Elžbieta Banytė. Dimitris Angelis: „Humanitarinės studijos – vienas iš maišto būdų“

Dimitris Angelis (Δημήτρης Αγγελής, g. 1973) – graikų poetas, kultūros leidinių redaktorius, vienas iš Atėnų poezijos festivalio organizatorių. Filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, dabar – gimnazijos direktorius. 2017 m. jo eilėraščių rinkinys „Elniukas verkia po mano lova“ („Ένα ελάφι δακρύζει πάνω στο κρεβάτι μου“) apdovanotas valstybine premija už geriausią metų poezijos knygą (premija padalyta pusiau, antra laureatė – Sofia Kolotourou). Perskaičiau šį rinkinį, labai patiko, be to, Agnė Žagrakalytė dalyvavo minėtame festivalyje Atėnuose ir D. Angelį šiek tiek pažinojo. Formuojant „Poezijos pavasario“ svečių sąrašą organizatoriai pasitarę pasiūlė atvykti ir jam.

D. Angelio poezija balansuoja ant ironijos ir skausmingo, net geliančio dramatiškumo ribos, niekada per daug nenuslysdama nė į vieną pusę. Būdingas tankus intertekstų tinklas, nuorodos į mitus, Bibliją, muziką, filmus, graikų ir visuotinę literatūrą. Paskutinis eilėraščių rinkinys taip ir pavadintas – „Beveik biblinis“ („Σχεδόν βιβλικά“, 2017). Eilėraščiuose esama alogiško, asociatyvaus prado, kuriami vaizdai kartais siurrealistiški: žiema sulankstoma ir padedama į batų dėžutę, moteris persirengia troleibusu ir pan. Svarbi grafinė eilėraščių struktūra, eilučių įtraukos. Temos amžinosios – meilė ir mirtis, o keliamas klausimas – ar meilė nugali mirtį, ar – atvirkščiai – irgi senas kaip poezija. Jo tekstai primena dviašmenį kardą – pasiduoda įvairiausiems perskaitymams, bet dėl to nesunku peržengti plonytes adekvačios interpretacijos ribas ir nuslysti į banalybes.

 

Nuotrauka iš D. Angelio asmeninio archyvo
Nuotrauka iš D. Angelio asmeninio archyvo

 


Pradėkime iš tolėliau. Kodėl, jūsų manymu, kuriamas menas, kodėl tiek tūkstantmečių rašoma poezija? Kam to reikia?

Visiškai akivaizdu, kad labai nutolome nuo romantizmo epochos, kai menas buvo tapatinamas su tiesa. Gyvename pragmatišku metu, kai viskas skaičiuojama pinigais. Negalėčiau atsakyti, kas yra poezija, bet viena žinau: jeigu kas nors kada nors uždraustų literatūrą, kaip su logika prasilenkiančią kvailystę, aš ir daugybė kitų vis tiek nesiliautume rašyti. Tiktai šitaip dvasiniame lygmenyje suprantame ir kūniškai susisiejame su pasauliu.


Kada pradėjote rašyti? Kaip tai nutiko?

Eilėraščius pradėjau rašyti mokydamasis vyresnėse mokyklos klasėse. Tokio amžiaus daug kas gręžiasi į poeziją, kad suteiktų formą savo jausmų bangavimui, bet netrukus rašymą apleidžia ir prie jo daugiau niekada nebegrįžta. Įtariu, mano atvejį lėmė atsiskyrėliškas charakteris, tuometė lektūra (E. Ionesco, poetai siurrealistai ir kt.), nedidelė draugų kompanija, kurioje visi, tuo pat metu pajutę nenumaldomą poreikį savo melancholijai suteikti tvarką, ėmėme kurti eiles, ir viena pakvaišusi mokytoja: ji kiekvieną savaitę skirdavo visą valandą, kad galėtume klasėje skaityti savo eilėraščius! Maždaug tuo pat metu pamatėme filmą „Mirusių poetų draugija“, kuris viskam, ką darėme, suteikė netikėtos magijos. Na, ir galiausiai meilė: iš pradžių tą, kurį myli, mitologizuoji, paverti kone pusdieviu, o tada atrodo savaime suprantama skaityti, nesuskaičiuojamas naktis būdrauti ir nesitikint jokios išeities žaisti žodžiais – daryti tai, ką kiti laiko nuobodybe, neįtikėtinu laiko ir jėgų švaistymu. Tai lyg paaugliškas pasimatymas: gali valandų valandas net ir per lietų laukti prie gatvės kampo ko nors, kas galbūt niekad nepasirodys. Bet juk ir merginos, ir eilėraščio laukimas turi prasmę.


