Gediminas Kukta. Bukowskio paunksmėje

Nerašysiu apie pirmąjį Vilniaus knygų festivalį. Tik tyliai pasidžiaugsiu, kad pirmasis blynas visai neprisvilo. Kad kultūros renginių prikimštame rudens sezone atsirado dar vienas traukos centras, kviečiantis ne į tamsias kino sales ar po teatro skliautais, o ten, kur kvepia knygomis. Kad „Titanikas“ –­ tai ne „Litexpo“ rūmai, kur pateksi tik su bilietu, prieš tai prasistumdęs eilėje šalčio gniaužomas. Kad knygmugės minia, besi­grūdanti petys į petį, nenešė prieš tavo paties valią pro leidyklų stendus; VDA ekspozicijų salėje galėjai judėti laisvai (na gerai, būkim tikslesni – laisviau). Kad viskas vyko senamiestyje (ne tik dėl patogesnio susisiekimo) – vieta suteikia savojo šarmo. Pavyzdžiui, per diskusiją apie lietuvių eseistiką, kai eseistai (vyrai) lyg iš gilaus sklepo bandė artikuliuoti šiandienę to, anot jų, vis dar efemeriško žanro padėtį, o Giedra Radvilavičiūtė kontruktyviai bandė paneigti visus skeptiškus diskusijos dalyvių pasvarstymus (kokia tai buvo atgaiva!), už langų, tolėliau, besileidžianti saulė taip nutvieskė Trijų Kryžių kalną su ryškiais gelstančių medžių kauburiais papėdėje, kad tapo aišku viena – tikroji Eseistika vyksta ten. Ir tau čia ne kokie nors tolimieji nuobodūs pušingi Lazdynai!
Pasidžiaugsiu, kad festivalį asmeniškai užbaigiau antrąjį jo vakarą, šeštadienį, klausydamasis užburiančio Rolando Rastausko (ne)teatralizuoto skaitymo apie teatrinius nuotykius Transilvanijoje, stalinei lempai blausiai skleidžiant oranžinę šviesą, o salėje tirpstant atmosferinei instrumentinei muzikai. Festivalinio sekmadienio tiesiog neprireikė – RoRa made my day.
Ir dar pasidžiaugsiu, kad duris atvėrė baras „Bukowski“. Nors apsilankius jame atidarymo vakarą pakili nuotaika (pagaliau turėsim fainą litbarį!) kiek priblėso: grynos, išsikristalizavusios baro publikos, matyt, dar teks palaukti. Ir nežinia, ar pseudobohema nusės ant bokalo dugno ir į paviršių galiausiai iškils tikrieji Buko vardo ir alaus gerbėjai bei žinovai. Pats Maestro, tikiu, labiausiai džiaugtųsi į svečius užsukus visiškiems latrams. Ar liktų patenkintas baro savininkas – pasakyti sunku. O kodėl baras Bukowskio, ne Binkio, kaip jau kirstelėjo filosofas Kęstas Kirtiklis, smalsu ir man. Aš bokalą taipogi džiugiau kelčiau už pastarąjį eiliuotoją.
Taigi, apie Vilniaus knygų festivalį tikrai nerašysiu. Mieliau –­ apie knygas.
Viename mūsų taip pagerbto Bukowskio eilėraštyje seksuali dama poeto klausia: „Ką manote apie Francį Skotą Fidžeraldą?“ Tas atkerta, jog apie jį apskritai nieko nemano. O štai it iš letargo pabudusi leidykla „Metodika“ pamanė, kad laikas išleisti pirmąjį amerikiečių rašytojo romaną „Šioje rojaus pusėje“. Ir išleido –­ minkštais viršeliais, dailiu šriftu ir profesionaliai išverstą Daivos Daugirdienės. Apkalbėjom su draugėmis, kad labai gražaus dizaino. Tokie turėtų būti visų modernistinių romanų viršeliai – neperkrauti, konceptualūs. Baigę apkalbėti, dar pasijuokėm, kad labai užsienietiški.
