Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

 

Turbūt keistas klausimas, recenzuojant trečiąją Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Singerstraum“, šiais metais apdovanotą Rašytojų sąjungos premija ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinktą kūrybiškiausia metų knyga. Premijas, beje, yra pelniusios ir ankstesnės Kazlauskaitės poezijos knygos: „Heterų dainos“ – Jaunojo jotvingio 2009 m., o „Meninos“ – Jurgos Ivanauskaitės 2015 m. Tad kodėl antraštėje „romanas“? Ne tik todėl, kad keliuose eilėraščiuose pasirodo jo šešėlis („Kad balkone, kuriame miegu, / nakčia sakiniai iš romano man klapsi“, p. 20), ir ne todėl, kad pirmoji Kazlauskaitės knyga buvo prozos: apysakų rinkinys „Sudie, mokykla“ (2001). Labiau todėl, kad, skaitant Kazlauskaitės eilėraščius, iškyla klausimas apie poezijos ir prozos ribą. Tiesą sakant, iškyla ne man, bet, įdomu, ne vienam verlibrinės jos kartos kolegai.

Taigi verlibrinis pasakojimas jau nėra pakankamas poezijos alibi? Kas pagaliau yra tas verlibras? Atėjo laikas kreiptis į eilėtyros autoritetą Juozapą Girdzijauską, kurio vienas tekstas apie verlibrą ir vadinosi „Poezijos ir prozos riba“. Nors jis parašytas sovietmečiu („Nemunas“, 1976, Nr. 4), bet, manau, aktualus ir mūsų literatūrinei dabarčiai. Dabartinis verlibro variantas, kuriam priskiriu ir Kazlauskaitės poetinių tekstų eiliavimo būdą, lietuvių verlibro istorijoje iš šešių išskirtų jo tipų labiausiai atitiktų ketvirtąjį ir penktąjį, t. y. dismetrinį, paremtą tik grafinėmis kalbos intonavimo priemonėmis, ir semantinį-sintaksinį, pagrįstą sintaksinių kalbos vienetų simetrija, jų opozicijomis.

Ankstesniuose verlibro variantuose poezijos atributais buvo lyrizmas, bendras poetinės kalbos tonalumas, neretai kuriamas ir rimo priemonėmis. „Singerstraum“ tekstų verlibras, sakytume, asketiškas, grynojo tipo: vyrauja grafinis, t. y. strofinis, eiliavimo principas. Strofa dažniausiai tiesiog sutampa su sakiniu, kartais ją formuoja ir sintaksinės figūros, pakartojimai. Nėra jokių fonetinių žodžių sąšaukų ar kitokios ornamentikos, tiesiog pasakojimas. Toks verlibro tipas formaliai yra arčiausiai prozos.

Paprastą, „nupoetintą“ kalbėjimo būdą dar sustiprina tekstų skyryba: paprastai verlibrinių pasakojimų autoriai atsisako skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių ir taip sukuria poetiškai neapibrėžto, sukeistinto teksto įspūdį. „Singerstraum“ autorė elgiasi priešingai: ji skrupulingai laikosi norminės, neutralios punktuacijos, eliminuojančios bet kokias dviprasmybes, įvairias jungčių galimybes. Mane dar nustebino taško ir kablelio dažniui prilygstantis kabliataškis –­ ženklas, šiaip poetiškai neutralus, bet čia dėl skrupulingo tikslumo gal net jau „utralus“. O kas vis dėlto šiuos tekstus, išskyrus verlib­rą, sieja su poezija? Čia jau reikia palikti eiliavimo būdą ir pereiti prie semantikos – kūrinio struktūros dalykų.

Kokia laimė, kad pagaliau prigyvenome laikus, kai poezija
nėra vien tik skambūs žodžiai, kad ji randa kitų buveinių, o
visi tie eiliuojantys dvasinguoliai prieš ją krenta it pralaimintys
galijotūkščiai.
(p. 41)

Tai eilėraščio „Karnavalas“ strofa, kuri galėtų būti apibendrinta kaip autorės estetinė pozicija; tiesa, tekste prisimenamas sovietmetis, ir ši priešprieša dialogizuoja turbūt pirmiausia su anais laikais. Kita vertus, knygos pavadinimą „Singerstraum“ autorė viršelyje aiškina kaip prieštarą savo pačios paauglystės romantiniam pakylėtumui, kurį, be kitų svarbių kūrinių, jai įkūnijęs Liszto „Liebestraum“.

„Karnavalo“ strofą pacitavau dar ir norėdama parodyti, iš kokių nevienalyčių segmentų yra suaustas eilėraščio kūnas: šiuo atveju tai ir autobiografiški buvusio ir esamo laiko buities vaizdeliai, pasakotojos komentarai, dialogo su vaiku fragmentai, virstantys socialine kritika, ir poetikos refleksija. Ne viename rinkinio eilėraštyje tokie skirtingų pasakojimų fragmentai yra saistomi metaforinio ryšio: štai eilėraštyje „Mokymasis siūti“, kurį galima laikyti ir programiniu, tokia pynė laikosi iš siuvinio siūlės, kelio linijos ir galios kurti (jas sieja suvaldyto chaoso motyvas) sugretinimo. Šioje poezijoje man gražus pats besimainantis, trūkčiojantis, nenuspėjamas teksto nuoseklumas, paprastai pabaigoje virstantis tiesiog smūgine prasmės banga.

