Daiva Čepauskaitė. „Aš tave užmiršau“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

 

 Lietuvos literatūriniame lauke Daiva Čepauskaitė išsiskiria klasikine, eiliuota poezija, savita, pjesę primenančia eilėraščio forma. O knyga „Aš tave užmiršau“ – trijų pjesių rinkinys, kuris vėlgi savotiškai artimas rašytojos poezijai. Visos trys pjesės – „Pupos“, „Musė“, „Aš tave užmiršau“ (ankstesnis pavadinimas „Duobė“) – skiriasi struktūra, kalba, stilistika ir prasmėmis. Tačiau visos trys daugiau ar mažiau kalba apie tą patį – atminties mirtį ir trumpas jos priešmirtines konvulsijas. Atmintis paprastai nemiršta be pagalbos iš šalies, –­ tarsi sufleruoja autorė. Čia daug sąmoningumo, juodai ir sunkiai prie šios nuodėmės triūsiančio žmogaus.

T. S. Eliotas teigė, jog teatras yra beveik idealus poezijos mediumas. Ši knyga – puikus to pavyzdys. Pjesėje „Aš tave užmiršau“ kalbos daugiareikšmiškumas, nuolat išnyrančios poetinės kalbos figūros, tarpininkaudamos būsimo spektaklio stuburui, kuria savotiško ritualo įspūdį. Ritualo sakralumas čia atstu nuo religijos: tai dažnai uždarame prasmių rate besisukantys veikėjų Goldos (Mildos) ir Kosto (Andriaus) dialogai.

Golda. Buvai mano kraujas, kurio neįmanoma nusiplauti.

Kostas. Buvai mano seilės, kurių neįmanoma nuryti. (...)

Golda. Oras mano plaučiuose.

Kostas. Pulsas mano smilkiniuose.

Toks rituališkumas įgauna sakralią prasmę veikėjų romantiniuose santykiuose – du yra tapę vienu nedalomu kūnu, viena dvasia, neatskiriamu, bet dabar jau skausmingai plyštančiu vienetu. Paantrinimai vienas kitam iš dalies veda į vieną, jau minėtą prasmę, tačiau rituališkumas atsispindi ne tik kalbos ritmikoje: jis priartina prie pirminio, kertinio įvykio, suteikia galimybę jį išgyventi vėl ir vėl. Šiuo atveju veikėjai grįžta prie praeities, kai „du dar buvo vienas“. Įvyksta apsivalymas, išgyvenama ribinė situacija, suvokiant, jog tas laikas nebepasikartos. Tai ir savotiškas pasiruošimas, nes po apsivalymo – dar skausmingesnės išpažintys: Kostas prisipažįsta išžudęs daug nekaltų žmonių, o tolesni Goldos klausimai atveria ištisą mirties lauką – veikėjas nužudė ir jų meilę, ir savo mylimąją, ir galbūt netgi... Dievą.

Čepauskaitė ritualiniu drabužiu ap­velka ir šios pjesės branduolį – žydų žudynių Lietuvoje temą. Vis išnyra kolektyvinės atminties, kolektyvinių žaizdų tema: laikantis nelinijinio naratyvo principo ir keliaujant laiku, sukuriama kiek siurrealistiška poetinė vizija, tarsi atkartojanti žmogaus pasąmonę – su savotiškais praskaidrėjimais ir užtemimais, sapniškomis vizijomis.

Siurrealumą aštrina ir pjesės siužetas: Milda gyvena praeitimi, tapatinasi su ligotos senelės Goldos jaunystės išgyvenimais. Pjesė prasideda nekaltai –­ Milda įtikinėja savo vaikiną Andrių pažaisti žaidimą – atkartoti praeities situacijas, kurias jaunystėje išgyveno senolė Golda. Ji buvo žydė ir karštai mylėjo lietuvį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais įsitraukė į žydų žudynes. Milda mylimajam teigia žaidžianti, nes nesugeba mylėti taip smarkiai, kaip senelė mylėjo Kostą. Senelės praeitį Milda paverčia savo dabartimi. Bręsta konfliktas: Andrius lieka atstovauti racionaliajai, dabarties pusei, o Milda skausmingai persisemia praeitimi atverdama ne tik senelės, bet ir visos žydų tautos žaizdas.

Toks autorės pasirinkimas – papasakoti žydų kančios kelius per svetimas, jaunos kartos lūpas – užkerta kelius istorinių įvykių subanalinimui, padeda savotiškai atsitraukti, žvilgtelėti iš kitos perspektyvos. Pjesės vyksmui įsibėgėjant, Mildos, kaip veikėjos, individualybė, ištirpsta, ji tampa universaliu žydų kančios simboliu, bet svarbiausia –­ ji įkūnija atmintį, o personažas Andrius –­ užmarštį.

Andrius. Kam tu man visa tai pasakoji?

Milda. Kad žinotum.

Andrius. Aš nenoriu nieko žinoti. Aš norėjau tik mylėti tave. Ką tu padarei? Kam?

Milda. Nebijok, tu greit mirsi. Ir viską užmirši. Ir aš užmiršiu.

