Žagrakalytė A. EIGULIO DUKTĖ: BYLA F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013.

Esu grynakraujis sostinės šaligatvių vaikas, „tikrame" kaime teko lankytis tik epizodiškai ir tik kaip poilsiautojai, tad liaudies dainos ir darbai man primena nebent tautosakos paskaitas universitete. Vis dėlto, būdama išpaikusi vilnietė, dar didesnė esu skaitytoja. O tikras skaitytojas (kaip ir bet kokios kitos srities entuziastas), mano manymu, neturėtų diskriminuoti knygų dėl autoriaus lyties ar kilmės, žanro, puslapių skaičiaus, veikėjų amžiaus ar veiksmo vietos.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad Žemaitę, I. Simonaitytę, Vaižgantą ar V. Krėvę mėgstu labiau dėl universalių veikėjų išgyvenimų ar dėl dar universalesnio kalbos grožio, nei dėl jų „kaimiškumo". O štai A. Žagrakalytės knyga man patiko ir dėl pastarojo.

Intrigą, kurios čia kurti nesistengiama, man atstojo tokios autorės ir tokios knygos derinys. Tuos keletą kartų, kai A. Žagrakalytę teko matyti gyvai, ji man pasirodė daugmaž tokia pat miestietė, kaip ir aš (tokiam įspūdžiui neprieštaravo nei jos poezija, nei juolab jos rezidavimas Briuselyje). Todėl skaitydama nuolat nepatikliai žvilgčiojau į viršelį ieškodama įrodymo, kad knygą parašė visgi ne Agnė Žagrakalytė. O ir ji pati autorystės nuo pat pradžių ginasi: „Taip, tai ne aš parašiau šitą knygą. Ne aš parašiau šitą knygą – šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šitą knygą –­ ją parašė Antanina" (p. 9). Bandžiau paspėlioti, ar galėtų „Eigulio duktė" būti sukurta kurio nors vyresniosios kartos tradicinės literatūros atstovo. Gal ir galėtų, tačiau tada netektų ne tik J. Ivanauskaitės premijos, bet ir pridėtinių reikšmių, kuriamų nesuderinamumo tarp autorės ir turinio.

Antroji knygos intriga yra struktūrinė. Trys dalys į fragmentus skaidomos, rodos, intuityviai, spontaniškai, šokama iš XIX į XX amžių ir mūsų dienas – autorės atliekamo tyrimo ir rašymo momentą. Pasakotojos balsą pertraukia laiškai, spaudos nuotrupos, kalendoriaus lapeliai, bylų fragmentai, romano veikėjų sukurti grožiniai, publicistiniai, autobiografiniai tekstai. Lakonišką karo įvykių kroniką keičia išplėtoti kasdienybės pasažai. Sunku atspėti, kiek tokia struktūra yra sąmoninga, pagrįsta ir kiek atsitiktinė, nevaldoma.

Knygos dalys labai skirtingos. Pirmoji – labiausiai romanas su aiškiais pagrindiniais veikėjais, naratyvo slinktimi ir kryptimi. Antrojoje naratyvas simuliuojamas metų laikų kaita, labiau skleidžiamasi į plotį nei judama į priekį, tai daugiau etnografinis aprašymas nei siužetinis pasakojimas. O trečioji arčiausiai dokumentikos (Juozo Žagrakalio laiškai iš tremties). Atrodo, rašoma taip, kaip rašosi, nesistengiant turimos medžiagos perdirbti, įtaisyti ją į „grožinį" rėmą, paversti visiškai sava. Tad knyga lieka ir fragmentiška, ir neišbaigta, jau nekalbant apie ištęstumą.

Autorystės bylai visai pritiktų knygą vadinti „sudaryta A. Žagrakalytės", jei ne kalba, kuri medžiagą laiko viename tvirtame kumštyje. Tai trečioji intriga (susijusi su pirmąja): viena vertus, sunku įsivaizduoti, kaip trisdešimtkeliametė briuselietė šitaip užvaldė sodrią tarminę leksiką; kita vertus, poetinė sintaksė, stilistinė klausa labiausiai ir liudija, kad šios knygos autorė visgi Agnė Žagrakalytė: „Laukai, kokie jie raizgyti, kas slėnis – vis griovys. Kad nors tiesūs, o dabar – kaip žalčiai, vis žemesnėm vietom taikosi pravingiuoti" (p. 157).

Tik dėl poetės pasitikėjimo savo rašančia ranka į vientisą lydinį sustingsta pabiros konstrukcinės dalys, leidiesi įtikinamas, kad viskas būtent taip ir turi būti. Jautrus poetiškumas detalų realizmą priverčia suskambėti magiškai. Frazių muzikalumas, išdidus, epinis poetiškumas (ir ne tik tai: „Kas nuosekliai sekė Aukštikalnių istoriją, galėjo pastebėti, kaip ta pati likimo šmėkla skraido virš jos palikuonių", p. 87) primena K. Sabaliauskaitės literatūrinę sagą, – žinoma, skiriasi ir autorių tikslai, ir archajinės kalbos (at)kūrimo galimybės.

