Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius. „Žmogus, kuris žinojo viską". –­ Vilnius: „Dega dangus", 2014.

Šios (ne)koučingo knygos turbūt nebūčiau drįsusi imtis, jei ne sutapimas su Rasos Aškinytės romano pavadinimu ir jei vienas iš jos autorių nebūtų Tomas Ramanauskas.

Prieš 10–15 metų laikraštis „Ore" man būdavo svarbiausias mėnesio kultūrinis įvykis. Gaila, neatsimenu, kas paskatino įsigyti pirmą numerį leidinio, kuriame minimi vardai ir net muzikos stiliai man dažniausiai buvo nežinomi (per radiją jų negrojo, interneto neturėjau, tad tiesiog pasibraukdavau ir įsidėmėdavau). „Ore" atspindėtas jaunimo kultūrinis gyvenimas atrodė iš kitos planetos, nes mano kiemo Antakalnyje tikrai nepasiekdavo. Nepaisydama šio atotrūkio (o gal kaip tik dėl jo), laikraštį skaitydavau nuo pirmos iki paskutinės raidės ir ne po vieną kartą, dar nenujausdama, kad tai bus turbūt geriausias lietuviškas periodinis leidinys mano gyvenime.

Vienas pagrindinių „Ore" kūrėjų buvo Tomas Auksarankis (kitas buvo Marius Listopadskis, – slapyvardžiai stiprino mistiką), vėliau leidęs nemokamą žurnalą „Pravda". Tarp savo nepatiklių draugų buvau vienintelė nuoširdi „Pravdos" gerbėja: man netrukdė nei reklaminių tekstų gausa, nei hipsteriškas (nors šio termino Lietuvoje dar nesigirdėjo) pobūdis. Šiaip ar taip, „Pravda" užaugino savą jaunimo – autorių ir skaitytojų –­­ kartą.
Ramanauskas dirbo lietuviškos MTV, o dabar – idėjų agentūros „New!" kūrybos direktoriumi, jis yra vienas kino teatro „Pasaka" kūrėjų, elektroninės muzikos projekto „Metal on Metal" narys. K. Sabolius – taip pat vienas iš „Pravdos" redaktorių, filosofas, dėstytojas, bendradarbiavo su OKT, knygos „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija" (2012) autorius, filmo „Lošėjas" scenarijaus bendraautoris.

Taigi abu CV – įkvepiantys pavyzdžiai, demonstruojantys įvairialypį kūrybiškumą ir mokantys susikurti darbo vietą. Nuveikti darbai (reiktų pabrėžti – sutampantys su pomėgiais) atsispindi ir šioje knygoje. „Pravdiška", pirmiausia, yra pati jos koncepcija – kultūrinė komercija ar komercinis kūrybiškumas – tokia tolima tradiciniam, lyriniam lietuviškam kultūros suvokimui, draudžiančiam „neoriai" save piarinti ir kėsintis į platesnę auditoriją.

„Pravdiška" ir tai, kad bent pusę (o iš tiesų – didžiąją dalį) knygos vertės sudaro įspūdinga vizualika. Sąmoningai primityvus ir rėksmingas viršelis, kaip ir bet kuri gera reklama, turi potencialo sapnuotis naktimis. Pusę knygos užima iliustracijos: 100 menininkų iš viso pasaulio (geografija – nuo Pietų Korėjos iki Kolumbijos, tik Rusijos nėra) atsiųsti darbai, vaizduojantys žmogų, kuris žinojo viską. Tad knygą verta pavartyti jau vien kaip naujausios pasaulio dailės albumą.