Esate filosofijos dėstytojas. Kaip manote, koks filosofijos ir poezijos ryšys?

Universitete dėsčiau filosofiją, bet nesu dėstytojas, be to, toks nesijaučiu. Dar mokykloje norėjau studijuoti filosofiją, bet turbūt supainiojau eseistinį samprotavimą su filosofine argumentacija ir, žinoma, suklydau. Kai buvo paskelbti stojamųjų egzaminų rezultatai, siaubingai nusivyliau nepatekęs į Filosofijos fakultetą, nors iš dabarties perspektyvos nesėkmę laikau pačia tikriausia sėkme. Sistema mane nusviedė į Teologijos fakultetą, kur mokytis nebuvo sunku, o studijų programa dar labiau maitino mano įkvėpimą ir teikė stažuotes užsienyje – galimybę, kurios studijuodamas didesniame fakultete su šimtais studentų nebūčiau turėjęs. Parengiau estetikos srities disertaciją, parašiau kelis straipsnius, bet susidomėjimas nejučia prapuolė, tad grįžau prie poezijos ir eseistikos. Filosofavimas gali praturtinti poeziją, bet gali taip užaštrinti poeto intelektualumą, kad jo tekstai bus vien išprotauti, sausi ir painūs.


Lietuvoje vis pasigirsta nuomonių, kad humanitariniai mokslai nieko verti, o humanitarai be reikalo eikvoja švietimui skirtas valstybės lėšas. Ar sutinkate, kad humanitariniai mokslai išgyvena krizę? Kokia šių mokslų vieta Graikijos viduriniame ugdyme ir aukštajame moksle?

Deja, humanitariniai mokslai karpomi visame pasaulyje. Moksleivių, kurie svajoja tapti filologais, istorikais, filosofais ir pan., palyginti su ankstesnėmis kartomis, smarkiai mažėja. Be to, į juos žiūrima kaip į brokuotus produktus arba švietimo sistemos trūkumų pasekmes. Atrodo, logiška Graikijoje ar Italijoje – humanistikos lopšiuose – tikėtis kitokios padėties, bet, deja, ji tokia pat. Be abejo, negalime užsidarę gyventi XXI amžiuje it kokie šalies-muziejaus sargai, nors dažnai atrodo, jog nesugebame susidoroti su paveldu, kurį mums ta šalis davė.

Kokia praktinė „beverčių“ humanitarinių mokslų nauda, kam jų reikia? Savaime suprantamiems dalykams: kad dvasia neužgestų rinkos siūlomame komforte, kad įsitikintume trapiu gyvenimo šventumu ir taip atsilaikytume prieš mus apsiautusį nihilizmo barbarą, kad stiprintume moralinę vaizduotę ir sugebėtume suvokti būtį kaip atsakingą misiją pasaulio lemties atžvilgiu. Tokie užsiėmimai, kurių nauda neįrodyta, pavyzdžiui, klasikos studijos, šiandien yra vienas iš nedaugelio tikrųjų maišto būdų, ir jie gali pakeisti pasaulį.


Esate gimnazijos direktorius. Ką jums davė ši patirtis? Kaip švietimo sistema atrodo iš vidaus?

