Eglė Mikulskaitė. Po kojomis trupanti Noreikos žemė

Antano Sheshi recenzijos Aido Marčėno knygai „Viename“ pavadinime buvo frazė: „...recenzija su išankstine nuostata.“ Rašydama apie Ernesto Noreikos knygą dvi savaites gyniausi nuo pirmojo įspūdžio: skaičiau nuo pabaigos link pradžios, iš apačios į viršų, kai kuriuos eilėraščius narsčiau po kaulelį, ar net... pasitelkiau filosofinę hermeneutiką. Prisipažinsiu: dažnai įgaudavau per didelį pagreitį, turėdavau save stabdyti, prisiversti grįžti atgal. Iš pradžių dėl to apkaltinau išankstines nuostatas – tai jos verčia paknopstom, be atokvėpio bėgti per puslapius, ignoruoti objektyvesnes įžvalgas. Tačiau baigusi recenziją galiu nusimesti dalį atsakomybės: prie greitatempio skaitymo smarkiai prisidėjo ir pati poezija.

Ernestas Noreika. „Andalūzijos šuo“. –­  V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

„Andalūzijos šuo“ – antroji E. No­reikos knyga. Panašu, jog poetui prilipusi siurrealisto etiketė nenukris ir po šios knygos pasirodymo. Toli žvalgytis nereikia – kitokią realybę sufleruoja jau knygos viršelis: spalvingai sapniška Artūro Rožkovo iliustracija. Ir, žinoma, knygos pavadinimas – aliuzija į L. Buñuelio ir S. Dalí garsųjį siurrealistinio kino šedevrą.

Knygos anotacijoje K. Navakas kaip vieną autoriaus privalumų nurodo „sugebėjimą įžiebti tekstą tuo, kas, atrodytų, tėra kasdienybės dulkės“. Redaktoriui galima pritarti: Noreikos metaforos, neįprastos asociacijos sunkiai siejasi su daugeliu ligi šiol skaitytų poetų, trumpai tariant, mūsų poezijos lauke tai originalu, savita, dargi – neįprasta. Ne veltui pradedu nuo metaforų: poetas tvirtai įsitikinęs, jog poezija kuriama kaip tik jų pagalba, o gal... vien tik jų. Gerai bent tai, jog metaforų arsenalas nežada monotonijos: knygoje kalasi švelnios estetikos daigai („kol našlaitės pražys / dvasioj skambant / skardiniams / būgneliams“, p. 57), kuriamos dramatiškesnės paralelės („tuštumos kūnas / beveik mano veidas (...) dangus beveik mano veidas“, p. 15), išnyra makabriškų vaizdinių („eilėse kažkas laukia išganymo / gauna tik šventintų seilių į snukį“, p. 38).

Autorius nevengia stebinti: eilėraščiai perpildyti staigių posūkių, vaizdinys keičia vaizdinį, ką tik užčiuopta prasmė tuoj pat dekonstruojama, vietoj jos gimsta nauja, kuri taip pat išardoma smogiant nauju vaizdiniu. Noreikos poezijos vingrybės primena pasivaikščiojimą aklinai tamsiu tuneliu – apgraibomis čiuopiant sienas, nežinant, ar kelias tiesus, kur pakilimai, o kur nusileidimai. Liūdna žinia: atsisakant bent minimalaus prasminio vientisumo, skaitytojas gali pasijausti paliktas likimo valiai, bet tai, žinoma, ne taisyklė. Kitam gal bus savotiškai įdomu rankioti paskirus fragmentus ir dėlioti savo peizažą. Mane „vienišuoliškas“ pojūtis aplankė jau po pirmųjų eilėraščių, o minėtos nuostatos pradėjo formuotis, paradoksalu, perskaičius eilėraštį „Neįkandamas“. Todėl liko tik kelti hipotezes: ar poetas tikslingai trokšta būti neįkandamu, o gal jo minčių posūkiai netikėti ir jam pačiam?

Dažniausiai tiesiog lėkte lėkiau per puslapius. Ne tik dėl tunelio efekto ar „neįkandamumo“, bet ir dėl savotiško knygos kinematografiškumo: fragmentiško vaizdinių liūno, verčiančio šyptelėti prisiminus sapnišką filmo „Andalūzijos šuo“ vyksmą. Šis liūnas kuriamas gausiomis metaforomis, kurių nesieja asociatyviniai ryšiai, logika, numanomos ir, pripažinsiu, kartais trokštamos prasmės.

