Emilija Visockaitė. Kukutynėje

Praėjusį savaitgalį dramatiškiau nei įprastai graužė klausimai: kodėl aš čia? kokia viso to prasmė? ar tai teikia kokį džiaugsmą, ar vien tik kančią? Yra dalykų, kuriuos darome iš inercijos, iš ilgesio to, ko greičiausiai niekad ir nebus, iš užsispyrimo, iš keisto įsipareigojimo sau, o gal net gimtos šalies kultūrai ar dar kam nors, kam visiškai vienodai.
Lengva nemėgti Knygų mugės. Tad aš štai maištauju ir stengiuosi ją mėgti. Ne viena aš čia tokia – panašiai neaiškūs tiks­lai privertė visą savaitgalį mugėje prasitrinti ir poetę Ramunę Brundzaitę, kuri, be kita ko, džiaugėsi, kad bent kartą metuose Vilniaus centru tampa Lazdynų mikrorajonas. Gal to Vilniaus pasižiūrėti ir mane čia traukia – spūstims jaučiu švelniai iškrypėlišką prielankumą, visad pakyla nuotaika įstrigus eilėje prie rūbinės, belaukiant, kol kas nors pasiims paltą ir atsiras lyšnas numerėlis, ką jau kalbėti apie svajingą plaukimą koridoriumi iš 3 į 4 salę ar stūmimąsi laiptais į antrojo aukšto auditorijas, kai žemyn kliokia priešpriešinė žmonių srovė. Tada jaučiuosi didelės puikios žmonijos dalimi – velniop tą liūdesingą individualizmą, knygynų tuštumas ir dvasingą santykį su knyga.
Kiekviename iš aplankytų renginių buvo mažiausiai vienas geras dalykas. Štai leidyklos „Edukologija“ prozos ir poezijos debiutų pristatymas būtų buvęs nuobodus iki galo, jei ne Rokas Povilius, perskaitęs eilėraštį iš savo knygelės „Dvivietis kūnas“: žavingai savimi pasitikintis 19-metis – tiesiog atgaiva nuo jauniausios lietuvių poezijos patetiškumo, dievotumo ir humoro jausmo stokos.
Mugė, bent jau teoriškai, buvo skirta paauglių literatūrai: vardyta, ką jie ima iš bibliotekų (mergaitės – vampyrų istorijas, berniukai – nevykėlių dienoraščius), kokios knygos mėgstamiausios („Heroinas“, „Haris Poteris“, „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“), apgailėti paaugliams nerašantys ir jų neskaitomi lietuviai. Iš tiesų tai statistinis paauglys nė kiek ne durnesnis skaitytojas nei statistinis suaugėlis: mieli tėveliai patys paromis sėdi prie kompiuterio, lietuvių literatūros neskaito ir labiausiai mėgsta užsienietišką popsą. Tik tiek, kad neskaitomi lietuvių rašytojai suaugėliams vis tiek užsispyrę rašo, o paaugliams kažkodėl ne. Galbūt paaugliai galėtų rašyti patys sau? (Bibliotekoje atkapsčiau du T. Kavtaradzės romanus, pirmąjį ji parašė būdama keturiolikos – niekuo ne blogesni už kai kurias „metų knygas“; tą proga reklamuoju ir 16-mečio vokiečio B. Leberto knygelę „Crazy“ („Vaga“, 2000) –­ pamiršta klasika, tikras nevykėlių „Kelyje“.) Galbūt tam juos labiau paskatintų susitikimai ne su pavargusiais genialiais literatūros veteranais, o kad ir su R. Poviliumi ar kitu nauju poe­zijos kietuoliu Dovydu Grajausku (17 m.). Pastarasis pasirodė Gintaro Grajausko knygos „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ („Tyto alba“) pristatyme su tėvo grupe „Kontrabanda“. Virginijui Gasiliūnui knygą pavadinus rezistencine, besipriešinančia sudėtingiems, keliadugniams kūriniams, Dovydas atitarė, kad tai „pasyvus maištas, sėdint prie židinio, žiūrint į pasaulį ir suvokiant, kad neprivalai keistis“.
Vyresniuosius jaunimas nustelbė ir diskusijoje „Ką ir kaip skaito Lietuvos mokykla XXI a. pradžioje?“. Mindaugo Kvietkausko, Dariaus Kuolio ir Gyčio Vaškelio trio svarstymus apie privalomąją literatūrą nutraukė 11–12 klasių vaikinai, pasiruošę kaip tarptautiniams debatams. Tikiuosi, kitų metų mugėje tokiems Vilniaus licėjaus auginamiems stebuklams bus skirta ne 15 minučių, o visa valanda, nes, patikėkit, su jais susidūrę palūžtų ir VU literatūros magistrantai – nuoširdžiai, kada pastarąjį kartą girdėjot 18-metį juokaujant apie F. Scottą Fitzgeraldą?
