartinį ir istorinį Vilnių, taip atskleidžiant visos žydų tautos genocido istoriją. F.-H. Désérable’is prie šios medžiagos prisiliečia ne vadovėliškai, o veikiau asmeniškai, lankydamas vietas, prakalbindamas žmones. Tai kuria ir perkuria galimas Piekielnio lemties variacijas.

Trečiojoje dalyje išryškėja ligi tol nuošalėje buvusios temos – rašytojo, jo santykio su tiesa ir fikcijos galios. Kuo komplikuotesnė tampa Piekielnio mįslė, tuo labiau kliūva ir R. Gary: F.-H. Désérable’is apkaltina jį žaidus su tiesa, savąją autobiografiją pavertus fikcija. Vis dėlto nuodėmės atleidžiamos ir net pateisinamos, juk panašius žaidimus žaidžia ir pats „Tokio pono Piekielnio“ autorius. Literatūra laimi prieš tiesą kovoje dėl didesnio gėrio, kad suteiktų balsą mažam, pilkam žmogeliui, tokiam ponui Piekielniui iš Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo: „O jeigu jis gyveno iš tikrųjų, kaip mėgsta sakyti vaikai? Jei iš to kūno, virtusio į pelenus ant Klogos laužų arba pakilusio dūmu virš spygliuota vieta apjuostų Lenkijos runkelių laukų, arba, labiausiai tikėtina, kritusio mažame Panerių miške didelių medžių paunksmėje, – jei iš to kūno Gary sukūrė žodžių kūną, vadinas, literatūra triumfavo dar kartą, tik šįsyk pasitelkusi tikrovę“ (p. 269).

Šio romano stiprybė – ne tik originalus siužetas, neįprasta atomazga, bet ir nesibaigiantis dialogizavimas, polemika su savimi, su R. Gary, praeitimi, net su literatūra. Be to, F.-H. Désérable’is pademonstruoja gebėjimą išlaisvinti ir estetizuoti nykoką kasdienybę, prakalbinti kiekvieną mažmožį. Ir tai daro itin prancūziškai: elegantiškai, šmaikščiai, net šiek tiek klasicistiškai. O romano dedikacija „Liūdnoms pelėms“ sufleruoja, jog jaunasis rašytojas tęsia ir rimtai priima R. Gary misiją priminti apie nepastebimus, laiko ir galios nutildytus žmogelius.