Gabriel García Márquez. Apie brangų draugą Julio Cortázarą

„Aš čia ne tam, kad kalbėčiau“ („I’m not here to give a speech“) – 2014 m. išleistas Gabrielio Garcíos Márquezo per visą gyvenimą pasakytų viešų kalbų rinkinys. Knyga pradedama tekstu, kuriame jis, 17-metis jaunuolis, atsisveikina su mokslo draugais, o baigiama padėka ką tik gavus Nobelio literatūros premiją. Skaitant šią rinktinę stebi, kaip gimsta genijus, ir supranti paprastą dalyką – genijumi netampama staiga, juo mokomasi būti. 1994 m. vasario 12 d., prabėgus lygiai 10 metų po draugo, argentiniečių rašytojo Julio Florencio Cortázaro mirties, G. García Márquezas prasitarė šito mokęsis kaip tik iš jo, savo autoriteto, prie kurio drovėdavosi net prieiti ir mieliau ramiai stebėdavo, kaip atsiranda jo kūriniai.

J. F. Cortázaras visad norėjo išeiti tyliai, tačiau jo mirtis 1984 m. vasario 12 d. Paryžiuje sudrebino visą literatūros pasaulį: tradiciškai pasipylė knygų perleidimai, pompastišku, kiek komerciniu gedulu atmieštos liaupsės. Pats G. García Márquezas tame procese nedalyvavo. Kai viskas dar nebuvo nukeliavę užmarštin, bet šurmulys jau gerokai aprimo, jis pasidalijo prisiminimais apie draugą ir judviejų ryšį. Romane „Meilė choleros metu“ (1985) pagrindinis veikėjas Juvenalis Urbino sako bijantis mirti, nes vis dėlto egzistuoja tikimybė, kad po mirties jis nesutiksiąs Dievo. Man regis, ir J. F. Cortázaras, ir G. García Márquezas savąjį Dievą sutiko jau seniai – rašytojo atminimas, paties G. Garcíos Márquezo teigimu, nesunaikinamas. Šių metų vasario 12 d. bus minimos 35-osios J. F. Cortázaro mirties metinės.

                   Augustė Čebelytė

Julio Cortázaras. Ugnės Žilytės piešinys
Julio Cortázaras. Ugnės Žilytės piešinys


                   Aš visados maniau, kad mirti jam atrodo nepadoru

Meksikas, 1994 m. vasario 12 d.


Paskutinį kartą Prahoje lankiausi istoriškai lemtingais 1968 metais kartu su Carlosu Fuentesu ir Julio Cortázaru. Mus visus siejo lėktuvų baimė, tad iš Paryžiaus keliavome traukiniu kalbėdamiesi ir pro langą palydėdami, kaip ir pati Vokietija, padalytą naktį, neaprėpiamus runkelių laukus, didžiules gamyklas, atrodo, galinčias pagaminti bet ką, gniuždančias laukinių karų ir iššvaistytos meilės pasekmes.

Artinantis miego valandai, Carlosas Fuentesas staiga sumanė Cortázaro paklausti, kaip, kada ir kam šovė mintis į džiazo muziką įlieti pianino skambesį. Tai buvo paprastas klausimas, nereikalavęs nieko daugiau, tik datos ir pavardės, bet viskas išvirto į kvapą gniaužiančią ir iki aušros trukusią paskaitą, kurią pertraukdavo tik alaus bokalai ir atšalusios dešrelės su bulvėmis. Cortázaras, visados itin atsakingai rinkdavęsis žodžius, nesistengė pagrįsti savo išmanymo, kalbėjo paprastai ir pateikė mums istorinę bei estetinę apžvalgą, prašvitus užsibaigusią Theloniou­so Monko (XX a. JAV džiazo muzikantas bei kompozitorius, – vert. past.) istorija. Iškalbingas buvo ne tik jo žemas balsas, išskirtinai pabrėžiant garsą r, bet ir stambios rankos, ekspresyvesnės už visas, kokias tik pamenu. Nei Carlosas Fuentesas, nei aš niekados neužmiršime savo nuostabos tą su niekuo nepalyginamą naktį.

Julio Cortázarą vėl išvydau po dvylikos metų viename Managvos parke, minios priešakyje, apsiginklavusį tik gražiuoju balsu ir viena sudėtingiausių savo istorijų: nelaimingo boksininko, apie kurio gyvenimą pagrindinis veikėjas kalbėjo lunfardo – vietiniu Buenos Airių nusikaltėlių dialektu, tad mums, paprastiems mirtingiesiems, suprasti istoriją būtų buvę sunku, jei nebūtume su juo susidūrę dėl tvyrančio blogio. Vis dėlto scenoje, pastatytoje didžiuliame sode, Cortázaras pasirinko skaityti būtent šią istoriją priešais margą minią, kurioje maišėsi nuo profesijai pasišventusių poetų iki bedarbių mūrininkų, nuo karininkų revoliucionierių iki jų politinių priešininkų. Tai buvo dar viena pribloškianti patirtis. Turiu pripažinti, net jei ir pasikausčiusiems lunfardo ekspertams nebuvo lengva įdėmiai sekti istorijos vingius, tie smūgiai, tekdavę vargšui boksininkui vienišame ringe, klausytojus skaudino lygiai taip pat, o jo kliedesiai ir kančia graudino iki ašarų, mat Cortázarui su publika pavyko užmegzti tokį intymų ryšį, kad niekam nerūpėjo, jog nesupranta vieno ar kito žodžio, jei jie apskritai ką nors reiškė. Atrodė, ant vejos susirinkusi minia dabar sklando ore apimta malonės ir visiškai užburta nežemiško balso.

