Eglė Mikulskaitė. Sustabdyti tėkmę

Vytautas Stankus. „Skruzdžių skandinimas“. – V.: „Versus aureus“, 2016.

 

Vytauto Stankaus pristatinėti nebereikia. Jau įvertintas, jau žinomas, jau turintis savo auditoriją. Iš pirmo žvilgsnio – santūrus, juodaskvernis, išsiskiriantis gera, jo poezijos galią tik stiprinančia dikcija. Prieš daugiau nei metus „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ labai norėjau jam pasakyti: „Tik noriu, kad žinotumėt, jog jus skaito. Net keliaujant: Slovakijos degalinėse ar po tiltais.“ Tada dar sunkiai galėjau nusakyti, ką vėliau teisingai apibrėžė draugė: „Stankaus ant­roji knyga („Iš veidrodžio, už“, 2014) – man kaip savotiška Biblija.“ Pats poetas tąsyk surimtėjo ir kukliai, bet tvirtai atitarė: „Gera girdėti. Tikrai.“ Jau anksčiau maniausi žinanti, bet tada dar kartą toptelėjo: Stankui ypač rūpi būti suprastam, poezija jam – laidininkas, ne iškrova. Ji prasideda ir baigiasi klausimu.

Trečioje knygoje „Skruzdžių skandinimas“, kaip ir antroje, laviruojama tarp kajokiško tyrumo, akimirkos stebuklo fiksacijos ir grėsmingų nuojautų, neornamentuotos tikrovės, negrįžtamai veikiančios žmogų. Esminis skirtumas – „Skruzdžių skandinime“ dažniau atsiplėšiama nuo sub­jektyvesnių pajautų, atsargiai, bet vis dažniau pasineriama į visuomenės stebėseną. Tai itin pastebima eilėraštyje „Devynios gyvybės“: „Pranas nieko nebeskerdžia, guli sau / paslikas akimis į lubas – jo galvoje potvynis / maždaug prieš metus trūko kažkokia kraujagyslė, / guli lovoje, guli, kvėpuoja“ (p. 30). Kiek­vienas šio eilėraščio posmas baigiasi žodžiu „kvėpuoja“, kol galiausiai grįžtama prie pirmojo asmens: „...o aš esu gyvas kaip visad, nors sumautai daužtas (...) guliu ir kvėpuoju, kvėpuoju ir laukiu.“ Egzistencijos absurdiškumui, stagnatyviam pasyvumui išryškinti pasitelkiamos netikėtos opozicijos („kraujo balutė“ –­ „minkšta, kaip pagalvė“) ir šiurkštūs žodžiai („daužtas“, „tėškiaus“), eilėraščiui suteikiamas skubus tempas, tvirta, tragiška, savotiškai agresyvi tonacija. Kvėpavimas suvokiamas kaip niekur nevedančio, įstrigusio (vis dar) buvimo sąlyga arba pakopa, beveik embrioniškai buka stadija. Kuriama užuomina, kad gyvybė nėra tapati gyvenimui.

„Skruzdžių skandinime“ gausu chao­so – tai itin išryškėja per eilėraščių formą, dažnai netikėtai suardomą ritmiką. Neatsisakoma ankstesnio rašymo stiliaus. Rinkinyje yra sonetų, kurie ne tik kompoziciškai, bet ir ritmiškai harmoningiausi, galima atrasti ir kryžminio rimavimo („dovana: Aidui Marčėnui“, „dead man walking“), sąmonės srauto užuomazgų („2012 žiema Vilnius“) ir eilučių kratinių, kurie atrodo tarsi skuboti, formaliai neapgalvoti sprendimai, nors jiems ir suteikiamas prasminis svoris. Verčiant puslapius, neapleidžia nuojauta, kad poetas karštligiškai, savotiškai godžiai eksperimentuoja tiek savo gebėjimais, tiek pačios poezijos, žodžio galimybėmis.

Tačiau „Skruzdžių skandinimas“ nėra vien formalusis chaosas, rinkinyje nesunku įžvelgti vientisų, pasikartojančių temų ar įvaizdžių. Pavyzdžiui, nuolat išnyrantys drugio, draugo, vilko motyvai. Jų prasmės kinta netapdamos universaliais įvaizdžiais. Ir priešingai: cik­le „Penkeri spąstai vilkui“ (p. 75–79) vilkas niekuomet ir nepasirodo, užtai žengiama link grėsmingų pajautų, kuriamų per sužmogintus gamtos įvaizdžius: „paukštis, klykiantis moters balsu“, „medžiai, pilni nežmoniško įsiūčio“. Verta atkreipti dėmesį, kad Stankus vidiniam turiniui išreikšti retai pasitelkia daiktus, buitiškąją realybę, atvirkščiai –­ pastaruosius atstoja gamtos, gyvūnijos įvaizdžiai, pradedant meteorais ir baigiant katėmis. Kartais priartėjama prie beveik komiškų personifikacijų („krabai krabų lazdelėse galvodavo: sniegas už lango yra vanduo“, p. 94), kartais mistifikuojamas žmogaus ir gamtos ryšys („medžio žievė yra mano oda“, p. 108). Šalia vis pasikartojančio vilko motyvo nedrąsiai, kaip ir antrojoje knygoje, išnyra ir šuo –­ artimas, kajokiškai sudvasintas kuriant aliuziją į jo dievišką prigimtį: „radau jau atšalusį, akys drumzlinos, balutė po / uodega. Susupęs į antklodę nešiau laiptais / (...) dabar jis laisvas, dūmais kyla į debesį. stoviu, / (...) kuo bus vardu, klausiau / taip tarsi klausčiau, kuo bus užaugęs. ji sakė: Gabrielius. jis pūs trimitą“ (p. 68).

