Panašu, kad sulaukiau antros paauglystės ar kažko panašaus, nes knygos paaugliams tapo labai įdomios.

Tik dabar ir pajutau, kas yra tikra nostalgija. Iš saugaus atstumo niolikmečių kančios pradėjo rodytis nesugrąžinama emocinio intensyvumo patirtis.

Skaitymo kultūroje paaugliai yra kritiškiausia grupė: anot visuotinio įsitikinimo, jie neskaito, o jei skaito, tai ne tą, ką reikia. Lietuvos rašytojams paaugliai išvis nematoma amžiaus grupė: per metus pasirodo apie porą knygų. Rašyti vaikams, atseit, paprasčiau, o rašyti suaugusiesiems – didesnis prestižas. Na, nepritrūkstam bent jau užsienio knygų vertimų.

Lars Saabye Christensen. „Bitlai". Iš norvegų kalbos vertė Kristina Kinderytė. – Vilnius: „Gimtasis žodis", 2013.

Tai neabejotinai viena nuostabiausių knygų jaunimui. Kol įveikiau šį beveik 700 puslapių tomą, iš naujo išgyvenau ne tik savo nioliktuosius metus (knyga prasideda, kai keturiems pagrindiniams herojams yra po 14 metų, ir baigiasi ties jų dvidešimtmečiu), bet ir džiaugsmą, patirtą tuo metu skaitant tokius kūrinius kaip B. Leberto „Crazy" ar L. Carcaterros „Pragaro virtuvės vaikėzai". Su jomis „Bitlus" (Norvegijoje knyga išleista 1984 m.) pirmiausia sieja iš dalies „antiliteratūrinė" autentiškumo, tikrumo, neapsimetinėjimo pastanga. Šios knygos pasakotojas neranda savo vietos: nežino, kokios jo pažiūros, ko jis nori iš gyvenimo. Jam nepatinka nei kinas, nei teatras, nei poezija –­ visa tai melagystės. Jam svarbiausia būti tikram. O nemeluoja tik muzika.

Jau nuo XX a. vidurio ar dar anksčiau retam paaugliui muzika nėra reikšmingiausias iš menų. Keisčiausia, kad jaunimo literatūroje muzikai skiriama labai mažai dėmesio. Tad „Bitlai" jau vien šiuo požiūriu yra išskirtinė knyga. Keturi Oslo gyventojai, vienas kitą vadinantys Džonu, Polu, Ringo ir Džordžu, apmirę klausosi kiekvienos naujos bitlų plokštelės: „Klausėmės pamaldžiai susikaupę, įtempę ausų būgnelius tarytum kokie šikšnosparniai. Sulaikę kvapą mėgavomės iki pat tos akimirkos, kai pas­kutinieji gitaros garsai pranyko, o adatėlė gremžtelėjo paskutiniuosius griovelius" (p. 58). Tegu bitlai ir nėra mėgstamiausia dabartinio jaunimo grupė, tačiau muzika čia nėra epizodinė ar foninė, ji yra šių vaikinų gyvenimo ašis, draugystės pamatas. Žodžiu, taip, kaip ir turi būti.

Dar „Bitlai" yra epas apie laiką ir vietą. Karštą 7 dešimtmetį su Vietnamo karu, socializmo ir kapitalizmo grumtynėmis, žmogumi Mėnulyje, amfetaminu, rolingais, Bobu Dylanu, hipių raudomis prie Jimo Morissono kapo Paryžiuje... Ir Oslą – visai ne Niujorką ir ne Londoną, bet čia –­ patį centrą. Braižomas asmeninis keturių žmonių žemėlapis: futbolo stadionas, ežeras, kur žvejojo, parkas, kur rūkė žolę, namai, kur gyveno patikusios merginos, drėgna sporto salė, kur laikė baigiamuosius egzaminus...
C

