Ne veltui fantastikos gerbėjai skaito visas žanro knygas iš eilės: atpažinti vertingą kūrinį šitoje masinės leidybos jūroje net įtariam skaitytojui ganėtinai keblu. Didelė dalis jų yra apdovanoti kokia nors premija. Vos ne kiekvieno autoriaus bibliografijoje (jose po 20–30 knygų) yra žinomu filmu paversta knyga. Bestseleriais tampa beveik visos.

Kodėl fantastika valdo pasaulį, man suprasti nesunku. Bet štai kodėl ją išbando vos vienas kitas lietuvių rašytojas, lieka mįslė. O juk turim ir originalią mitologiją, ir didingą istoriją, ir net tamsias girias bei ūkanotą orą. Jau aišku, kad vietiniams literatams rašyti paaugliams rodosi nekilminga, bet net jiems turėjo tapti akivaizdu, kad išgalvoti pasauliai seniai nebėra vien nelaimingų paauglių paguoda.

Anne Rice. „Vilko dovana". Iš ang­lų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė. – Vilnius: „Manokny­ga.lt", 2014.

Ši knyga yra nesėkmingo pasirinkimo pavyzdys, nes užsikabinau už autorės karjeros pristatymo (31-a knyga, tarp jų „Interviu su vampyru", 100 mln. parduotų egzempliorių). Kiek šitokių vidutiniškų veikalų prikepama, baisu net pagalvoti.

Keisčiausia, kad prityrusi rašytoja nesugebėjo iš teksto išmesti krūvos balasto – nerelevantiškos informacijos apie tai, ką veikėjai valgo, kokios firmos telefoną perka, ką ir kaip daro tada, kai siužete jiems nieko reikšminga nenumatyta. Galbūt šitaip kovota su popkultūriniais greito skaitymo įpročiais, tačiau „begilinamas" siužetas, kiek jo tebuvo, paprasčiausiai prasmego.

„Vilko dovanoje" pasakojama apie 23-ejų Rubeną, ieškantį savo kelio ir bandantį susivokti atskirai nuo tėvų. Viena iš nepakankamai išplėtotų psichologinių linijų – seno ir jauno žmogaus bruožai Rubeno asmenybėje: „Tau gėda būti jaunam, tiesa?" (p. 12) Būtent toks sielos dvilypumas būdingas ir dažnam literatūriniam vampyrui ar elfui, o šiuo atveju yra tarsi žymė, sąlyga transformacijai.

Kita sąlyga – gamtos ir civilizacijos sandūra: Rubeno šeima (chirurgė mama, pragmatiška draugė) priklauso miesto erdvei, o jis kaip namie pasijunta sename dvare vidury miškų. Galima prisiminti kad ir „Saulėlydžio" sagą, kur istorija plėtojasi lietingame ir miškingame miestelyje. Sąsajų su šiuo vampyriškų stereotipų vadovėliu čia galima rasti ir daugiau. Miškuose Rubenas sutinka Laurą, kurios jo vilkolakiškas pavidalas ne tik negąsdina, bet net ir traukia. Deja, A. Rice nepasiekiamai toli iki J. Skablauskaitės fantasmagorijų, tad erotika nekaltutė, žvėriška jėga nuslopinta. O ir moteriškė atrodo įterpta vien dėl to, kad „taip reikia", – nėra ko lyginti su fatališku Belos vaidmeniu „Saulėlydyje".

Intertekstinių nuorodų į populiarius tekstus gausu, tačiau „Vilko dovana" atrodo daugiau jų skiaučių kartotė nei nauja interpretacija. Žmogaus-voro, Džekilo ir Haido, Gražuolės ir Pabaisos figūros padeda veikėjams susigaudyti ir įsirašyti į ilgą dvilypių personažų tradiciją. Pagrindinis rašytojos keliamas klausimas: „Ar primityviausią ir šlykščiausią potraukį, kokį žino žmogus, – potraukį visiškai laisvai žudyti, – įkūnijantis monstras gali būti sveikinamas kaip superdidvyris?" (p. 206) Ar žmogus gali būti absoliučiai blogas ir ar dėl to jis nusipelno sunaikinimo?

Dar vienas neišvengiamas tokios literatūros leitmotyvas – mokslo ribotumas. Vilkolakių biologija vadinama ne magija, o mokslu, kurio mes dar neišmanom. Knyga apskritai stokoja emocijų ir įtampos, bet nuobodžiausia tai, kad autorė mitą ne interpretuoja, o normalizuoja: Rubeno transformacija į žvėrį jo paties tarsi visai nenustebina. Galbūt taip stengtasi parodyti, kad kitybė, nesuprantamybė gali būti priimama be sukrėtimo ir ne kaip prakeiksmas. Vienas dalykas, kuris man šioje knygoje patiko, tai dviprasmiškas paskutinis sakinys: „Viešpatie, dėkoju Tau už vilko dovaną!" (p. 445)

Jo Walton. „Tarp kitų". Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: „Manokny­ga.lt", 2014.