Aštrėdamas pjesės konfliktas atveria vis naujas potemes, įgauna filosofinį pagreitį, keliami žmogiški klausimai: ką žmogui reiškia laikas? praeitis? gal praeitį dėl dabarties momento reikia užmušti? o kas nutinka užmušus? Apkurstama, apankama... Humaniškumo stokos problemą vainikuoja Goldos ir Kosto dialogas.

Golda. O Dievas? Tu jį sušaudei, ar jis mirė iš bado?

Kostas. Dievas išėjo atostogų.

Autorė tarsi paantrina F. Dostojevs­kio žodžiams „jei Dievo nėra, viskas leista“. Išstumto Dievo vietą užpildo destrukcija ir abejingumas, o žmogus žmogui tampa vilku.

Gausios metaforos, tiršti vaizdiniai sustiprina pjesės tragiką ir įtaigą, poe­tinė kalba tampa puikiu ir patikimu laidininku filosofiniam, psichologiniam kontekstui. Paraleliai su atminties ir užmaršties tema kūrinyje žengia pasikartojantys mirties ir gyvybės įvaizdžiai. Mirtis autorei svarbi ne tik kaip realus, fizinis faktas, bet ir kaip metafora: visi veikėjai savotiškai mirę – dvasiškai, psichologiškai ar moraliai.

Vietomis metaforos suardo pjesės žanro ribas ir veikėjų dialogas ar monologas virsta eilėraščiu. Šitaip skaitydamas laviruoji trijose skirtingose dimensijose: poetiškiausios pjesės vietos veikia kaip pauzė – sustoji, apmąstai, išgyveni, bet pjesės dinamika reikalauja sekti konfliktą, kartu įsipainioti į vyksmą, sekti dialogiškumą, o vaizduotė jau projektuoja ir patį spektaklį.

Itin taupios remarkos, autorės „atsiribojimas“ juntamas visose trijose knygos pjesėse. Nejausdami jokio vertinimo personažai vystosi tarsi savarankiškai. Remarkose nenurodant veikėjų reakcijų, intonacijų, judesio, žodis tampa pagrindine jų galimybe atsiskleisti. Taigi kūrybiškumo laisvė suteikiama ne tik skaitytojui, bet ir būsimam režisieriui.

Tokia žaidybinė konstravimo galimybė ypač juntama pirmose dviejose pjesėse „Pupos“ ir „Musė“. „Pupos“ laviruoja tarp buitinio komizmo ir švelnaus lyriškumo, pagardinto nostalgija. Siužete nedaug veiksmo, bet dialogai labai dinamiški. Senukų pora, Alfonsas ir Brigita, įstrigusi lifte sarkastiškai piktžodžiauja vienas ant kito. Kalbos forma ir turinys atskleidžia konflikto priežastį: buitis, darbai, bendras namų ūkis atvedė du žmones į užmarštį, kai nebematoma, nebesikalbama, nebežiūrima į akis. Tačiau kritiška situacija (liftas nejuda iš vietos, vandens nebėra, o maisto – tik pupos) priverčia vėl pažvelgti vienam į kitą, susėsti, nebeskubėti. Liftas tampa savotiška alegorija, tarpine stotele tarp nueito kelio ir ateities. Kuo labiau aštrėja situacija lifte, tuo labiau įsitraukiama į nostalgiją, švelnėja personažų kalba, joje atsiranda giluma, pasigirsta ir juokas. Vengdama bereikalingo sentimentalumo, pasitelkdama taiklų humorą autorė įtikinamai atskleidžia žmonių santykių peripetijas ir potekstėje vėl sugrįžta prie galingo laiko temos.

„Musė“ – dar viena iš pirmo žvilgsnio žaidybinio pobūdžio pjesė. Robertui, susilaužius koją, į namus grįžti padeda benamė paauglė Musė. Tačiau Robertui niekaip nesiseka jos išprašyti ir iš to kyla komiškų nesusipratimų. Nors veiksmas vyksta intymioje erdvėje (bute) su vos keliais veikėjais (Robertu, Muse, vėliau – jo mergina ir mama), pjesė neapsiriboja „intymia“ problematika. Musė ir kitų veikėjų požiūris į ją pjesei suteikia ryškų socialinį aspektą. Autorei rūpi atskleisti eilinio, patogiai gyvenančio žmogaus ir marginalios visuomenės dalies santykį. Paribio žmogus laikomas niekam nereikalingu, atgrasiu, o svarbiausia – nepatogiu. Panašiai kaip karštą vasaros dieną ratus aplink galvą sukanti musė.

Kontrastinga kalba, metaforos, supriešinti personažai skaitytojui neleidžia užmigti, užsimiršti, verčia stebėtis, sekti, komunikuoti. Humoras talkina kaip apsauga nuo sentimentalumo, išskydimo, visuomet gresiančio autoriui, dėmesį sutelkusiam į humanistines problemas. Visų trijų pjesių pabaigos mig­lotos, dviprasmiškos. Toks lyrinis epilogas be finalinio taško – lyg gyvenimo grįžimas į savas vėžes. Pjesėse subtiliai reikalaujama prisiminti, iš naujo perkošti per save laiką ir jo teises, žmogų ir jo pareigas.