Apie neseniai išleistą Aleksandro Ikamo knygą „Banginis prarijo lietuvį“ sužinojau dar prieš knygai iškeliaujant į spaustuvę. Rugsėjo mėnesį vykusioje „Tyto albos“ konferencijoje leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė sakė, kad „kai mus pirmą kartą pasiekė knygos rankraštis, leidyklą užliejo visą dieną nenuslūgusi juoko banga“.
Dabar šis juoko banginis sėkmingai ryja ne vieną lietuvį, sumąsčiusį paskaitinėti A. Ikamo humoro antologiją. Jos sudarytojo teigimu, knygoje pateikiamos 1900–1940 metų regioninėje ir nacionalinėje lietuvių spaudoje pasirodžiusios linksmos skaitytojų žinutės. Mat anksčiau laikraščiuose buvusi populiari skiltis, kur paprasti žmonės galėję dėti trumpas žinutes, įžvalgas, neilgas istorijas. Dažnai būtent šioje rubrikoje anonimais tapę miestų ir kaimų gyventojai dalijasi absurdiškiausių, tikrų ar hiperbolizuotų nutikimų impresijomis. Skaitydama mąsčiau, jog knyga dabartiniam žmogui patraukli tampa ne tik dėl tikslingai tuo metu išryškintų juokingų akcentų, bet ir dėl beveik šimto metų nuotolio, skiriančio mus ir to meto Lietuvą, kai viskas, kas tada rodėsi įprasta, dabar gali priversti stebėtis.
A. Ikamas jau senokai darbuojasi tuose mokslo užkulisiuose, kur istoriją siekiama pateikti patraukliai, skatinant visuomenės susidomėjimą istorinėmis žiniomis. Kalbinu autorių ir domiuosi, ką jis mano apie dabartinį bendrą istorijos aktualumą, ir prašau pasidalyti įžvalgomis, aplankiusiomis sudarant knygą.

---

„Banginis prarijo lietuvį“ – nebe pirmas Jūsų darbo rezultatas kietais viršeliais. 2006 m. išleidote knygą „Įdomieji viduramžiai“, 2008 m. kartu su Eugenijumi Maneliu –­­ „Viduramžių galvosūkius“, o visiškai neseniai, 2012 m., su tuo pačiu E. Maneliu sudarėte gerokai storesnę knygą „Tarpukario Lietuvos galvosūkiai“. Be to, dirbate žurnalo „Iliustruotoji istorija“, „Iliustruotasis moks­las“ redaktoriumi. Atrodo, jog rengiate leidinius, itin viliojančius istorijos ir kitų mokslų patrauklumu. Nenuostabu, kad ir „Banginis prarijo lietuvį“ daug kam gali virsti ne tik gera humoro doze, bet ir paspirtimi labiau domėtis Lietuvos istorija. Kodėl istoriją pateikiate būtent taip, patrauklia ir lengva forma?
Tiesiog man pačiam tokia informacija ir toks jos pateikimo būdas yra įdomūs ir priimtini. Mane domina kasdienis žmonių gyvenimas, jų buitis, mentalitetas, psichologijos aspektai. Kreipiu dėmesį smulkmenas, į paprastus žmones. Manau, kad visi šie paminėti dalykai yra ne mažiau svarbūs nei, pavyzdžiui, politika, ekonomika, geopolitika ir pan. Stengiuosi rašyti paprastai, įdomiai, kad skaitytojui informacija būtų suprantama. Svarbi informacijos pateikimo forma, vizualioji pusė. Tam irgi skiriu daug dėmesio. Esama įvairių būdų, kaip patraukliai pateikti informaciją. Sausų, rimtų, tik siauram ratui suprantamų istorinių monografijų laikai, regis, lieka praeityje. Jeigu norime paskatinti skaitytojus domėtis istorija, reikia rašyti įdomiai, patraukliai, suprantamai, palikti mažiau asmeniškumo, leisti skaitytojui pačiam priimti sprendimą dėl vieno ar kito fakto, nepiršti jam mąstymo klišių.