O romanas tai apie garbėtrošką studentą Amorį Bleiną, apie jo asmenybės vystymąsi – prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir grįžus iš jo. Grįžus ir tapus tikruoju „prarastosios kartos“ atstovu. Na, toks amerikietiškasis Bildungsromano atitikmuo. Žinoma, su savomis gana pesimistinėmis variacijomis. Jau pirmajame romane Fitzgeraldas atsiskleidžia kaip talentingas pasakotojas: puikiai rezga istoriją, įtikinamai kuria psichologizuotus charakterius, talentingai aprašo (nes pats savo kailiu tai ir patyrė) XX a. pirmosios pusės amerikietišką džiazuojančiųjų dvasią. Dėl to skaityti įdomu, neprailgsta ir nevargina. Lyg prieš akis suktųsi amerikietiško filmo juostelė. Sakoma, romane daug autobiografinių faktų – nuo Amorio (pats Francis) motinos Beatričės iki pirmosios Amorio meilės Izabelės bei antrosios meilės Rozalindos (Zelda Fitzgerald) paveikslų. Panašūs faktai, kaip žinia, masina skaitytojus, tad pamasinsiu ir aš – mėgstate pasiknisti po rašytojų biografijas, skaitykite „Šioje rojaus pusėje“, nors viską priimti už gryną pinigą būtų didelė neprofesionali kvailystė.
Idealiausiai romanas tiktų pirmakursiui filologui. Jis sėdėtų Sarbievijaus kiemelyje ant suoliuko šalia legendinio berželio su atsainiai ant kaklo užmestu šalikėliu ir Fitzgeraldo romanu rankose, svajotų apie literatūrinius sambūrius, kuriuose karštai diskutuojama apie poeziją, nerūpestingus pasilinksminimus intelektualioje draugijoje, vaizdingai aprašomus romane, liūdnai atsidustų ir nusliūkintų į barą „Bukowski“. „Don’t try, vaikine“, – paguostų Bukas ir pastumtų bokalą tamsaus alaus po smakru.
Kitas „Metodikos“ leidinys – Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee’s „Lėtas žmogus“ (vertė Irena Daugirdaitė) gražiu viršeliu pasigirti negali. Be abejo, savaime knygos viršelis nėra blogas: raudona kėdutė be kojelės pasteliniame fone, vijoklis virš jos – gi dailu. Tačiau pernelyg iliustratyvu ir tiesmuka, apkalbėjom su draugėm, kai žinai, jog pagrindiniam romano veikėjui Polui Reimentui po nelaimingo atsitikimo amputuojama koja. Tokio iliustratyvumo tiesiog negaliu pakęsti nei literatūroje, nei kine, nei teatre. Tad labai širstu. O pats tekstas („Svarbiausia, kas parašyta, o ne viršelis“, – įtikinėjo, bet neįtikino vienas nefilologas minėtame knygų apkalbinėjime) – jau skonio reikalas. Ištikimų Coetzee’s gerbėjų Lietuvoje netrūksta, tad ir naujas romanas bus skaitomas.
Senstančio ir dar netekusio kojos vyriškio mintys apie gyvenimą iš serijos „nelaimės akivaizdoje viskas nušvinta kitomis spalvomis“ dideliu originalumu netrykšta. Romanas kiek priminė neseniai skaitytą ir „25 puslapio“ apžvalgose mano jau pristatytą šveicaro Markuso Wernerio romaną „Iki  pasimatymo“. Pagrindinis veikėjas – irgi ne pirmos jaunystės vyras. Situacija – irgi ribinė. Bet stebina tai, kad Coetzee ir nugrotoms temoms randa netikėtų rakursų. Kaip? Ogi į istoriją įsileisdamas tokius veikėjus (atsiranda kroatų emigrantų Jokičių šeima su savomis problemomis, vėliau vienišo Polo gyvenime pasirodo įkyrioji, rašytoja besidedanti Elizabeta Kostelo, žinanti slapčiausias nelaimingojo mintis) bei kurpdamas tokias situacijas, kur skaitytojas galiausiai pasimeta tarp to, kas blaiviu protu gali būti paaiškinama, o kas jau – grynas pramanas, ko realiame gyvenime tau jau tikrai tikrai negalėtų būti. Galima tai vadinti flirtavimu su literatūros snobais (jie tai jau perlauš visus literatūrinius žaidimėlius), manieringumu, bet rašytojo prozai tai ir suteikia naujos kokybės prieskonio. Juolab ir pats rašymo stilius pakankamai lengvas, paveikus, netgi sakytum lėtas. Vaizdingai Coetzee rašo, neprikiši. Iš paprastos buitinės akimirkos talentingai išaugina būties slėpinį.