Dabarties mokykla išgyvena tapatybės ir visuomenės pasitikėjimo krizę, todėl ir jos buitis sudaryta iš iššūkių, daugybės ir dažnų nusivylimų, tarp kurių yra ir mažų kasdieniškų pergalių. Nūdienos mokykla turi būti „atvira visuomenei“, viskas, ko mokoma, „gyvenimiška“ ir „įtrauku“, o ministerija mums aiškina, kad svarbiausios yra „gyvenime pritaikomos kompetencijos“. Tad mokykla iš tiesų tampa kažkuo panašiu į integruotą pakaučinimą, kurio tikslas – „pasisekimas“. Bėdos prasideda, kai pamirštame, jog mokykla visų pirma turi perduoti žinias, panardinti į kultūrines vertybes, išmokyti susikalbėti su didžiaisiais savos praeities šešėliais, todėl mokytis de facto negali būti visada „smagu“: neišvengiamos pastangos ir nuovargis. Taip pat akivaizdu, kad visa tai dar nuobodžiau šiuolaikiniams vaikams, priklausomiems nuo kompiuterinių „Fortnite“ tipo žaidimų ir dėl to negebantiems ilgėliau sutelkti dėmesio. Be to, mokykla dabar turi ir priešininkų, kurie kitados buvo sąjungininkai – tai tėvai. Kadangi ilgai dirba, tėvai iš mokyklos reikalauja tapti jų pakaitalu, atlikti jų vaid­menį, bet tuo pat metu yra įsitikinę, kad atžalas mokslo našta pernelyg sunkiai slegia. Pedagogai iš pašaukimo, kurie tebeturi entuziazmo mokyti, yra tikrieji herojai, nes visuomenė visiškai nuvertino išsilavinimo esmę ir ją paaukojo ant tariamo profesionalumo aukuro. Susidaro įspūdis, kad mokyklai dabar svarbiau vadinamieji profesionalai, o ne žmonės.


Kokios Graikijoje literatūros kritikos tendencijos? Kokią reikšmę kritika ir kultūrinė spauda turi graikų visuomenei ir kūrėjams?

Kritika sukuria kūrinio recepcijos sąlygas. Gera poezija negali būti rašoma, jeigu nėra tokios pat stiprios kritikos. Iš laiškų matome, kad Jorgas Seferis pats išugdė savo kritiką Andrėją Karantonį, vėliau tapusį visos 4 dešimtmečio kartos – iki dabar svarbiausios literatūrinės Graikijos kartos – kritiku. Dabar ko nors itin ryškaus kritikoje neįžvelgiu, bet tai gali būti lemta neaprėpiamos tekstų gausybės. Gerokai padaugėjo pagiriamųjų knygų pristatymų kavinėse ar renginių salėse, palydimieji tekstai paprastai proginiai ir impresionistiški, jie skatina rašytoją toliau kepti publikacijas. Dėl to ir žurnaluose gausu paviršutinių parašinėjimų, o informacijos perteklius internete, prisimenant paplitusią terminologiją, nesuburia interpretacinės bendruomenės. Tad sunku suprasti, ar kritikas svarbus, o skaitytojams sunku suprasti, ar yra gerų poetų.

Tas pats nutiko kultūrinei spaudai: dėl interneto, ekonominės krizės, o gal dvasinio tingulio šie leidiniai prarado turėtą svarbų vaidmenį skaitančiųjų bendruomenėje. „Frear“, kuriam vadovauju, skelbia tik pačius įdomiausius atrinktus tekstus. Šis leidinys apdovanotas Kultūros ministerijos premija, rengia svarbius teminius numerius, bet vis dar yra žmonių – regis, ir skaitančių, ir rašančių – kurie tikina jo niekad nematę! Kita vertus, tai kriterijus, leidžiantis atskirti tikrą rašytoją nuo grafomano: ar jis, nuolat sekdamas 4–5 gerus literatūrinius žurnalus, susivokia savo šalies literatūriniame žemėlapyje.


Koks jūsų santykis su savo literatų karta?

Nemanau, kad priklausau kuriai nors kartai, be to, netikiu, kad griežtais filologiniais kriterijais apibrėžiama karta apskritai gali egzistuoti tikrovėje. Epocha savaime nesuformuoja sambūrių, esame vieniši vilkai, nesusikertančiais takais žengiantys į tamsą, tarnaujantys beveik marginaliai literatūros rūšiai, kuri rūpi dar mažesnei skaitytojų auditorijai.

Vis dėlto per ekonominę krizę graikų literatūros laukas ryškiai pasikeitė: 8 dešimtmetyje gimę poetai, ilgai užėmę svarbiausias leidybos pozicijas, staiga atsidūrė paraštėse ir užleido vietą 40-mečiams, tai yra mano bendraamžiams. Tarp jų yra keletas, kurių tekstai mane ypač domina. Vis dėlto turiu pasakyti teisybę: globalizuotame pasaulyje savąja karta, turiu omenyje, sau artimais poetais laikau kūrėjus iš JAV, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų. Jaučiu, kad noriu lygiuotis į jų pasiekimus, kasdien kalbuosi su jų eilėraščiais.


