Prieš šventes, per jas ir po jų norisi ko nors švelnaus. Nutariau, jog švelnumo (jaukumo, ramybės, gėrio, grožio, vilties...) gali suteikti Pasaka, Poezija ir Filosofija.
Rezultatai: Pasaka viską išpildė su kaupu, Poezija pasėjo nerimo, o Filosofija apsunkino ir taip minčių pilną galvą.

Algis Mickūnas. „Per fenomenologiją į dzen­budizmą“. Iš anglų kalbos vertė Dalia Kaladinskienė – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Fenomenalusis Algis Mickūnas atskleidžia visą tiesą apie dzenbudizmą. Jeigu prieš tai manėte, jog dzenbudizmas yra viena iš religijų, tai klydote. Nieko nelaukę turėtumėte griebti šią studiją ir keisti savo požiūrį. Dzenbudizmas – tai filosofija, nors Vakarų mąstytojai tuo iki šiol didžiai abejoja. Nieko keista, atsiranda abejojančiųjų net fenomenologija kaip filosofine sistema, o čia kažin koks dzen!
O štai Mickūnas į klausimą, ar dzenbudizmas yra filosofija, knygos pradžioje atsako dzenbudistiškai – ir taip, ir ne. O kad būtų aiškiau (bet nebūtinai), Mickūnas lėtai ir nuosekliai veda skaitytoją į indiškąją, kinų, japonų filosofiją ir dzeno pasaulį. Viską stengiasi paaiškinti nuo pradžių pradžios. Jis parodo, kaip susitiko Rytų ir Vakarų filosofinė mintis ir, grubiai tariant, kas iš to išėjo. Kaip žinia, nuo XVII amžiaus Japonijoje buvo draudžiama turėti kokių nors ryšių su svetimšaliais, ji buvo izoliuota ir nepažini Vakarams. Ir tik XX a., po Meidži restauracijos įvykių, šalis tapo atvira vakarietiškai minčiai, kultūrai ir technologijoms. Štai tuomet iškilo daugiausia sunkumų, prasidėjo filosofinės įdomybės. Susidūrusi su fenomenologija bei kitomis filosofinėmis sistemomis, Japonija turėjo sukurti net naują žodyną. Pavyzdžiui, tokios sąvokos kaip „sąmonė“ japonų filosofiniame žodyne nebuvo. Mickūnas šias kalbines peripetijas atskleidžia itin detaliai ir įdomiai.
Tačiau nereikia apsigauti ir galvoti, kad iki tol Rytuose nebuvo filosofijos ir kad jiems teko viską skolintis iš vakariečių. Mickūnas su tuo nesutinka ir teigia stiprios Rytų filosofinės minties egzistavimą, kuri, reikia pridurti, svetimšalio sąmonės ne iš karto perprantama. Kodėl? Vienas iš atsakymų toks: dzenbudizmas yra praktinio veikimo išmintis, tuo tarpu fenomenologija yra formali filosofinė teorija, siekanti „griežto mokslo“ statuso. Kitaip tariant, racionaliai, konstruktyviai ir griežtomis opozicijomis besiremiančiai Vakarų sąmonei sunku suprasti dzenišką tuštumą, veikiančią ne kaip arba/arba, bet ir/ir modelis. Be sunkumų ir sumaišties neapsieinama, bet filosofas Mickūnas kantriai, vaizdingai, pateikdamas ne vieną pavyzdį, (iš)narplioja tai.
Įdomu skaityti, kaip jis demaskuoja klaidingą vakariečių supratimą apie dzenbudizmą. Vakariečiai jį supranta kaip priemonę kažką pasiekti – atsipalaidavimą, nušvitimą, sveikatą, nirvaną ir panašiai. Anot Mickūno, tai lėmė įvairūs filmai ir populiarūs dzenbudizmo praktikų klubai. Tačiau dzenas nėra išganymas. Jo praktika nėra nukreipta į naudą ar rezultatą. O kadangi dzenbudizme nėra opozicijų, vakariečių mada keliauti į Rytus ir turėti savo dvasinį mokytoją, arba pastarųjų kelionės po kitas šalis skelbiant dzeno išmintį, yra iš esmės klaidinga, iškreipianti jo esmę veikla. Mokytojo ir mokinio priešprieša yra niekinė.
Algis Mickūnas paneigia ne vieną įsisenėjusį įsivaizdavimą apie budizmą bei jo kilvaterį (taiklus žodis) dzenbudizmą. Be to, ne vieną akmenukų mesteli ir į postmodernistų daržą: kliūva Lyotard’ui, Derridai, Foucault, Deleuze’ui, Baudrillard’ui ir kitiems „mėgėjiškų psicho-pliurpalų“ autoriams. Atrodytų, rimta objektyvi studija turėtų aplenkti panašius apibūdinimus, bet čia Mickūnas ir jo poetinė bei ironiška kalba puikiai dera su moksliniu stiliumi.   
Tiesa, perskaitęs, ką parašiau, turiu pridurti: ši knyga tikrai nėra lengvos istorijėlės apie Rytus ar istorinis žvilgsnis į dzenbudizmą, kaip galėjo pasirodyti. Tai filosofija gryniausiu pavidalu. Su kiekvienu knygos skyriumi Mickūnas traukia vis gilyn ir gilyn, į viską apimantį plūstantį suvokimą.