Kur kas prasčiau suplanuota, bet užtat apgalvotu reklaminiu pavadinimu diskusija „Ar Hanibalą Lekterį reikėtų įtraukti į lietuvių nacionalinių herojų panteoną?“ sutraukė pilnutėlį nejaukųjį forumą. Penki vyrai aptarė T. Gutausko „Vienybės medį“, kur iškaltos iškiliausių lietuvių pavardės. Eligijus Raila ironizavo lietuviškąjį tragizmo kultą. Herkus Kunčius pastebėjo, kad objektas apskritai nėra nei patrauklus, nei lankomas. Tradiciškai mandagiai buvo pabaksnota į vos 7 moterų pavardes –­­ M. Kvietkauskas labai teisingai atsakė abejone, ar tų moterų galėtų būti daugiau – „moteriškųjų reikšmių linijos“ mes dar nenubrėžėme. Aptartas Lietuvos, kaip barbarų krašto, vaizdinys užsienio rašytojų kūriniuose. Kanadietis Antanas Šileika sulaukė plojimų pareiškęs, kad Slovėnijai didžiausia dovana tapo airio B. Stokerio romanas „Drakula“ ir kad Lietuva turėtų šalia Grūto kurti Hanibalo Lekterio parką, kurio lankytojams siūlytų fiktyvios arklienos (žr. J. Franzeno romaną „Pataisos“). Galiausiai siūlyta ne įvaizdį kurti, o tiesiog būti. Išties, humoristinis A. Šileikos pasiūlymas kol kas utopinis: lietuvis taps pajėgus autoironijai tik tada, kai sutvirtės jo tapatybė.
Diskusijoje „Mėsainio indeksas žiniasklaidoje: ar „greitas“ gali būti „sveikas“?“ kalbėta apie tai, kokia yra mūsų žiniasklaida (bloga) ir ar yra kokybiškos žiniasklaidos poreikis (taip, yra). Porą užrašytinų minčių pažėrė tik Gintautas Mažeikis, vienodai sėkmingai pasisakantis visomis temomis: „Technologijos tobulumo neskatina. Daugėja banalybės, skirtos banaliajam protui, ji išstumia taurėjimo galimybę. Ištrūkti iš visuotinio malonumo viešpatystės įmanoma tik per nemalonumo principą. Apokalipsė jau įvykusi, gyvename vaizdų ir reklamos pragare.“ (plojimai)
Vaido Jauniškio pokalbyje su retai matomu lietuviškos dramaturgijos monopolininku Mariumi Ivaškevičiumi džiaugsmo suteikė tik perpildyta salė; teatrologo pastaba, kad „graudulys yra lietuvio humoro antra pusė“; dramaturgo pastaba, kad XX a. pradžios inteligentai grūmėsi su kalba – plataus mąstymo žmonės, tokie kaip K. Pakštas, turėjo verstis su kūdikio žodynu; ir griežtas atsisakymas atsakyti į klausimą apie literatūrines įtakas. M. Ivaškevičiui lėtai, aptakiai pasakojant apie viešnagę Suomijoje, galvojau, kad profesionalų (ne kokybės, o būtent profesijos aspektu) rašytoją atpažinsi iš jo drąsos pasakoti apie kūrybinius planus (spektaklis vaikams apie visatą).
Tą patį kasmet mugėje daro ir Sigitas Parulskis (dabar jį domina partizanų, pokario tragedijos). Bet kol kas jis dar dorojasi su savo naujausiu romanu „Tamsa ir partneriai“ („Alma littera“) ir pasipiktinusių neonacių laiškais. Parulskiškos išminties išgirdome nedaug – jam beliko tik pritarti išsamiai knygą gynusiai Jūratei Sprindytei. Literatūrologė romaną skaitė vien tik iš meninės perspektyvos, neneigė autoriaus siekio šokiruoti, įvertino „skoningas sekso scenas“. Šalia manęs sėdėjusios moteriškės pasitikslinusios užsirašė D. Grinkevičiūtės pavardę – ir S. Parulskis, ir J. Sprindytė sutarė, kad tokios dokumentikos jokia grožinė literatūra neperspjaus.