Autentikos išsaugojimas, nematerialybės paveldosauga yra svarbiausia A. Žagrakalytės nuostata. Neišvengiamai kyla abejonių, ar viską, kas kadaise buvo paliudyta, verta išsaugoti, ar pakankamai tankus buvo medžiagos atrankos filtras. Kaip grožinės literatūros skaitytoja sakyčiau, kad nepakankamai. Tačiau „Eigulio dukterį" galima skaityti kaip dingusio pasaulio enciklopediją: XIX a. Lietuvos regionų papročiai, prietarai, šventės ir kasdieniai darbai, patiekalų receptai ir technologijos, alaus gaminimas, vynuogių auginimas ir obuolių veislės; XX a. pirmosios pusės studentų manieros ir mados, teisėtvarkos ypatumai ir socialinės lygybės troškimas; galiausiai tremtinių gyvenimas Vorkutoje ir Kazachijoje. Šmėkšteli lietuvių kalbos mokytoja S. Kymantaitė-Čiurlionienė, M. Römeris, ministras M. Šleževičius, Žagrakalių portretą nutapęs J. Vienožinskis („visai rimtai, vienoj rankoj laikydamas pistoletą, kitoj butelį, sako: – Arba sėsk išgerti, arba nušausiu", p. 460).

Visa ši gausa sukelia hiperrealistinį efektą: prie kaimo niekada nebuvau labiau „priartėjusi", labiau pajutusi intensyviai monotonišką jo darbų ritmą, kontrastą tarp santūrios žmonių išorės ir „sielos klampynės". Knyga funkcionuoja ir kaip mentaliteto studija – genetikos ir aplinkos įtakos charakteriui tyrimas. Keliskart stebimas veikėjų išėjimas iš kaimo – išvažiavimas mokytis, dirbti. Lakoniški kaimiečių dialogai virsta pseudofilosofiniais studentų išvedžiojimais, per kuriuos sunku prisikasti iki minčių. Skaitytoją tai neabejotinai suerzins, bet jis galbūt čia ir nėra svarbiausias.

Pareigą rašyti, paminėti, įamžinti jaučia ir autorė, ir jos herojai. A. Žagrakalytė stato žodinį paminklą savo giminei. Tokiu kilniu tikslu pateisinčiau perkrautą, lėtapėdį pasakojimą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama foninei informacijai, o ne siužetinėms linijoms. Atgaivinusi šitokią masę istorijos, autorė akivaizdžiai nebenori iš jos kristalizuoti grožinį tekstą, interpretuoti, apibend­rinti: „Aš stengiuosi, sakau, mielieji, aš taip stengiuosi suprasti, kas kada buvo kieno pasakyta, ištarta, užrašyta, pakartotinai palikta –­ gyvenu, jūsų archyviniais išgyvenimais apsigobus kaip lietpalčiu, kartojuos, ką jūs pasakėte, ištarėte tų metų tą dieną" (p. 538). Su tiesosakos imperatyvu A. Žagrakalytė nežaidžia, tad I. Simonaitytės, K. Sabaliauskaitės epus ir apskritai romano žanrą čia reikėtų minėti atsargiai. Nors ir stipriai poetinė, A. Žagrakalytės navigacija veda labiau dokumentikos, nei grožinės literatūros kryptimi.

Stipriausiai jaudina tos knygos akimirkos, kai pasigirsta pačios autorės balsas iš antrojo XXI amžiaus dešimtmečio, – su ja tuoj pat susitapatini, įsipaišai į nepažįstamos giminės genealoginį medį: „Mūsų lobių skrynia bendra, jūsų protėviai, jei tik žingsnį čia žengė, tai žodį paliko. Tad nešnekėkit niekų apie žemę, kur tik runkeliai, bulvės ir obelys, bet ir visų jūsų žodžių šaknys" (p. 566). Dėl šio balso „Eigulio duktė" kursto ne vien vyresniosios kartos nostalgiją, bet ir jaunosios savivoką. Tokios banalybės kaip žmogaus gyvenimo trumpumas, išnykimas laiko srovėje trenkia per galvą. Iš antkapių, popierių ir trupančios senelių atminties A. Žagrakalytė lipdo savotišką asmeninę priešistorę –­ aiškinasi, iš kur ji atsirado, kokia jos kraujo sudėtis, genetika ir lemtis: „Viską, prie ko prisiliesdavau, tekdavo traukti iš miglų, vilkti kaip žolę iš lieknų" (p. 568).