Gamtos ir žmogaus ryšys ne šiaip juntamas – žmogus dažnai reikšmingas tiek, kiek jį veikia gamtiškoji tikrovė, universalūs jos dėsniai. Iš gamtos ir žmogaus savistaba, bent minimalus suvokimas, kad jis apskritai yra – čia slypi Stankaus poezijos metafizinė pakopa. Vis dėlto šis suvokimas minimalus, nes Stankaus subjektas nuolat abejoja, tuo dar labiau kontrastuodamas nepajudinamame gamtiškų stichijų peizaže, į kurį dažnai žvelgiama su kajokišku šiltumu, artimumu. Abejojama viskuo: savimi, buvimu, netgi fiziniu regimumu („nematau savo rankų, bet manau / kad jos ten, kur ir buvo anksčiau“, p. 108), realybės realumo galimybe apskritai. Konstatuojamas esaties dualumas („iš vidaus neesu“), skirtis tarp išorės ir vidaus, originalo ir kičo, esančio ir atspindėto. Nuolat laviruojama tarp to, kas galimai tikra ir netikra, kuriama iliuzija, kuri čia pat išardoma estetiškai išgrynintais vaizdiniais: „na jei atvirai, tai / nieks parko nedengė, čia / aš šiaip pasakiau, kad būtų gražu, / nes kartais norisi“ (p. 56). Nerealumo pojūtis konstruojamas ir netikėtomis, tirštomis opozicijomis arba paralelėmis, drąsiai išbandant realybės ribas. Kartais pasiseka – jos įveikiamos.

Visoje knygoje ryškus dualizmas: laviruojama tarp tragiško gyvenimo absurdiškumo pripažinimo ir susitaikymo, tarp chaotiškos disharmonijos ir ramybės, akimirkos tęstinumo ir nujaučiamos visa ko baigties. Subjektas įstrigęs tarp sakraliai nuskaidrintos dabarties momentų ir praeities, kurios įtaka dabarčiai nuolat pabrėžiama: „visa tai nugulė man ant rankų. / kaip dabar galiu tave liesti?“ (p. 16) Praeitiškumas, ypač tas, kuris iš vaikystės, dažnai išnyra kaip būtina dabarties sąlyga, pamoka, kurią privalu žinoti. Intuityvios vaikystės pajautos, įvykiai kartkartėmis persekioja ir vėliau, jau suaugus, tiesa, „suaugėliškais“ pavidalais.

Jau knygos anotacijoje nurodoma, jog eilėraščiuose gausu intertekstualumo. Norėtųsi išskirti dvi esmingas įtakas ir ryškias aliuzijas į D. Kajoko ir T. S. Elioto kūrybą. Kajoką „Skruzdžių skandinime“ atrasti nesunku – daugelis minėtų harmoningos dabarties stebėsena paremtų eilėraščių dvelkia ir vyresniajam poetui nesvetimu sakralumu, nutylėjimais, pakartojimais, deminuty­vais: „ratu ratu valtelė maža / aukščiau žemės ratu ratu / ratu / ratu...“ (p. 23) Paradoksalu – tiesioginės Kajoko eilėraščio „Skurdus“ parafrazės sutinkamos ir eilėraštyje, dedikuotame Eliotui: „visi skambučiai yra tolimas varpų aidas / viskas ką darai yra tavo mirties repeticija“ (p. 42). Reikia pripažinti, jog savotiškų, nors ir netiesioginių Kajoko imitacijų – nemažai ir ilgainiui, verčiant puslapius, jos įgyja kiek chameleoniškų atspalvių. Eliotas sutinkamas jam dedikuotų „Kabančių sodų“ motyvuose, tokiuose kaip šulinys, sodas, vanduo („Pelenų diena“), atsiranda ir Eliotui nesvetimų retorinių klausimų, poezijos proziškumo.

Naujoji Stankaus knyga žengia kitu keliu nei antroji: „Skruzdžių skandinime“ kalbama tvirčiau, universaliau, dažniau apibendrinant, atsiribojant nuo savojo „aš“, tarsi geriau pažinus ne tik savo atspindį, bet ir prisilietus prie būtiškųjų tiesų. Svarbiausia, jog nebijant vėl ir vėl sugrįžti į pradžią klausiama, abejojama, tikrinama vis dar nenumatant aiškios pabaigos, nebrėžiant suvokimo ribos. O išdrįsus pakelti žvilgsnį dangun ir mirtis ima atrodyti kaip dar viena gyvybės sąlyga. Kažkas turi būti paskandintas, kad pasaulis galėtų būti. Kad ir nuolat skubančios skruzdės. Panašu, jog „Skruzdžių skandinimui“ negresia atsidurti nei perdėm intelektualizuotos, nei grafomaniškos, nei emocionaliai išsprogstančios poezijos gretose. Tai veikiau aklai intuityvus, „drugiškas“ veržimasis šviesos link suvokiant, jog tiesos gali ir nebūti.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=yu7FwfAs4Ew&t=108s{/youtube}