hristensenas rašo niekur neskubėdamas, kiekvienam skyriui suteikdamas bitlų dainos pavadinimą, nurodydamas metus ir metų laiką. Nėra čia nei kulminacijos, nei apibendrinimo, tik gyvenimo tėkmė. Pasakojama santūriai, berniokiškai, dokumentiškai, pagal situaciją – su švelnia autoironija ar poetiška melancholija: „kambarys vis mėlynijo, miestas mums po kojomis tilo, alkoholis ramiai nusėdo pakaušiuose ir iš paraudusių mūsų akių šokinėjo auksinės žuvelės" (p. 553). Originalūs palyginimai – literatūriškumo ženklas – įmetami tarsi žaidžiant: pirštus čia suspaudžia „kaip ryšelį petražolių", širdys tauška „tarsi į dviračio stipinus įsipainiojęs kartonas", o krūtinės gaurai veši „tarsi samanos" (be abejo, tai ir jautraus vertimo nuopelnas).

Labai smagi knyga su visais nerūpestingos paauglystės atributais, ir dar labiau liūdna – nes viskas keičiasi, viskas praeina ir pasimiršta. Joje nėra nei antgamtinių būtybių, nei lemties pažymėtų herojų, bet joje yra viskas, ko reikia gerai knygai.

Ransom Riggs. „Ypatingų vaikų namai". Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė. – Vilnius: „Alma littera", 2012.

Jei norėčiau Christenseno tomą dar pagerinti (ir pastorinti), į jį įklijuočiau autentiškų autoriaus jaunystės nuotraukų. Grožines, fikcines knygas iliustruoti fotografijomis nėra įprasta, ir būtent tuo žaidžia amerikiečių rašytojas Riggsas 2011 m. išleistuose „Ypatingų vaikų namuose". Ne kas kitas, o tik unikalios senovinės nuotraukos, surinktos iš kolekcininkų ir paties autoriaus archyvo, išskiria šį fantastinį nuotykių romaną iš milžiniškos krūvos panašių.

Įdomiausia pirmoji pusė, kurioje susipažįstam su Floridoje gyvenančiu 16-mečiu Džeikobu, arba Jakobu, kaip jį vadina iš Lenkijos kilęs senelis. Ryšys su juo daug stipresnis nei su pragmatiškais tėvais. (Tėvas nusipelnė bent jau ryškaus portreto: fanatikas ornitologas, svajojantis tapti rašytoju, bet neturintis valios užbaigti nė vienos knygos.) Po tragiškos senelio žūties sukrėstas Džeikobas vargiai beskiria košmarus nuo realybės ir ieškodamas aiškumo vyksta į nuošalų Velso miestelį.

Įvairiose romano plotmėse ryškinama ta pati, dabartinėje paauglių literatūroje bene populiariausia, prieš­prieša: racionalaus suvokimo ir antgamtiškumo, pragmatizmo ir dvasingumo, normalumo ir ypatingumo: „Kadaise svajodavau ištrūkti iš savo paprastučio gyvenimo, bet iš tikrųjų mano gyvenimas niekada nė nebuvo paprastas" (p. 400) – tai turbūt labiausiai paplitęs sakinys visoje toje pusiau fantastinės literatūros masėje. Riggsui nuo šios masės atsiginti sekasi sunkiai: netoli nuo čia ir amžina Piterio Peno vaikystė, ir kuklusis Haris Poteris, ir kelionės laiku seriale „Doctor Who", ir iksmenų supergalios, jei norit, net ir filmas „Švilpiko diena".
Galima nuspėti, kad fantasy užuominos būsimose dalyse bus išplėtotos, bet kol kas apgliaumijusių pabaisų genezė ir tikslai apgalvoti silpnokai: jei nepaisytume žiaurybių ir šlykštybių, knyga priklausytų kur kas jaunesnių vaikų, negu šešiolikmetis pasakotojas, literatūrai.