Atsigavusią ir rimtus autorius pradėjusią leisti „Metodiką“ kol kas, iki kitų apžvalgų, paliksiu ramybėje ir sustosiu prie senų pažįstamų „Kitų knygų“. Vilniaus knygų festivaliui pažėrusi nemažai naujų vertimų – nuo Viktoro Pelevino iki José Saramago –­ kartu į dienos šviesą paleido atsiminimų ir interviu knygą apie Barą... Artūrą Barysą-Barą. Pavadino ją „Pasauliu pagal Barą“, taip iškart sufleruodama, kad tas Baro pasaulis buvo kitoks, gal kiek pasviręs. Nors vienas legendinės asmenybės draugas paprieštaravo, kad tas pasaulis visai nebuvo pasviręs ar apvirtęs aukštyn kojomis. Atvirkščiai, visas likęs pasaulis, ne-Baro pasaulis, atrodė keistas ir nesuprantamas.
Maniškis (kaip čia neprisiminsi, jei jau visi prisimena) susidūrimas su Baru įvyko dar vaikystėje. Netiesioginis, per televizorių ir labai buitiškas. Buvau dar visai pyplys, sėdėjau susirietęs ant raštuoto kilimo, spoksojau, rodos, LTV, kur kažin koks apšepęs vaikinukas kavinėje užsisakė metrą kavos. Padavėja atnešė ir papylė jos ant stalo. Užrašo „Išsinešti griežtai draudžiama“, kurį paskui demonstratyviai parodė, neatsiminiau, tik vėliau perskaičiau Skirmanto Valiulio prisiminimuose „Baras kino baruose“. Taigi, tas keistas epizodas su metru kavos (tuomet neturėjau nė žalio supratimo, kad tai filmas; plius dar lietuvių avangardinis!) tol gulėjo (pa)sąmonėje, kol Giedrė Žickytė sukūrė apie šį menininką televizinį filmą „Baras“. Po jo viskas susidėliojo į vietas. Kitaip sakant, „atsigamino“. Pradėjau žiūrėti jo filmus (kiek buvo įmanoma rasti), klausiausi „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (kiek buvo įmanoma apskritai jos klausytis). Žodžiu, užsikrėčiau lengvos formos baromanija.
Tad laikyti rankose Gedimino Kajėno sudarytą knygą, kurioje publikuojami šeimos, draugų, bičiulių dar labai gyvi prisiminimai apie Vilniaus senamiesčio legendą, daugybė nuotraukų (nors ir ne pačios geriausios kokybės) ir paties Baro interviu, yra tikras malonumas. Kajėnas komplektuoja Barą kaip režisierių, kaip muzikantą, kaip knygų ir muzikos įrašų kolekcionierių; kaip alkoholiką; to neslėpė nė pats Baras. Toks jis ir buvo – su daugybę veidų, bet visada tikras ir atviras, tokį jį prisimena pažinojusieji. Tau belieka patikėti.
Galėtų atsirasti daugiau panašių leidinių, filmų, reportažų apie nežinia dėl kokių priežasčių pamirštus menininkus, apie tuos nežinomuosius, neoficialiuosius, „baltąsias dėmeles“ kultūros baruose. Tikiu, yra dar ką prisiminti. Ir yra kam prisiminti.
Baigdamas rašyti sumojau – tai kodėl ne „Baro“ baras? Ką, ne taip snobiška?

Draugai