Ką apskritai manote apie lietuviškų istorinių kūrinių spektrą Lietuvoje – ar pakanka istorinės grožinės literatūros, patrauklių ir informatyvių veikalų, istorijos adaptacijų kine bei kitose kūrybos srityse?
Manau, kad kiekvienas Lietuvos istorijai skirtas leidinys, televizijos, radijo laida, straipsnis žiniasklaidoje, filmas yra sveikintinas dalykas, žinoma, jeigu nėra nukreipti į mūsų istorijos ir žmonių menkinimą, nesiekia piktavališkų tikslų. O žmonės, kurie skiria savo laiką minėtiems dalykams kurti, yra verti pagarbos. Turime seną, turtingą, įdomią ir gražią istoriją, esame unikalūs, turime daug dalykų, kuriais galime didžiuotis, tik reikia apie tai dažniau šnekėti. Pozityviai.
Tačiau vertėtų išskirti mūsų kiną, kuriame Lietuvos istorijos pristatymas yra „nearti dirvonai“. Vaizdas tikrai liūdnas. Bet tai, matyt, susiję apskritai su prasta viso lietuviško kino būkle. O gaila, juk kinas yra bene efektyviausia masinės komunikacijos forma tiek pagal pasiekiamumą, tiek pagal įtaigumą. Dauguma valstybių tą seniai suprato ir kuria filmus istorine tema ar įpina į filmo siužetą vienokius ar kitokius įdomius savo šalies istorinius faktus. Bendruoju aspektu, formuoja teigiamą šalies įvaizdį tiek savo šalies, tiek užsienio žmonėms. Kada pas mus tai bus suprasta, sunku pasakyti.

Apie kokį istorinį laikotarpį labiausiai trūksta visuomenei aktualizuojamos informacijos?
Įdomus periodas yra sovietmetis. Manau, kad šis mūsų istorijos laikotarpis kol kas dar nėra išsamiai pristatytas, susidaro toks įspūdis, kad yra savotiškai paliktas nuošalyje, jo vengiama. Kartais atrodo, kad norima apskritai šį periodą išbraukti iš mūsų sąmonės arba jis vaizduojamas veik tik tamsiomis spalvomis, kad viskas buvo blogai. „Stiprybės“ semiamės iš senesnės istorijos, pvz.: tarpukario, Vytauto Didžiojo laikų. Regis, iki galo psichologiškai jo neišgyvenome, neatleidome nei sau, nei kitiems. Vis dar ieškoma kaltų, žmonėms neretai diegiamas kaltės ir menkavertiškumo jausmas vien tik todėl, kad jie tuomet gyveno. Būtų įdomu kada nors atidžiau jį pastudijuoti ir įsigilinti į šiuos dalykus.

Kalbant apie knygą „Banginis prarijo lietuvį“ – kokios lietuvių būdo savybės, išryškėjančios spaudoje publikuotose žinutėse, jus nustebino, galbūt sugriovė asmeninius stereotipus apie tautiečių būdą?
Gal išskirčiau, mano nuomone, pernelyg didelį potraukį suvedinėti sąskaitas. Dažniausiai su kaimynais ir artimaisiais. Krito į akis polinkis bylinėtis, ieškoti teisybės teismuose, užuot ieškojus kompromiso ir susitaikymo. Čia išryškėja ir pavydumas bei kerštingumas. Vasaromis tai šen, tai ten pleškėdavo padegtų kaimynų tvartai, svirnai ir trobos. Vienam kitam tvarte į šieną ar šiaip kur į pakampę įkišdavo komunistinės literatūros ir iškviesdavo policiją. Už komunistinę propagandą tuo metu labai smarkiai baudė, galėjai gauti kelerius metus sunkiųjų darbų kalėjime. Ant tvorų ir stulpų klijuodavo šmeižikiškus lapelius apie kaimynus. Būta tokio reiškinio kaip anoniminiai skundai. Vienas žmogus sugebėjo per 14 metų parašyti 475 anoniminius skundus prieš valdininkus. Nė vienas iš jų nepasitvirtino. Kai vienam teisėjui galų gale įkyrėjo šio tariamo teisybės ieškotojo „hobis“, jis už melagingus skundus jį nubaudė kalėti 1 mėn. Skundikas liko didžiai nustebęs ir nesuprato, už ką baudžiamas. Spaudoje būta straipsnių, kurių autoriai ragino žmones neskųsti savo artimųjų. Tokių pavyzdžių spaudoje buvo ganėtinai daug.
Dar paminėčiau lietuvių būdo karštumą, emocionalumą. Nors apie mus yra sakoma, kad esame santūrūs, lėti, bijome parodyti savo jausmus, to pasakyti apie ano meto žmones nelabai galėčiau. Skaitydamas žinutes mačiau gyvus, judrius, jausmingus žmones. Taip pat smalsius, mėgstančius kišti nosį į kitų reikalus ir gyvai pamatytą ar išgirstą aptarinėti su kitais. Kolektyvas buvo svarbiau už individą.

