Gediminas KUKTA. I love Maironis

„Maironis!“ – šūkteli poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas balandžio septynioliktosios dienoraščio įraše prieš dvidešimt devynerius metus. Paskui pratęsia: „Visi esame gimę jo ženkle ir šešėlyje, jo žodyje...“ Šia Niliūno euforija prasideda Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto naujai išleisti Maironio „Pavasario balsai“. Ir tikrai – nesvarbu, ar mokykloje kalei atmintinai „Trakų pilį“ raiškiojo skaitymo konkursui, ar šratinuku raitei ačkarikui poetui ūsus literatūros vadovėlyje – Maironis tavo sąmonėje it įdagas (štai dar viena metafora!). Taip lengvai nenukrapštysi, neištrinsi, nepamirši. Kur jau čia! Čežini banknotą prekybcentryje pirkdamas „Ma(i)rlbo­ro“ –­ Maironis. Trypčioji troleibuso stotelėje –­ Maironis. Užsileidi paklausyti „Liūdnų slibinų“, kad linksmiau gyvent būtų, – vėl Maironis prie žemės smukdo: „Sunku gyventi žmogui ant svieto; / Visur tik vargas, nelaimės vienos.“ Jau 150 metų Jis (turiu omeny Maironį, ne vargą) tarp mūsų. 28-ąjį kartą perleisti „Pavasario balsai“ teikia vilties, kad tautos dainius nebus pamirštas dar tiek pat (ilgiausių, ilgiausiųųų!).
Dailiai institutas parengė lyrikos knygelę. Atsiverti – šriftas lyg iš mokyklinio „Šaltinėlio“. Taip gera pasidaro, tokia nostalgija užplūsta. Viduje ir CD plokštelė įklijuota. Mat leidinys tęsia „Gyvosios poe­zijos“ seriją. Maironio eiles rami(nanči)u balsu skaito aktorius Andrius Bialobžeskis, taip pat (kartu su komentarais) –­ kunigas Ričardas Doveika, profesorė Viktorija Daujotytė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Maironis pasiduoda ir LR kultūros ministro Arūno Gelūno balso kaskadoms. Neoficialųjį, satyrinį, Maironį perskaito ir poetas Antanas A. Jonynas („Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros! / Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros! / Poezijos, girdžiat, nei lašo!..“). Tikrai, profesionalus jubiliejinis leidinys.
Ir vis dėlto kiek suklusti Manfredo Žvirgždo įžanginiame straipsnyje perskaitęs: „Ne visada Maironis parankus – pacitavęs kai kurias jo satyras, rizikuotume sukelti didelį skandalą, sukurstytume piktas aistras, nusikalstume politinio korektiškumo principams“ (p. 9). Galvoju, galbūt liaudžiai ir reikia tų razinkų, kad naujai į rankas paimtų Maironio kūrybą? Tuomet jis neatrodys nepajudinamas, monumentalus, grėsmingas ar atgrasus. Na, tas Poetas Nuobodulys iš mokyklinių laikų. Ir kas per velniava tie „politinio korektiškumo principai“? Ar daug ką mandagiai nutylėdami nedarome meškos paslaugos ateinančioms kartoms? Manau, pats laikas atlaisvinti įtampas ir prisiminti išganingą mintį apie vaškines autoritetų nosis. Ne, nieko nekurstau. Tik svarstau, ar neatėjo metas roko operai „Jaunoji Lietuva“? Arba – tiražuojamiems marškinėliams su poetos atvaizdu ir meilę deklaruojančia raudona širdimi? Juk norint, kad Maironis būtų arčiau lietuvio krūtinės, ne visuomet pakanka n-ąjį kartą perleisti jo kūrybą.
Bet jau matau, kaip krauju pasrūva ištikimų dainiaus fanų akys. Maironio jūs mums nenumainstreaminsit! Taip pat kaip neužpaškudinsit Dievo, Lietuvos ir Teatro!
Kitokį žvilgsnį į Maironio poeziją, naują perskaitymo galimybę pateikia seksualumo, maskulinizmo studijomis, populiariąja kultūra ir jos santykiu su aukštąja (elitine/kanonine) kultūra besidomintis kultūrologas Artūras Tereškinas. Aišku, galima prieštarauti jo įžvalgoms apie homoerotines potekstes ir įvairiausias seksualines sublimacijas klasiko kūryboje, tačiau karšta diskusija šiais besibaigiančiais Maironio metais, manau, būtų įdomesnis žanras nei tradicinis susiėjimas paskaityti poezijos.

Kitas maironiados produktas – Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleista iliustruota baladė „Jūratė ir Kastytis“. Piešiniais pasirūpino Šarūnas Leonavičius. Ir šioje vietoje Tereškinas galėtų džiugiai suploti katučių: iliustracijos tiesiog pritvinkusios erotizmo. Pleibojiška bejausmė blondinė Jūratė androginiško Kastyčio glėbyje –­ štai kur šviežias Maironio perskaitymas! Tik bijau, kad iliustracijų autorius ir leidykla (ji, matyt, labiausiai) tikėjo išleidžiantys menišką kolekcinę knygą. Deja, ji daro skuboto gaminio (šis žodis itin tinka) įspūdį. Nepavyko Šarūnui Leonavičiui pakartoti tandemo su Aidu Marčėnu sėkmės. Prisiminkime, pastarojo kurtų ir Leonavičiaus iliustruotų eilėraščių knyga „Žmogaus žvaigždė“ buvo pripažinta gražiausia 2004 metų knyga. Ten poeto ir dailininko duetas veikė kaip vienas kumštis, t. y. istoriją pasakojančios iliustracijos buvo lygiavertės tekstui. Šį kartą poezijos piešiniuose, girdžiat, nė lašo!

Kad nuraminčiau gražių vaizdų išsiilgusią sielą, griebiau vokiečių menotyrininkės Angelos Wenzel sudarytą knygą vaikams „13 paveikslų, kuriuos dera žinoti“ („Modernaus meno centras“, vertė Rūta Jonynaitė). Kodėl vaikui dera žinoti būtent 13 ir būtent šiuos paveikslus, pasakyti sunku. Esu alergiškas bet kokiems topams (dešimtukams, šimtukams, tūkstantukams ir t. t.) ir jų sudarinėjimams. Tačiau aštuonerių metų vaikui toks gidas, tikiu, gali nors truputį padėti susigaudyti meno istorijoje. Bet jei jis žinos Jeaną Michelį Basquiat, bet neturės žalio supratimo, kas tas Janas van Eyckas, didelės tragedijos irgi nematau.
Yra knygoje ir tų razinkų. Pavyzdžiui, ar žinojot, kad vienas Florencijos universiteto mokslininkas Sandro Botticelli’o paveiksle „Pavasaris“, vien tik pievoje, priskaičiavo apie 190 skirtingų rūšių žolynų ir gėlių! Nežinojot? O dera žinoti!
Autorė ne tik pateikia sausų faktų, bet ir kviečia atidžiau įsižiūrėti į Leonardo da Vinci’o, Albrechto Dürerio, Diego Velázquezo, Pablo Picasso ar Fridos Kahlo paveikslus (tik pamanykit – nėra Salvadoro Dalí!). Ji ragina griebti teptuką ir pasitaškyti dažais kaip Pollockui, pačiam nutapyti savąją „Moną Lizą“ arba – dar geriau! –­ atspausdintoje kopijoje ką nors „pripiešti arba pridurti koliažo technika“. Žodžiu, ugdo jaunuosius marselius diušanus.

Draugai