Ernestas Noreika. „Po­vų ežeras“. –­ Vilnius: „Naujoji Romuva“, 2012.

Ilgai mąsčiau, ką (ir kaip) rašyti apie pirmąją jauno poeto knygą. Juolab kad debiutantams bet koks iš šalies pasakytas žodis apie jų kūrybą – kaip mana iš dangaus. O jei ir ne, bet kokiu atveju paglosto širdį (ego, savimeilę ar dar balažin ką) – neišsisukinėkim! Kiekvienas žodis turi būti gerai apgalvotas, svarus ir kiek įmanoma atviras (man atrodo, tai itin svarbu). Tad skaitydamas eilėraščių rinkinį užrašų knygelėje žymėjausi pastabas, užklydusias mintis, užsirašiau patinkančių eilėraščių pavadinimus, kad vėliau visa tai galėčiau suausti į nuoseklų tekstą. Bet štai jau kurį laiką sėdžiu prie tuščio lapo, o rišlaus teksto kaip nėra, taip nėra. Atsiverčiu užrašų knygelę, o joje kiek padrikas brain­stormingas. Kadangi laikas senka, o apžvalga vis negimsta, šią „minčių audrą“ ir pateikiu. Su keliais prierašais, bet be apibendrinimų:
• Kambariai! Veidrodžiai! Lietus! (Ir tai kartojasi! Poetinis nuoseklumas, savito erdvėvaizdžio kūrimas ar vis dėlto įvaizdžių stoka?)
• Daiktų perteklius. (Daiktavardžių –­­ daiktiška – poezija. Lyg būtum pravėręs močiutės skrynią ar palėpę, kur akys raibsta nuo rakandų gausos. Vis dėlto daiktai gražūs: blyškūs portretai, bambuko dūdelės, kraujuojančios gėlės, stiklinės valtys, žvaigždžių vargonai, mėnulio lašelinė, rūko gulbės, marmurinės lakštingalų lūpos... Barokas!)
• Trošku! (Kaip nebus trošku tarp šitiekos daiktų daiktelių! Pajudėti neįmanoma. O kaip judėsi, kai veiksmažodinių formų vos viena kita. Stovim.)
• Formalizmas. (Klasikinis, tvarkingų strofų poetas. Nedaug tokių belikę. Gražu. Ilzei Butkutei į kompaniją.)
• Eilėraščių ir rinkinio skyrių pavadinimai –­ „priepuolis. tu“, „išprotėjimai“, „jutimai“, „košmaras“, „traukuliai“, „susirgimai“, „susirgimai. lietus“, „skiepas“, „žmogus su pižama“, „palatos“, „požeminis“... (Hm, o knygos pavadinimas tai „Povų ežeras“...)
• Sapno ir tikrovės plotmės. (Iš vienos į kitą nardoma drąsiai. Benardant pametamas siūlo galas: „...sakyčiau, kad buvau kažkur, deja / nebežinau, kur sapnas, kur tikrovė...“. Bet sapne Noreika ir be siūlo jaučiasi savas. Tiek daug prisapnuota lietuvių poezijoje dar nebuvo.)
• „...leisčiau (...) pykti ant mano poetinio braižo...“ („leidimas. atvira“, p. 19). (Ernestas Noreika leistų atvirai pykti ant savo poetinio braižo. Tiesa, su tam tikromis išlygomis.)
• Mirties įvaizdžiai antrojoje dalyje. (Kai vieni poetai apie mirtį kalba pernelyg atvirai, o kiti – sąmoningai to vengia, Noreika mirtį apdėlioja gražiais daiktais, nukiša į sodo gilumą tarp alyvų ir marmurinės lapės ir užkala lentomis. Kaip supratot – apie mirtį kalbama, bet tik gražiai.)
• „Skiepas“ – mano favoritas! (Radauskiškai.)