S. Parulskis, ir kaip rašytojas, ir kaip šiaip žmogus, nemėgsta kartotis. Tuo jis man susisiejo su filosofu Arūnu Sverdiolu, mugėje pasirodžiusiu savo kapitalinės knygos „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“ („Apostrofa“) proga. Šįkart jis papasakojo, kaip studijuodamas žurnalistiką rašė darbą iš filosofijos su paantrašte „pagal periodikos medžiagą“, o Maskvoje, vadovaujamas ateizmo specialisto, rašė disertaciją apie katalikiškąją filosofiją buržuazinėje Lietuvoje, nors tuo metu S. Šalkauskis, A. Maceina išvis neegzistavo kaip tyrimo objektai. Anot Naglio Kardelio, knygoje jaučiamas asmeniškas santykis su kiekvienu filosofu, siekis išvengti štampų, atvirumas supantiems kontekstams, keliamas mažos kultūros išlikimo klausimas. Perfrazuotos egzistencinės išeivijos intelektualų pozicijos: jei kažką padarysim, gal kažkam prireiks (J. Girnius); net jei neprireiks, svarbu, kad darom (V. Kavolis).
Panašią laikyseną galima įžvelgti ir kompozitoriaus Šarūno Nako veikloje. Mugėje buvo apkalbėtos jo kompaktinės plokštelės: „Žvilgsnis, apakintas Šiaurės“ (akustinė kamerinė muzika) ir „Ziqquratu“ (elektroninė muzika ir multimedija). Onutė Narbutaitė sakė, kad Š. Nakas sugeba be kompromisų realizuoti savo kūrybines vizijas ir rizikingai pasitiki klausytoju.
Muzikinės programos žvaigždė buvo Alina Orlova, pasitikinti savo nuoširdumo galia, ir ne veltui – ji sugebėjo prijaukinti bejausmę „Litexpo“ salę.
Vienas originalesnių mugės renginių buvo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmųjų knygų autorių vakaras. Užuot gyrę savo knygas, trys prozininkai labai skirtingai pasakojo apie kūrybinę virtuvę. Ieva Toleikytė išpažino, kaip išmoko trumpinti tekstus, nutylėti nebūtinus dalykus, nes „išėmus, jie vis tiek lieka“. Marijus Gailius demonstravo, kaip redagavo savo noveles – publika gerokai kikeno matydama, kaip, ieškant sinonimų, paprastas sakinys prikraunamas metaforų. Jurga Tumasonytė, parodijuodama L. Vincės patarimus (iš knygos „Rašyti gali kiekvienas“), sukūrė postmodernų kriminalinį apsakymą. Andrius Jakučiūnas priskyrė save ankstesnei kartai, kuri ugdėsi masinių išgertuvių metu: „Bohemiškame gyvenime nėra vietos sintaksei.“ Jauniesiems autoriams jis išmintingai linkėjo „nebūtinai rašyti“, o verčiau gyvenimą gyventi.
Šiemetė mano renginių lankymo strategija nebuvo itin sėkminga: pasigailėjau praleidusi tolkinisto Andriaus Tapino fantastinio romano „Vilko valanda“ („Alma littera“), A. Šileikos „Pogrindžio“ („Versus aureus“) aptarimus. Per trumpai klausiausi Undinės Radzevičiūtės, pasakojusios apie 400 p. romaną „Žuvys ir drakonai“ („Baltos lankos“) – išgirdau tik tai, kad jos rašymo stiliui įtaką padarė prancūzų absurdo filmai bei „New Yorker“ karikatūros, o lietuvių literatūra, be abejo, nepadarė jokios.
Kurią knygą privalau įsigyti, supratau Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ trečiojo (tik) leidimo pristatyme. Nors nemažai nerimo sukėlė Kęstučio Nastopkos susekti taisymai –­ eilėraščių šiuolaikinimas, vis dėlto poetinis mitas apie priešybes jungiantį, nuolatinio fizinio pavidalo neturintį (net iliustratorius A. Švėgž­da nebandė jo vaizduoti) Kukutį –­­ bene vertingiausias dalykas, kurį galėjai rasti mugėje.
Į dienos šviesą klasika buvo ištraukta ir mugės reklaminiuose stenduose bei specialiuose knygų skirtukuose – trimis reprezentaciniais autoriais organizatoriai pasirinko nuvalkiotą A. de Saint-Exupéry, moksleivių popherojų A. Škėmą ir, netikėtai (dėl politinio korektiškumo?), O Wilde’ą su paslaptinga citata: „Genijus gyvena ilgiau už grožį.“ Visa tai puiku, bet vėlų šeštadienio vakarą mindžikuodama „Skalvijos“ fojė vėl svarsčiau, ką gi daryt su tais neskaitančiais paaugliais. Čia MC Mesijus (Žygimantas Kudirka) džiaugėsi, kad į jo 4 minučių ekologinio vaizdo klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio“ premjerą susirinko daugiau žmonių nei į „Kino pavasarį“. Jauniklių prisikimšusiame kino teatre lietuvių filologiją baigęs reperis, dainoje rimuodamas K. Sajos pavardę, demonstravo dar neišnaudotus lietuvių literatūros sklaidos būdus.

Gyčio Norvilo ir Rimvydo Strielkūno nuotraukos

 

Draugai