Ši knyga paaugliams unikali pirmiausia stilistiniu trilypumu: nukelia į 1979-uosius, suderina dienoraštinį realizmą (populiarų prieš gerą dešimtmetį) ir dabartinį fantasy bumą. Nepakenčiantiems miškuose besi­šlaistančių mitinių būtybių tai bus knyga apie 15-metės brendimą, vienatvę ir tikėjimą ateitimi. Iš Velso kilusi kanadietė J. Walton nekuria antrinio fantastinio pasaulio, tik leidžia skleistis paaugliškai vaizduotei, – erdvė abejonei, ar tai fantasy knyga, ar tiesiog šitaip mergina bando aiškintis komplikuotą pasaulį, yra didžiausias autorės pasiekimas. O būriams fantasy gerbėjų – tai dar viena savita elfų folkloro interpretacija ir, svarbiausia, knyga apie fantastinę literatūrą.

Morvena Markova pažymėta ne tik velsietiškai lenkišku vardu: ji viena iš dvynių (antroji žuvusi), užaugusi be tėvo, pabėgusi nuo beprotės motinos, ir dar luoša – lazdelė, su kuria Mori nesiskiria, yra ryšys ir su seneliu (senojo pasaulio likutis), ir su maginiu pasauliu. Siužetas mezgasi jai pakeitus erdvę – iš gimtojo Velso atvykus pas nematytą tėvą į vakarų Angliją. Žodžiu, ji turi visus būtinus bruožus tapti dviejų tikrovių tarpininke.

Morvenos rutina (monotoniją dienoraštis tik pabrėžia) skaitytojui visai nenuobodi. Internatinės mokyklos kambaryje gyvena po 11 mergaičių, tualetuose ir dušuose nėra durų, neleidžiama klausytis muzikos, čia, kaip įprasta, tarpsta standartinės panelės, o nestandartinės (žydės, neturtingos ar luošos) laukia, kol visa tai pasibaigs. Mori, kaip protagonistė, didi tuo, kad nepasiduoda savigailai, aiškiai žino savo vertę („nesu kvaila"), apsisaugo abejingumu, atsiribojimu, bet drauge, vos sulaukusi draugiško gesto, atsiveria.

Nuosekliai, nuo nepasitikėjimo iki užuojautos, plėtojama pažintis su tėvu, kontroliuojamu trijų seserų. Siužetiškai nebūtinas neįvykusio incesto epizodas įsiminė ramiu Mori racionalumu: visa, kas vyksta aplink (ypač blogus dalykus), ji priima kaip savaime suprantama, pasikliaudama griežta logika, derinama su fantastiniais terminais (maginiame pasaulyje atsidūrusių personažų racionalumas yra svarbi tokios literatūros įtikinamumo prielaida). Kaip papildomi siužeto atsišakojimai funkcionuoja narsi merginos kova su fiziniu skausmu ir draugystė su gražuoliu vaikinu (taip pat „žymėtu" –­ neteisingai apkaltintu).

Su visu tuo susidoroti Morvenai padeda (įsivaizduojama) magija ir knygos. Klaidžiodama po miškus ir apleistas vietas, ji bendrauja su elfais (daugiau emocijomis nei žodžiais), ant palangės laiko akmenukus, pavirsiančius uolomis, jei pasirodytų ragana motina, vertina senus daiktus, gimtas vietas ir savo tarmę: „tikrai netrokštu prasižiojusi prabilti kaip aukštesniosios klasės mulkė" (p. 207).

Štai tokią autorė įsivaizduoja idealią fantastikos skaitytoją. Knyga kupina sakinių, kuriuose neįmanoma neatpažinti savęs, ypač tais laikais, kai perskaitydavai po kelias knygas per dieną: „Geriau jau turėsiu „Vienaragio ženklą" nei visus vaikinus slėniuose" (p. 219), „Koks nuostabus jausmas turėti naują, storą Hainlaino knygą, kurios dar nė žodžio nesu perskaičiusi!" (p. 266), „Panirau į fantazijas apie tai, kaip susitinku su K. S. Luisu, nors ir žinau, kad jis jau miręs. Pernelyg gėda smulkiai atpasakoti" (p. 61). Romanas skirtas viso pasaulio bibliotekininkams.

Vardijama daugybė knygų, kai kurios jų aptarinėjamos mokslinės fantastikos knygų klube, tapusiame Morvenos užuovėja. Tolkieno apologija ir analizė įspūdinga: „Kai padedu [„Žiedų valdovą"] į šalį, kad tai užrašyčiau, jaučiuosi lyg laukdama kartu su Pipinu, kol pasigirs akmens pliumptelėjimo į šulinį aidas" (p. 255), „Baigiau „Žiedų valdovą" su įprastu skausmu, kad knyga jau baigėsi ir daugiau nebebus" (p. 261).

Jau vien dėl šios aistringos knygo­tropijos (plg. heliotropija) „Tarp kitų" būtina skaityti kiekvienam paaugliui. Nekalbant jau apie savęs atpažinimo malonumą ir svarbiausią knygos žinutę, kad viskas pagerės.

Max Brooks. „Pasaulinis karas Z". Iš anglų kalbos vertė Irmina Domeikienė. – Kaunas: „Obuolys", 2013.