Nerijus Cibulskas. „Nu­trinami“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Debiutavo ir Ernesto Noreikos (poetinis) bičiulis Nerijus Cibulskas. Debiutavo, nes laimėjo Pirmosios knygos konkursą. Kas darbavosi Rašytojų sąjungos valdybos sudarytoje komisijoje, kuri ir išrinko konkurso nugalėtojus (prozos sekcijoje laimėjo Marijus Širvinskas-Gailius), lieka neaišku. Ir taip metai iš metų – tiesa slypi kažkur anapus. Galima tik numanyti. Kodėl ši informacija niekuomet neskelbiama? Ar neturime teisės žinoti, kas šiandien vienaip ar kitaip lemia lietuvių literatūros lauko slinktis, naujai brėžiamus jo kontūrus? Kas yra tie atsakingieji korifėjai? Kas skelbia nuosprendį?
Nepagalvokite, prieš Nerijaus Cibulsko debiutą neturiu nieko prieš (juolab nežinau, kas buvo jo varžovai) – man tik smalsu.
Knygos pristatymo metu Rašytnamyje poetas Vytautas Stankus bičiulio eilėraščius taikliai pavadino angliukais židinyje. Prigesę, tamsūs, bet rusena, žiba, gyvi. Jie reikalauja lėto skaitymo, buvimo su jais, įsiklausymo ir įsižiūrėjimo. Visiškai sutinku. Kaip pritariu ir Aido Marčėno išsakytai pastabai, kad rinkinyje nerasi tave sudrebinančio, kitokio, netikėto eilėraščio. Kad Cibulskas atsisako patikrinto kalbėjimo, neina kitų išmintais takais, o stengiasi kalbėti savo kalba. Marčėnui tai kiek kliūva, o pristatymo vakarą vedusiam Rimvydui Stankevičiui šis faktas – rinkinio stiprybė. O man dzenbudistiškai – ir vienaip, ir kitaip.
Taip, monotoniškumo knygoje išties esama. Jis, mano manymu, gimsta ir iš klasikinės daugelio eilėraščių formos precizikos, ir iš paties kalbėjimo intonacijos. Autorius mėgsta užuominas, netiesioginį kalbėjimą. Atsisakoma konkrečiai įvardyti jausmus ir situacijas. Jos apžaidžiamos nutylėjimais ir metaforomis. Lyrinio subjekto pozicija – stebėti ir jausti. Kartais – būti stebimam („Man pasirodė, kad likęs pasaulis stebi mane...“). Pasaulis jam atsiveria būtent per jutimus, o ne, sakykime, per sapnus, siurrealistinius vaizdinius kaip Noreikos poezijoje. Nors be sapnų neapsiei­nama. Tik Cibulskas kur kas žemiškesnis ir nuosaikesnis. Šokiruoti (vaizdu, forma, turiniu) – ne jo poetiniam būdui, ir man tai visai patinka. Aišku, visai norėtųsi minėto netikėtumo, galbūt net maksimalistinio pykčio ir ekspresyvios energijos. Dabar atrodo, lyg skaitytum ne debiutą, o, sakykim, trečią poeto knygą – rimtą, brandžią, išmąstytą. Kur jaunas autorius pasuks toliau –­­ nutrins pirmosios knygos kalbą ir leisis į naujus ieškojimus ar stiprins nutylėjimų ir užuominų poetiką – parodys laikas.  
Tiesa, pamiršau paaiškinti apie nerimą. Skaitant Noreikos „Povų ežerą“ ir Cibulsko „Nutrinamus“, ramybės nedavė mintis, jog nežinau, kaip jų poeziją apibūdinti. Ji išsprūsta iš įvardinimų. Vienu metu visokia, ir tuo pačiu – jokia. Iki šiol neramu...

Kenneth Grahame. „Vėjas gluosniuose“. Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Dantaitė –­ Vilnius: „Nieko rimto“, 2012.

Pasaka apie Vandeninį Žiurkiną, Kurmį, Barsuką ir Rupūžių – tai, ko reikėjo visą šventinį metą. Gražu, jauku ir ramu. Iš naujo skaitoma istorija apie draugų žvėrelių nuotykius grąžino tikėjimą labai papras­tais dalykais, kurie šiuolaikinėje literatūroje (suaugusiųjų, o kartais vaikų ir paauglių) nyksta arba tiesiog tampa nebeįdomūs –­ gėris, draugystė, atsakomybė. Apie tai rašyti šiandien, visko neįvilkus į postmodernų rūbelį, neapsiginklavus (auto)ironija, sarkazmu ir antiestetikos skydais, atrodo banalu, sentimentalu ir neoriginalu. Be to, knyga grąžina tikėjimą apskritai istorijomis. Dabar jų vietą neretai užima be­siužetiškumas, nuobodžios vidinės herojų impresijos ir besaikis plepėjimas.
Grahame’o pasaka žavi žemiškais personažais, kasdieniškomis jų istorijomis ir nuotykiais. Jie negelbėja pasaulio. Jie stebi jį ir bando pažinti. Odisėjiškai herojiškai, bet be jokios isterijos ir desperacijos. Jiems baisu, Gūdžiojoje Girioje jų tyko pavojai, bet jie nežudo ir piktai nekerštauja. Jie pyksta(si), bet greitai susitaiko ir atleidžia. Jie kalbasi ir pasakoja vieni kitiems įdomias istorijas. Jie mokosi taikiai gyventi su savimi ir aplinka. Jie saugo ir džiaugiasi namais, o Platusis Pasaulis... na, apie jį draugai tiesiog nekalba.
Grahame’as kuria atpažįstamą, jaukią, autonomišką Paupio erdvę, kurią iliustravo tituluotas dailininkas Robertas Ingpenas. Prislopintų spalvų, paslaptingi, nerėkiantys piešiniai palieka užtektinai erdvės skaitytojo vaizduotei.      
Nesvarbu, kad šventės baigėsi. Pasakų knygos amžinai liks geriausia dovana triukšmo, skubėjimo ir nerimo išvargintai sielai.