Kaip savo tekstuose kalbate apie amžinąsias meilės, mirties ir atminties temas?

Kalbame apie centrines poezijos rašymo pozicijas. Poezija yra sąmoningas bandymas įveikti užmarštį tam tikra svajonės forma: stengiamės išlaikyti gyvus žmones, vietas, akimirkas ir taip juos gelbstime nuo laiko plėšrumo. „Mylėti reiškia šlovinti žmogų“, – rašė Jorgas Cheimonas. Tokia eilėraščio pareiga: išlaikyti amžina, šventa ir šlovinga tai, ką mylėjome, ir pratęsti savo efemerišką egzistenciją. Galbūt užrašyti mūsų išgyvenimai bus nesutvarkyti, elipsiški, bet galiausiai poezijoje įtvirtinti prisiminimai lieka skaitytojams...

Mano poezijoje meilės paprastai laukiama, bet ji dažniau apsimestinė. Atmintį sieju su nesenais Graikijos istorijos įvykiais, kiek anksčiau mane ypač domino bandymas sujungti istoriją ir mitą. Mirtis, ypač artimų draugų, vaizduojama ne kaip pabaiga, o kaip žengimas į kitą šalį – paslaptingą ir nepažinią, kurioje vis dėlto susitaikysime su savo praeitimi ir vėl sutiksime visus, kuriuos mylėjome. Paprastai mirties bijoma tik tuo atveju, jeigu gyvenime kas nors vis nepavyksta. Tikras poetas bijoti negali, nes kaip Pieras Paolo Pasolini žino, kad, mirčiai atėjus, pažiūrės jai tiesiai į akis...


Koks buvo poezijos (ir apskritai literatūros) indėlis formuojantis moderniai graikų tautai? Koks literatūros vaidmuo šiandien?

Mano šaliai pasisekė, nes, gimstant moderniajai graikų valstybei, ji turėjo nuostabų poetą romantiką – Dio­nisiją Solomą. Nacionalinio himno žodžiai – jo eilėraštis. Tie, kuriuos dėl įvairių priežasčių galima laikyti nacionaliniais poetais: Solomas su Andrejumi Kalvu, Aristoteliu Valaoričiu ir (kiek vėliau) Kosčiu Palamu, Konstantinu Kavafiu, jau minėtu Seferiu, Odisėju Eličiu ir Janiu Ritsu – sukūrė stiprią tradiciją ir poeziją pavertė visuotiniu įvykiu, nes ją galėjo tarti kiekvieno žmogaus lūpos. Dabarčiai būdinga privatizacija, nebėra bendrų vizijų. Net tautos reikšmė sumenko arba buvo užteršta saviems reikalams ją naudojančių radikalų. Gera literatūra, ypač poezija, rūpi mažumai, grupelei skaitytojų.


Graikija yra krizės ar literatūros šalis? Koks Graikijos vaidmuo šiandienos pasaulio vaizduotėje?

Tikriausiai nė viena iš dviejų. Krizė yra buities elementas, o literatūra vaikšto savais takais, kad ir kiek iš pradžių buvo stengtasi užsienį sudominti graikų problema. Pasirodė kelios prastos krizei skirtos poezijos antologijos, nepateikusios objektyvaus dabartinės graikų literatūros vaizdo. Šiek tiek patriukšmavo kritikai, kurių veiksmus lemia sociologiniai svarstymai ar ideologinis angažuotumas, o vėliau grįžome į savo nuobodžius gyvenimus.

Bet Graikija užima svarbią vietą kolektyvinėje Vakarų vaizduotėje – daugiausia dėl Antikos praeities. Turiu draugų iš įvairiausių pasaulio kampelių, kurie, pirmą kartą pakilę į Akropolį, apsiverkė iš jaudulio. Vienu metu buvome ir krizės Graikija – juoda avis Europos Sąjungos bandoje. O pats labiausiai norėčiau, kad mus įsivaizduotų tokius, kokie esame: prieštaringos ir takios tapatybės žmonės, kuriuose susijungia Rytai ir Vakarai, šlovinga Antikos ir Bizantijos praeitis ir nesaugi, distopiška dabartis.

 

Draugai