98 trumpi tekstai – tai pasakojimai apie kūrybingus žmones ir netikėtus sumanymus, apibendrinami praktiniu patarimu. Autoriai tai vadina įkvėpimo šaltiniais ir kūrybiškumo atomo paieška. Istorijų spektras platus: visai nauji projektai ir klasika. Ne vieną tradicionalistą papiktins šalia Woody Alleno ir „Pietų parko" atsidūrę Fellinis, Cezanne'as, Pessoa ir net Kierkegaard'as su Platonu. Juolab paviršinis jų eksploatavimas. Vis dėlto, būdama už aukštosios kultūros reklamą, džiaugiuosi, kad kavutę gurkšnojantis hipsteris sužinos tokias ar dar rečiau girdimas pavardes (Stockhausenas, Varèse, Reygadas ar – Karolina Žernytė; gaila, kad lietuvių sėkmės istorijų knygoje vos kelios, tarp iliustratorių tautiečių kur kas daugiau).

Įdomiausi pasirodė su konkrečiais žmonėmis nesusieti tekstai: apie Kinijos kopijavimo kultūrą, mikrožinia­sklaidą, B kategorijos filmus („Suvokimas, kad jūsų kūrinys nebūtinai pakeis pasaulį, išlaisvina", p. 167). Išskirčiau ir kelis puikius verslo sumanymus, pvz., „Conflict Kitchen" –­ restoranas, keičiantis savo meniu pagal tai, su kokiomis šalimis JAV kariauja, ir per skaipą rengiantis bendrus pietus su tų šalių gyventojais.

Galbūt nesu tikslinė „Žmogaus..." skaitytoja, bet per dieną prarijus knygą, mano kūrybiškumas liko įprastinio lygio (jį apibūdindama visada prisimenu „Draugų" seriją, kai Čandleris mėgina sumeistrauti rankų darbo dovaną Monikai: į plastikinį indelį įsmeigia du pieštukus, prikabina drabužių pakabą ir nusivylęs autoironizuoja: „Taip, brangioji, aš tikrai tai padariau pats"). Patarimai, kuriuos duoda Ramanauskas ir Sabolius, yra skambūs, abstraktoki ir nelabai nauji: improvizuoti, atpalaiduoti protą, mankštinti vaizduotę, susikurti dirbtinį pasipriešinimą, laikinai apriboti jusles, išgirdus žodžius „negalima" ar „niekas nesupras", reaguoti į juos kaip bulius į raudoną skraistę. Man patiko šie: tyčia švaistyti laiką, įsipareigoti nekurti, sukelti lūkestį, kuris jau išnykęs.

Patys autoriai knygos nepriskiria koučingui ir mieliau renkasi sokratiškos majeutikos terminą. Man regis, tikslas panašus – pažadinti asmenybės vidinį potencialą, padėti atrasti savo kelią ir tapti ypatingu (nes „visi yra menininkai, bet..."). Žmogus, kuris žinojo viską, – legendinis Lietuvos žydas, valkata ir išminčius, kurį filosofas E. Levinas vadino savo mokytoju. Kaip susiję enciklopedinis žinojimas ir kūrybingumas – taip ir nesupratau. Informacijos prikrauta galva, sakyčiau, kaip tik suvaržo laisvę.

Privalau paminėti, kad tekstas nesuredaguotas, gausu kalbos klaidų, kai kuriuose skyreliuose taip juntama angliška sintaksė, kad jie skamba lyg negrabokas vertimas. Tai gadina šiaip jau kruopščiai sumanytą, parengtą ir apipavidalintą knygą.

Dabar Ramanauskas ir Sabolius rengia kūrybingumo mokymus, kuriems mūsų vargšai kultūrininkai pinigėlių tikrai nesukrapštytų. Meno kūrimo paslaptys pastariesiems gal ir žinomos, tačiau pasimokyti komercijos, piaro ir įsikvėpti pasitikėjimo savimi tikrai ne pro šalį.

Rasa Aškinytė. „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo". – Vilnius: „Vaga", 2013.