Ne vienas poetas sako, jog kai kurie eilėraščiai yra „tiesiog eilėraščiai“ ir nieko juose ieškoti nereikia. Tarsi tai būtų kažin koks ritmingas estetikos gaubtas, kuriuo užsidengti pravartu ir skaitytojui. Noreikos poezijoje, priešingai, susidūrus su sunkiasvorėmis uždarų prasmių metaforomis, noromis nenoromis esi skatinamas grįžti prie estetiško, jusliškai apčiuopiamo eilių skambesnio. Metaforų tiesiog per daug, labirintai gresia pavirsti visai nepoetišku galvosūkiu.

Tiesa, šiuose galvosūkiuose kartais gelbsti pasikartojantys medžių, ugnies, paukščių motyvai, kurių prasmės dinamiškai kinta vis naujo eilėraščio fone. Tarp paukščio ir subjekto neretai brėžiamas lygybės ženklas – „aš tik girgždantis paukštis apaugęs vienatvės žolynais“ (p. 25). Galima įžvelgti ir paukščio – destruktyvaus pranašo paralelę: „mano dangūs tušti. ir nuplikomi verdančiais paukščiais“ (p. 10) arba „kalioja mane išbadėjusios varnos / kauliniais snapelių vinukais“ (p. 43). Ugnis yra efektą stiprinantis elementas: degantis šuo, degančios gulbės, ugninis šuns kailis, ugninė lapė. Verta paminėti, jog ugnis – reikšmingiausia stichija Noreikos kuriamoje tikrovėje. Čia daug kas išdegę, negyva arba nujaučiama pabaiga, o šioje realybėje miglotos prasmės paribiais blaškosi ir pats subjektas. Bene labiausiai susitelkiama prie laikinumo ir amžinybės takoskyros, netobulumo: „juk trapiausia suvokt, / ne kad esantys mes, / o kad yrantys“ (p. 72). Šie kontrastingi poliai, rodos, priklauso universaliai opozicijai gamta (amžinybė) – žmogus (laikinumas). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl gamtos reiškiniai, elementai ar gyvūnai neretai įgyja neigiamą at­spalvį, savotiškai grėsmingi žmogaus tapatumui, neužmezgamas lyg ir trokštamas ryšys –­ žmogus paprasčiausiai per trapus, pernelyg laikinas.

Skyrių „Geležinių erškėčių kraštas“ verta aptarti atskirai. Visų pirma dėl idėjinės / prasminės vienovės, aiškesnių, atviresnių užuominų. Nors pats poetas teigia, jog šio skyriaus eilėraščiai –­ apie gimtąsias Pravieniškes, universalesnės sąsajos išlieka įmanomos ir netgi būtinos. Skubriu tempu laviruojama tarp košmariškų vizijų ir įdėmaus stebėjimo. Pro stebinčiojo žvilgsnį nepraslysta nė viena detalė: šventieji ir nubaustieji, marginalai ir prieš akis tiesiog „trupantis miestas“ (p. 38). Tai savotiškas Dante’s „Pragaras“, tačiau skaistykla taip ir neprieinama. Paskutiniajame eilėraštyje, kardinaliai pasikeitus vertinančiam tonui, esmingos tampa šios eilutės: „nerandu niekur kelio, į save gal labiau“; „ir žinosiu, kad miestas nelaukia manęs“ (p. 39). Galbūt Dante šį eilėraštį būtų pavadinęs „Prieangiu“, tačiau Noreikos poetiniame pasaulyje toks nuosaikus pokytis gali būti traktuojamas kaip drąsus žingsnis – atvėrus kortas galima leistis į dialogą su skaitytoju.

Ko šiame eilėraščių rinkinyje pasigedau? Taupumo ir poeto noro būti suprastam. Na, o išgirsti Noreikos poeziją nesunku: daugelis eilėraščių sklandžiai rimuoti, ritmas išlieka ir atsiduodant verlibro tėkmei. Kaip taupesnės poe­zijos troškimą pateisinusią, norėtųsi išskirti šią „nuotrupą“: „ir iki šiol aš tesu / savo paties tik kišeninis veid­rodukas / įskilęs ties pusiauju liūdesio“ (p. 56). Siautulingoje, kinematografiškoje Noreikos tikrovėje šios eilutės užsimena apie melancholiškos, bet harmoningos būties galimybę. Regis, net pats autorius nujaučia savąjį pertek­lių: „nors bėgu per kraštus / per daug savęs sukūręs“ (p. 81). Gal taupumas būtų naudingas tiek poetui, tiek jį skaitantiesiems? Kita vertus, visiems skaitytojams neįtiksi.

Ieškodama atsvaros tokiam „aktyviam buvimui“ ir sprinterio tempui iš lentynos pasigriebiu Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“.