Iš taip pat pavadinto 2013 m. filmo žiūrovai galbūt įsidėmėjo Izraelio sumanymą apokalipsės akivaizdoje apsistatyti siena ir, žinoma, epizodą, kai Bradas Pittas užtikrintai nukerta moteriai ranką. Tačiau ekranizuota tebuvo karo su zombiais idėja ir trupinėlis politinio konteksto. Nes amerikiečio M. Brookso, išgarsėjusio komiška knyga „The Zombie Survival Guide", ruošiančia civilius galimiems zombių antpuoliams, „Pasaulinis karas Z" nėra apie išgalvotas pabaisas.

Knyga, kurios liežuvis neapsiverčia vadinti romanu, konstruojama kaip sakytinė istorija. Nuo Pergalės dienos praėjus dešimtmečiui, žurnalistas (tapatus autoriui) surinko daugybės išgyvenusiųjų liudijimus iš viso pasaulio. Būtent kaip liudijimai, interviu jie ir pateikiami, nejungiant į vienabalsį pasakojimą. Toks daugiabalsiškumas oponuoja tradiciniam herojiniam Holivudo naratyvui: čia nėra pagrindinio herojaus, neraginama tapatintis su veikėjais, juolab kad jie jau nebėra veikėjai, tik kalbėtojai, prisimenantys netolimą praeitį. Be to, tai nėra siaubo literatūra (jei kas ir gąsdina, tai žmogaus ydos), čia dirginamas intelektas, o ne tampomi nervai.

Fantastiškumas reiškiasi tik tuo, kad modeliuojamas ateities (rytojaus) pasaulis, kuriame žaibiškai plinta virusas, žmones paverčiantis gyvais numirėliais. Pastarųjų fiziologiją autorius aprašo nenutoldamas nuo popkultūroje įprasto įvaizdžio, nes jam svarbūs visai kiti dalykai. Nuo pasirinktos rašymo strategijos nenuklystama, išlaikomas griežtas tiriamosios žurnalistikos tonas: „Jeigu šioje knygoje egzistuoja žmogiškasis faktorius, kurį derėtų pašalinti, lai juo būsiu aš" (p. 10).

Ši fiktyvi dokumentika stebina savo mastu: autorius surinko galybę medžiagos iš medicinos, technologijų, ginkluotės, politikos, istorijos, ekologijos, psichologijos sričių. Nuo Sibiro iki Manihi paplūdimių. Analizuojamos įvairiausios erdvės ir išlikimo taktikos – povandeniniame laive, Anglijos tvirtovėse, Paryžiaus katakombose, namuose ant kojūkų, atvirame kosmose. Kalbinami priešingų stovyklų atstovai –­ kontrabandininkai, nelegaliais organų persodinimais besiverčiantys medikai, kariškiai, verslininkai, CŽV agentai, mamos, kinologai, japonų hakeriai. Kiekvienas liudijimas – su sava tiesos puse, sava kalte ar cinizmu: „Ak, liaukitės. Nejau įmanoma išspręsti skurdo problemą? Ar nusikalstamumo? Argi įmanoma „išspręsti" ligas, nedarbą ir kitas socialines negandas? Ne, velniai griebtų" (p. 95).

M. Brookso tyrimas apima kelis svarbiausius klausimus: minios ir individo psichologiją grėsmės akivaizdoje, moralinius pasirinkimus, karo prigimtį, globalią politiką, valstybių elgesį susidūrus su epidemija, pasaulį prieš ir po totalinės traumos. Taip pat jam svarbi politinė kritika. Virusas užsimezga techniniu progresu valstietiškus prietarus dangstančioje Kinijoje. Rusija, per karą pagarsėjusi armijos decimacijomis, prezidentui pasiskelbus Bažnyčios galva, tampa Šventąja Rusijos imperija: „Karas grąžino mus prie ištakų, privertė prisiminti, ką reiškia būti rusu. Mes vėl stiprūs, mūsų vėl bijo, o rusams tai reiškia viena: mes vėl esame saugūs! Pirmąkart per beveik šimtą metų vėl galime sušilti saugiame Caro kumštyje" (p. 506). Šiaurės Korėja izoliuojasi ir sulenda į požeminį miestą, iš kur net po karo nebeišlenda... Na, o JAV, vartotojiško globalinio kapitalizmo centre, išnykus tarptautinei prekybai, visuomenė priversta persisluoksniuoti – nebereikalingais automobiliais apsistačiusi vidurinioji klasė mokosi „pasidaryk pats" amato iš savo buvusių tarnų.

Ši apokaliptinė knyga Holivudo filmų neprimena ir dėl to, kad čia nėra nugalėtojų, o JAV neatlieka mesianistinės funkcijos. Pasaulio populiacija ne tik neįtikėtinai sumažėjo, bet persiskirstė – per milijoninę migraciją valstybės kone apsikeitė žmonėmis. Ir visiems jiems tenka galvoti, kaip gyventi toliau: „Jie pavogė mūsų tikėjimą tuo, jog esame dominuojanti planetos gyvybės forma" (p. 408).