Geriausiai Riggsui sekasi tada, kai jis leidžia egzistuoti prieštaringumui, abejonei, kas yra tikra, o kas – fikcija. Dėl to nuvažiavimas fantastikos magistrale smarkiai nuvilia. Telieka apgailestauti dėl neišnaudotos dviprasmybės, ar ypatingieji, dėl keistų galių nuo visuomenės paslėpti vaikai nėra tiesiog žydai. Iš Antrojo pasaulinio karo motyvų, pelkėto, migloto Velso istorijos ir keistų fotografijų galėjo išeiti daug originalesnė knyga.

Mats Strandberg, Sara B. Elfgren. „Ratas". Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė. –­­ Vilnius: „Nieko rim­to", 2013.

Kalbant apie magistrales, šios knygos autoriai viena jų varo net nesidairydami į šalis. 2011 m. Švedijoje išleistas romanas išverstas į 25 kalbas ir skelbiamas skandalingu pasauliniu bestseleriu. Lietuvoje jį išpopuliarino ženkliukas N-18, kurio adekvatumo ar tikslingumo (ypač po A. Tapino aprašyto draudimo vaikams žiūrėti filmą „Hobitas") čia nesvarstysiu. Šiaip ar taip, perkant knygą paso niekas neprašo – tad geresnės reklamos nė nesugalvosi.

Vienintelis intriguojantis dalykas šioje pirmojoje trilogijos dalyje – jos santykis su visa jau sukurta šio žanro lektūra bei filmografija, ir ypač serialu „Paslaptingas ratas", JAV pasirodžiusiu tais pačiais 2011-aisiais. Stebinantys panašumai turbūt liudija, kad šiuolaikinėje kolektyvinėje pasąmonėje raganos (kaip greičiausiai ir vampyrai) reiškiasi labai stabiliomis formomis.

Nemalonus déjà vu pojūtis persekiojo visą laiką: turim depresyvų miestelį, turim patyčių atžvilgiu pavyzdinę mokyklą, turim nesuprantamą funkciją atliekantį ūkvedį ir bejausmę (žinoma, tik išoriškai) direktorę, turim netgi neperskaitomą knygą, katiną ir varną. Ir, žinoma, šešias panas –­ „išrinktąsias", kurios pasižymi visais būtinais paauglio bruožais. Merginų, netikėtai savyje atradusių raganiškų galių, užduotis – sustabdyti priverstinių savižudybių seriją, o paskui ir išgelbėti pasaulį. Bet pirmiausia jos turės išmokti sutarti tarpusavyje ir pasitikėti viena kita, nes ratas dėl to ir ratas, kad veikia tik visoms susikabinus rankomis.

Kad paauglėms susikalbėti yra baisiai sunku – visiems žinoma, net jei joms demonai grasina. Visos jos dorojasi su savo asmeninėmis problemomis: anoreksija, fantazijos apie nekaltybės praradimą su mokytoju, homoseksualumas, abejingi tėvai, pernelyg mylintys tėvai, nepatikimi vaikinai, per daug geri vaikinai. Kaitaliodami pasakojantį balsą ir atskleisdami intymias panelių gyvenimų smulkmenas autoriai imituoja gilų psichologizmą, kuris iš tiesų tėra perpiešimas per kalkę.

Knyga apvalyta nuo bet kokių švediškų ženklų, kultūros kontekstuose apskritai nepasivarginta paieškoti nieko originalesnio nei šūkis „live fast, die young". Laikas tempiamas tarsi iš anksto ruošiantis jau net ne filmui, bet serialui. Stilius netolygus: nuo romantinių banalybių šokama prie detalių vėmimo scenų. Vertėjos pastanga perteikti pamaiviškų paauglių šneką matyti, tačiau pasireikšti nelabai buvo kur, tad žodeliai bliam, žėk, ta prasme, šian ar tipo dažnai skamba dirbtinai.