Tikriausiai šie du stipriai mane paveikę prisiminimai iš tikrųjų geriausiai Cortázarą ir atspindi. Taip išryškėja dvi jo asmenybės pusės. Akis į akį, kaip tąkart traukinyje į Prahą, stulbindavo jo iškalbingumas, gyvybingumas, itin aštri atmintis, provokuojantis humoras, – visa, kas vėliau jį pavertė vienu gerbiamiausių, amžininkus pranokusiu intelektualu. Viešumoje, niekados primygtinai nesiekdavęs dėmesio, jis publiką žavėdavo vien savo būtimi, kuri atrodydavo nežemiška, o kartu trapi ir trikdanti. Bet kokiu atveju jis buvo pats įsimintiniausias žmogus, kokį tik man kada nors teko pažinti.

Prabėgus metams, kai jau buvome draugai, tikėjausi jį matyti tokį patį, kaip ir pirmąsyk, ypač dėl to, jog, mano manymu, viename geriausių apsakymų „Kitas dangus“ jis aprašė save, sukūrė lotynų amerikiečio, smalsiai stebinčio giljotinos egzekucijas Paryžiuje, personažą. Cortázaras, tarsi žiūrėdamas į veidrodį, jį apibūdino taip: „Vienu metu jis atrodė ir išsiblaškęs, ir susikaupęs, lyg miegotų ir dar nebūtų pasirengęs prabusti.“ Jo veikėjas vaikščiodavo vilkėdamas ilgą juodą drabužį, man priminusį paties Cortázaro paltą, tačiau pasakotojas neišdrįso paklausti apie jo istoriją baimindamasis santūraus pykčio, su kuriuo pats būtų pasitikęs panašaus pobūdžio klausimą.

Keista, ir aš pats nedrįsau prieiti prie Cortázaro tą popietę „Senojo laivyno“ bare, nes bijojau lygiai to paties. Mačiau, kaip jis ilgiau nei valandą rašė net nestabtelėdamas pagalvoti, šalia pasistatęs pusiau nugertą mineralinio vandens stiklinę, kol darbui pradėjo trukdyti prietema, ir tuomet jis, kišenėn įsidėjęs rašiklį, išėjo. Užrašų knygelę pasikišęs po pažasčia, jis atrodė kaip aukščiausias ir liesiausias mokinukas pasaulyje. Vėliau pasitaikydavo progų, susidurdavome ir vienintelis pasikeitęs dalykas buvo jo vešli, juoda barzda. Iki pat mirties gandas, neva Cortázaras esąs nemirtingas, atrodė realus, nes jis taip ir nenustojo augti, metai bėgo, o jis nesiraukšlėjo. Man neužteko drąsos jo paklausti, ar tai tiesa, taip pat neišdrįsau prisipažinti, jog jį mačiau niūrųjį 1956-ųjų rudenį jo pamėgtame „Senojo laivyno“ kampe, tačiau nepri­ėjau pasisveikinti. Kad ir kur jis būtų dabar, tikiu, keikia mane už drovumą. Autoritetus mes gerbiame, jais žavimės ir, žinoma, neišvengiamai jiems pavydime. Cortázaras – vienas iš nedaugelio, žadindavęs tokius intensyvius jausmus, bet ir kaip niekas kitas įkvėpė dar vieną dalyką: atsidavimą. Galbūt nesąmoningai jis tapo tuo argentiniečiu, kurį mylėjo visi.

Kad ir kaip būtų, spėju, jei mirusieji apskritai gali mirti dar kartą, Cortázaras dabar būtent tai ir daro iš gėdos dėl didžiulio sukrėtimo, kurį pasaulis patyrė jam išėjus. Niekas tiek gyvenime, tiek knygose taip nebijojo pomirtinės šlovės ir pompastiškų laidotuvių kaip jis. Be to, visad maniau, kad mirti jam atrodo nepadoru. „Aplink dieną per aštuoniasdešimt žemių“ grupelė draugų negali sulaikyti juoko suvokdami, kad vienas jų bendražygis galėjo iškrėsti tokią kvailystę – numirti. Jį gerai pažinojau ir mylėjau ir būtent todėl atsisakiau pasiduoti Julio Cortázaro gedėjimo bei garbinimo vajui.

Daug mieliau ir toliau galvoti apie Cortázarą taip, kaip jis būtų norėjęs, su dideliu džiaugsmu, kad apskritai buvo, kad jį pažinojau, jausdamas dėkingumą, nes pasauliui paliko savo darbus, – galbūt neužbaigtus, bet tokius pat gražius ir nesunaikinamus, kaip jo paties atminimas.


Iš anglų kalbos vertė Augustė Čebelytė
„Literary Hub“, 2019-01-09

Draugai