Manau, kad Ramanauskas ir Sabolius šią knygą pavadintų kūrybiška. Ne tiek kalbos, kiek turinio ir santykio su tradicija požiūriu (tą įvertino ir Metų knygų komisija). Aškinytės romanas pirmiausia įdomus tuo, kad apie jį labai sunku ką nors pasakyti. Vienas iš nedažnų atvejų, kai perskaičius norisi išgirsti autoriaus komentarą, atsakantį į tokius mokyklinius klausimus: ką šia knyga norėjote pasakyti? Kaip gimė idėja? Kas per vienas yra šios knygos herojus?

Banaliausia prasme tai meilės istorija. Bet toji meilė labai savotiška ir pasakojama apie ją ganėtinai keistai. Romanas padalytas į skyrius, pavadintus geometrinėmis figūromis, ir poskyrius, kuriais kylama arba leidžiamasi: „Žemai", „Aukštai", „Aukščiausiai" ir t. t. Šį žaidimą paaiškintų nebent pati Aškinytė, o gal, kaip bet kuriame žaidime, išorinės prasmės nėra visai.

Sakiniai kapoti, trumpi ir aiškūs, bet priešinami kaip tezė ir antitezė, nesiekiant suderinti, pagaminti aiškią reikšmę. Tekstas atviras interpretacijoms, rimtas, bet labiau ne. Kaip ir ankstesnėje knygoje „Lengviausias" (2011), autorė mėgaujasi paradoksais ir lengvai ciniška ironija. Nebijoma banalybių – jos tampa žaidimo dalimi ar net filosofijos ženklais (skaidriam subjektui meilė suteikia esmę, t. y. tapatybę).

Abiejų šių knygų centre – neapibrėžtas, stabilaus psichologinio branduolio neturintis personažas. „Lengviausiame" Blanka – tabula rasa, ieškanti, ką įsimylėti ir su kuo susisieti. Bevardis „Žmogaus..." herojus apie save pasakoja prieštaringais teiginiais, rengiasi pilkai, bet kartu ir drabužiais neša žinią (kažkokią), nori būti niekuo, bet kartu pučiasi nuo didybės. Jis – nevykėlis ir donžuanas, neprog­nozuojamas sadistas, bet savotiškai žavus ir net keliantis gailestį: „Mylintis leidau jai matyti savo sielą – liūdną tuščią ertmę šiek tiek žemiau kepenų" (p. 177). Toks iškankintas postmodernus žmogus su modernaus žmo­gaus jausmų liekanomis: „Egzistencijos esmė yra betikslis judėjimas" (p. 122). Žmogus, kuris nesijaučia svarbesnis už morką ir kuriam nereikia pačiam savęs.

Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį. Viena svarbiausių temų – žmonių komunikacija, socialiniai įpročiai. Nors kalbama pabrėžtinai kategoriškai, niekas nėra savaime suprantama. Kalba reliatyvi, pašnekovai dialoge prasilenkia. Paprasti klausimai personažus papiktina: verčiau klausti, ne kur buvai, o ar pažįsti natas. Žmogui, kuriam nieko nereikia, ypač nereikia socialinių normalybių, politinio korektiškumo, etiketo: „Žinoma, kalbėjomės apie meną. O tai, kaip suprantate, yra visiškas šūdas" (p. 90). Su žmonėmis jis žaidžia be skrupulų, viskas jam tėra eksperimentas – padarysiu ir žiūrėsiu, kas bus: „Žmonės tik patys kalti dėl to, kas jiems atsitinka" (p. 22).

Yra knygoje ir estetikos klausimų, ir antidalelių fizikos („Tai jie ruošias iš nieko daryti kažką? (...) O kam to reikia? – nesuprato taksistas. – Jau ir taip visko pilna, va, pravažiuot negaliu", p. 73), ir antivartotojiškos ideologijos, ir meilės anatomijos („Su ja jaučiausi kaip šuo ant pavadėlio, kuris turi kakoti ne ten, kur nori, o ten, kur sustoja šeimininkas", p. 27).

Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas.