Gediminas KUKTA. Vasaros skaitinių fragmentai

Baigėsi vasara, ir nesuksi laiko atgal. Truputį padirbėta, truputį pagulinėta prie vandens telkinių, pakeliauta ir paskaityta. Šią vasarą, kaip ne kurią kitą, paskaityta ne tiek kiekybiškai, kiek kokybiškai. Pavyzdžiui, įveiktas amerikiečių eksperimentatoriaus, gal kiek primiršto, o Lietuvoje vis dar mažai pažįstamo, Johno Dos Passoso romanas „Manhatano stotis“ („Baltos lankos“). Ką ten įveiktas – skaityti buvo vienas malonumas! Tai antrasis lietuvių kalba pasirodęs rašytojo romanas. Ir „Keturiasdešimt antrąją paralelę“, ir „Manhatano stotį“ išvertė Povilas Gasiulis, kurio profesionalus, iki smulkiausių niuansų apgalvotas vertimas tą 463 puslapių „įveikinėjimą“ darė stebėtinai lengvą.
Pagrindinis romano herojus, kaip užsimenama ne viename kritiniame straipsnyje, yra ne koks gyvas asmuo, bet XX a. pradžios Niujorkas su visais jo dygstančiais dangoraižiais, estakadiniais geležinkeliais ir prieplaukomis. Architektūros studijų ragavęs Passosas, miesto paveikslą kuria pasitelkdamas visą architekto vaizduotę. Plius rašytojas ne tik puikus urbanistas, bet ir impresionistas bei kino technologijų žinovas: savo romane originaliai ir netikėtai nuo panoraminio megapolio aprašymo peršoka prie atsitiktinių skrupulingai aprašomų detalių. Nesvarbu – ar tai smulkutėlis daiktas, ar žmogaus veidas.
Žmonės romano puslapiuose tai pasirodo, tai pradingsta – jie tėra gigantiško ir kunkuliuojančio didmiesčio fragmentai. Netikėtai prasidėjusios, jų istorijos netikėtai ir baigiasi. Passosas rodo, jog naujojo amžiaus pradžios žmogaus individualumas, unikalumas, jo asmeniška gyvenimo istorija dingsta industrinio didmiesčio kakofonijoje. Veikėjai keičiasi, malasi savo skruzdėliškuose pasaulėliuose. Vieni, sklidini naujojo gyvenimo idealų, atplaukia į Manhatano stotį, kiti – netekę vilties išvyksta. Rašytojas talentingai, sodria ir vaizdinga kalba (vėlgi – dideli vertėjo nuopelnai) perteikia šią nesibaigiančią minios cirkuliaciją ir didmiesčio pulsą. Ir žavėdamasis, ir kartu nešykštėdamas kad ir netiesioginės, bet jaučiamos kritikos materialiems „naujojo pasaulio“ kerams, paprastų žmogelių siekiui prasimušti visuomenėje, įsijungti į megapolio ritmą.
Kažin kas likimiško jaučiama skaitant „Manhatano stotį“. Didingo ir jautraus. Matyt, tokie jau tie šedevrai.

Michailo Chodorkovskio gyvenimas galėtų tapti gero romano ar kino filmo pagrindu. Šio asmens likimas – tai XXI a. Rusijos portreto fragmentas. Aštrus, daugeliui aukščiausių Rusijos politikos atstovų itin nepatogus. Kaip druska ant atviros negyjančios žaizdos.
„Aš kovosiu už savo laisvę“, – sako Chodorkovskis viename interviu. Šie žodžiai tampa lietuvių kalba pasirodžiusios knygos pavadinimu („Ki­tos knygos“). Joje –­ Dalios Saukaitytės išversti politinio kalinio straipsniai (esė), dialogai su rusų rašytojais (Borisu Akuninu, Borisu Strugackiu, Liudmila Ulickaja) bei interviu Rusijos ir užsienio spaudai. Asmeniškai man įdomiausia dalis – susirašinėjimas laiškais su rašytoja Ulickaja. Ir dėl juose susikertančių skirtingų (ir amžiumi, ir profesija, ir kai kuriomis idėjomis) intelektualų nuomonių ir požiūrių (nors žmogiškoje plotmėje – labai artimų), ir dėl paties fakto, jog susirašinėjama buvo laiškais. Atrodytų, tikra atgyvena šiame SMS trumpinių, greitos ir perteklinės informacijos amžiuje. Jei popieriniais (o apsvarstęs visą kalėjiminę situaciją, priėjau šią išvadą) –­ tai išvis!
Chodorkovskis tekstuose skleidžiasi kaip tikras optimistas, idealistas ir stoikas. Ar kalbėdamas apie Rusijos ateitį (savo straipsniuose pateikia konkrečius žingsnius, ką reiktų padaryti, jog ta ateitis būtų geresnė), ar apie savo likimą (tiki(si) Rusijos teismų sistemos reformos ir laisvės). Tas „pro grotas“ besiveržiantis optimizmas tiesiog stulbina ir savotiškai įkvepia. Chodorkovskio istorija nėra lokali, vien tik Rusijos. Tai amžinos Žmogaus ir Sistemos kovos pavyzdys. Norėtųsi, kad tokių pavyzdžių vis dėlto būtų mažiau.

Po pono ir tarnoVos atsivertęs profesoriaus Gintauto Mažeikio monografiją „Po pono ir tarno“ („Kitos knygos“) ir užmetęs akį į kelis pirmus sakinius, supratau – lengva nebus. Ir taip per visą knygą – lėtai ir sunkiai. Akademinis skaitinys pačia tikriausia prasme.
Apie tai, kad šiandieninė populiari „lyderystė“ slepia simbolinį „poną“ su visais jo prievartos, režimo ir kontrolės mechanizmais, o „savanorystė“ – „tarną“. Dar kitaip sakant, „vergą“, dažnai net nesuvokiantį manipuliacijos masto ir, apskritai, fakto, kad esi už virvelių tampoma marionetė. Visa tai, žinoma, metaforos, kurias prof. Mažeikis aplenkia. Stilius mokslinis ir dalykiškas. Laimė, neaplenkia pavyzdžių iš mitų, istorijos ar literatūros, tad skaitytojui, nekrimtusiam Adorno, Machiavelli’o ar kokio Nietzsche’s, jie veikia kaip mažam vaikui pieštinė iliustracija. Tačiau šie pavyzdžiai, pabrėžia filosofas, svarbūs ne istoriškai (istoriškumo knygoje atsisakoma), bet kaip tam tikri simboliai, schemos, orientyrai, pasireiškiantys ir funkcionuojantys nepaisant epochų.
Vis dėlto su šia knyga rankose įsivaizduoju ne kokį poną ar eilinį tarnautoją, o buvusius, esamus ir būsimus akademinio pasaulio atstovus.

O kai vasaros vakarais filosofijų būdavo „virš visko“, gelbėdavo nuotraukų albumai. Akims ir sielai nuraminti. Vienas jų – „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2011“ („Lututė“), kuriame sudėti geriausi jau antrus metus rengiamo gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ darbai.  Daugiau nei 200 konkurso nuotraukų suskirstytos pagal nominacijas – „Žinduoliai“, „Paukš­čiai“, „Makropasaulis“, „Povandeninis pasaulis“ ir kt. Albumo viršelį puošia geriausia metų gamtos fotografija pripažinta Renato Jakaičio nuotrauka „Smalsus pilkis“. Atrodytų, nei estetiškai įspūdinga, nei kompoziciškai ar dar kaip kitaip originali. Tačiau gamtos fotografijai galioja ne tik estetinės taisyklės. Laukinėje, natūralioje aplinkoje iš labai arti užfiksuoti vilką – kiekvieno fotografo svajonė. Ir dar tokiu ramiu žvilgsniu žiūrintį į objektyvą. Pagauti panašias akimirkas, netrukdant gyvūnui, jo negąsdinant, neišbaidant, t. y. laikantis visų gamtos fotografijos etikos taisyklių, – didelė meistrystė.  
Tikrai, medituoti ties į tave žvelgiančio vilko, grobį plėšiančio jūrinio erelio ar išdidintos musės nuotrauka – kartais nepalyginamai geresnė patirtis nei spausdintų žodžių tirados. Juolab kad šio albumo funkcija nėra vien tik estetinė ar pažintinė. Žiūrint į unikalius Lietuvos gamtos kampelius, gyvūnų ir augalų rūšis, užfiksuotas kantrių fotografų, natūraliai kyla noras visam tam grožiui neleisti išnykti.

Draugai