Tokią pasakojamąją poeziją yra sudėtinga cituoti, nes frag­mento prasmė atsiskleidžia tik viso eilėraščio kontekste, bet pabaigos turi savo autonomiją; štai kaip efektingai finišuoja minėtasis eilėraštis:

Todėl man reikia dar kartą išmokti siūti –
kad nepykintų, kad apsigaubčiau
senomis drapanomis it riterė
pasakojimų šarvais.

Drebėkit, beprotybės malūnai,
adatos ietimi ginkluota
dygsniais atjoju.

kursite verslą? – parduotuvėje
siuvamųjų konsultantas paklausė

ne, užsiimsiu kūryba
(p. 14)

Panašus metaforinis principas ir eilėraštyje „Siuvinėjimas kryželiu“: veiksmo dviprasmybė (siuvinėjimo būdas ir beraščio parašas) metaforiškai apima ir kūrybos sritį, o eilėraštis vėl interpretuotinas kaip „ars poetica“, kai pasakotoja, kurią šiuo atveju galime tapatinti su autore, renkasi „beraštystės triumfą prieš vitražus“. Tokių įtaigių individualios estetikos manifestacijų rinkinyje esama ne vienos, bet eilėraštis „Aušros vartų atlaidai“ man ne tik vienas įsimintiniausių, bet ir gal arčiausiai recenzijos pradžioje minėtų teiginių apie grafinį verlibro pavidalą ir netikėtas semantines sąsajas. Antai seg­mentas, kuris likusio teksto atžvilgiu atrodo esąs „neartikuliuotas“ (vietoje dvieilių, trieilių ir ketureilių strofų šis užima 12 eilučių), kalbantis „niekus“ apie rožių, kurias pasakotoja gauna šalia kokios premijos, (ne)priežiūrą, netikėtai paruošia eilėraščio pabaigą – vieną svarbiausių prasmės vietų:

Rožės šaltoje vonioje, nuleidusios galvas.
Ištrūkusiais žiedlapiais, tarsi poezijos
joms per sotu jau būtų.
(p. 10)

Autorė, iš pirmo žvilgsnio rašanti apie kasdienes, buitines, tikroviškas situacijas, jas netikėtai paverčia savęs ir pasaulio, etikos ir estetikos refleksijomis. Paskutinieji du knygos skyriai, kuriuose lyrinė subjektė sugrįžta į savo vaikystės ir paauglystės laiką, į provincijos miestelio erdvę, struktūriškai paprastesni, vientisesni, tarsi neturį jokių papildomų poezijos atpažinimo ženklų, išskyrus koncentruotą, kryptingą, socialiai aštrų pasakojimo turinį. Autorė jau ir ankstesnėse knygose buvo sėkmingai ištrūkusi iš anoniminio, žanro nulemto poetiškumo, bet šioje, man rodos, ji jaučiasi tvirtesnė, laisvesnė, aštresnė. Ji yra pastabi, dažniausiai itin kritiška tikrovės vertintoja, ir eilėraštis jai tampa satisfakcijos su pasauliu scena. Kūrybos sritis poetei yra išskirtinės reikšmės, bet ji neturi tikslo nurungti tikrovės („Senelis augino gėles, pats, savo rankomis – / ir tų gėlių veiduose mačiau daug / ryškesnius pasaulius, negu kada būčiau sutvėrus eilėraštyje“, p. 96).

Vis dėlto knyga sukurta tvirtai, racionaliai: joje 5 skyriai, kiekviename jų po 10 eilėraščių. Skyrių pavadinimai patys savaime kuria knygos siužetą, kurį apibūdintume kaip savos rūšies bildungsromaną: pirmuose skyriuose („Ritėje“, „Kamuolyje“) subjektės tapatybė išbandoma įvairių išorinio pasaulio konvencijų, trečiame („Persiplėšus drabužius“) –­ simboliškai išsilaisvinama ir pasitikrinama atsivėrusio pasaulio akivaizdoje; paskutiniuose („Uniformų plisse“ ir „Perlamutrinės sagos“) grįžtama į savo pradžią, šeimos, giminės, mažo miestelio aplinką. Ir knygos, ir skyrių pavadinimuose įrašytas siūlų, siuvimo, mezgimo, sakytume, „antifeministinis“ motyvas, autorei ironiškai pasiskelbus „atsivertusia feministe“. Ką iš tiesų tai reiškia, galima sužinoti perskaičius įdomų Kazlauskaitės interviu „Esu iš tų, kurie linkę pasiduoti aplinkybių jėgoms“ (klausinėjo Solveiga Daugirdaitė).

Tiesa, interviu pavadinimas prieštarautų mano recenzijoje varijuojamai minčiai apie „Singerstraum“ pasakotojos dygliuotą, atkaklią, dilgėlišką (perfrazuoju vieno eilėraščio eilutę) prigimtį, stiprų, priešpriešišką charakterį, bet tebūnie – išsisukti juk galima teigiant, kad ten kalba autorė, o aš dažniau miniu pasakotoją. Tad jau anksčiau parašytą pabaigos pastraipą palieku nepakeistą: „Man rodos, prieštaros principą gerai pajuto ir knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, skyrių pavadinimus kitoje lapo pusėje užrašiusi aukštyn kojomis ir priešinga kryptimi: iš dešinės į kairę. Ir apskritai knyga gražiai aprengta, tvirtai susiūta, traukiančios akį spalvos.“