Paaugliško mąstymo stereotipais manipuliuojama taip negailestingai, kaip kad vidinio demono balsas nustumia emociškai išsekusias aukas nuo mokyklos stogo. Autoriai pataikauja savo įsivaizduojamam vidutinio protelio paaugliui: mokykla – tai blogio buveinė, suaugusieji – kvaili ir nesupratingi: „Ji aiškiai mano, kad kalta paauglystė ir brendimas" (p. 8).

Nieko gero (išskyrus įsiminusią detalę – merginų plaukuose po sapnų liekantį inkvizicijos laužo dūmų tvaiką) apie šią knygą pasakyti negaliu ne todėl, kad man būtų nepriimtinos raganos (minėtas serialas, kaip ir keli kiti panašūs, visai patiko). Jei tai būtų kuklus fanfiction, negalėčiau nieko prikišti. O dabar esam verčiami manyti, kad fantastinės psichozės apsėsti paaugliai tik tokių kompiliacijų ir tetrokšta.

Melvin Burgess. „Hitas". Iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus. –­ Vilnius: „Alma littera", 2013.

Nors jaučiu neblėstantį nepasitikėjimą Burgessu („Heroinas" mokykloje man buvo akivaizdi „Bitlų" recenzijoje minėtų knygų priešingybė; be to, Lietuvos leidėjai kažkodėl įsitikinę, kad tai yra svarbiausias jaunimo rašytojas pasaulyje), tačiau retkarčiais vis tenka pripažinti bent jau šio britų autoriaus pasiryžimą rašyti paaugliams ir tematikos spektrą, kur kas platesnį nei vien seksas ir narkotikai.

Mažiausiai įdomi ir lengviausiai nuspėjama šios knygos dalis ir yra apie narkotikus. Nauja tabletė „Mirtis" suteikia savaitę tobulos palaimos ir fizinių galių, o paskui nužudo. Grynas „live fast, die young". Kad savaitę galima išgyventi intensyviau nei ištisus metus – patikėti nesunku, tačiau išradingumu pasižymi ne visi. Tad dulkinasi, plėšikauja, vartoja kitus narkotikus. Pernelyg nemoralizuodamas Burgessas apsvarsto ir norą mirti, ir norą gyventi: „kaip tik tada, kai pasaulis keičiasi, tu miršti" (p. 206).

Prasidėjus su prabangiais narkotikais, netruks prisistatyti ir kuo baisiausi psichopatai ir iškrypėliai gangsteriai. Gaila, kad vertimas atrodo nukenksmintas ir adaptuotas nekaltam Lietuvos jaunimui, nes visą antrąją knygos pusę užima profesionaliai sukaltas smurtinis trileris su greitu automobiliu, pistoletais, kraujais, efektinga šaldytuvų lavina ir labirintišku sunkvežimių konteinerių miesteliu, kuriame įsikūrusi ir mafija, ir politiniai aktyvistai, ir narkotikų laboratorija.

Originaliausias knygos aspektas –­ socialinis. Netolimos ateities Britanija, o su ja ir visas pasaulis, prislėgta ekonominės krizės: vienas ketvirtadalis pasaulio gyventojų lobsta, kiti trys –­ badauja. Fanatų grupuotė organizuoja masines akcijas, teroristines misijas, provokuoja liaudį eiti į gatves. Ir ji išeina: poros paauglių tarpusavio santykių ir santykių su gangsteriais fone ne tik siautėja sužvėrėję narkotikų prisiriję chuliganai, bet ir į vyriausybę žygiuoja tūkstančiai žmonių. Deja, Burgessas pabijojo į socialines problemas leistis giliau – neduokdie, nesudomins paauglių. Bręstanti revoliucija, liepsnojantis miestas, viešos savižudybės vidutinę knygą užtraukia ant aukštesnio sąmoningumo laiptelio, ant kurio, bent jaunimo literatūroje, mažai kas testovi.