Vienoje televizijos laidoje minėjote, kad žinutes rinkote iš 1900–1940 metų spaudos, nes paraleliai atlikote kitus spaudos tyrimus. Tačiau, žvelgiant į vėlesnių metų spaudą, ką mes matome – ar vėliau taip pat būta panašaus pobūdžio žinučių spaudoje? Ar vis dėlto jos būdavo publikuojamos tik 1900–1940 m. spaudoje?
Išsamiai domėjausi tik iki 1940 m. lietuviška spauda, šiek tiek mažiau – sovietmečio lietuviška spauda. Su pastarąja išsamiai nesu susipažinęs. Galėčiau paminėti vieną esminį skirtumą tarp dviejų minėtų laikotarpių. Tarpukariu buvo cenzūruojama politinio pobūdžio informacija, o visa kita iš esmės buvo galima laisvai publikuoti. Tad kasdienis gyvenimas buvo pristatomas realistiškai. Kitaip nei sovietmečiu, kai buvo cenzūruojama beveik visa informacija, ne tik politinio pobūdžio, bet ir apie ekonomiką, kultūrą, meną ir kitas sritis. Gyvenimas buvo pristatomas iškreiptai, galima sakyti, informacija buvo koduojama. Sunku pasakyti, kur tiesa, o kur melas ar pagražinimas. Tad sąmoningai sustojau ties pirmąja sovietine okupacija, sovietmečio neliečiau.

Koks yra tokių žinučių dažnumas laikraščiuose? Ar jų būdavo kiekviename numeryje, kiek? Kuriuose laikraščiuose daugiausia, o kuriuose – apskritai nebuvo spausdinama?
Dažnumas buvo įvairus. Jų pasirodymas nepriklausė nuo metų laiko, geografinės vietovės, leidinio pavadinimo. Jų vienodai būta tiek nacionalinėje žiniasklaidoje („Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuva“, „Rytas“, „XX amžius“), tiek regioninėje. Jeigu buvo rubrikų panašiu pavadinimu į „Naujienos iš krašto“, tai „iš to krašto“ galėjai tikėtis sužvejoti kažką juokinga. Reikėjo tik įdėmiai ir kantriai skaityti žinutes.

Žinutes antologijoje klasifikavote pagal temas, bet mintyse galbūt dėstėte ir kitokias sekas – pagal chronologiją, pagal geografiją. Ar pastebėjote, kaip žinutės kinta bėgant metams, taip pat – kuo jos tarpusavyje skiriasi (arba yra panašios) skirtinguose Lietuvos regionuose?
Iš esmės laikui bėgant žinučių turinio specifika nesikeitė. Gal tik kalba keitėsi ir tai buvo susiję su rašytinės kalbos raida. Ankstyvose žinutėse yra nemažai skolinių, žargonų, gramatinių, sintaksės klaidų, tarmiškų žodžių, priklausomai nuo to, iš kurios Lietuvos vietos korespondentas at­siuntė žinutę į leidinį. O vėlesniosios tapo labiau „sušukuotos“, suvienodėjo. Mažiau klaidų, mažiau tarmiškų žodžių, netaisyklingos konstrukcijos sakinių, kitų kalbų skolinių. Nors ir tarpukario pabaigoje žinutes vienodai rašė tiek žurnalistai, tiek vietos korespondentai. Jeigu turėjai ką įdomaus iš savo krašto pranešti, galėjai laisvai siųsti informaciją į redakciją. Pastaroji buvo suinteresuota plėsti korespondentų ratą ir mielai publikuodavo naujienas iš visos Lietuvos.
Na, o skirtingose šalies vietose žinutės labai nesiskyrė. Gal tik regioninėje žiniasklaidoje daugiau buvo rašoma apie vietos gyvenimo aktualijas. Nors ir nacionalinė žiniasklaida tam teikė užtektinai dėmesio. Be to, jeigu būdavo kokia nors įdomesnė naujiena, ji apkeliaudavo visos Lietuvos žiniasklaidą. Miesto ir kaimo mentalitetas atrodo gana panašus. Gal tik išskirčiau Kauną, kuris buvo daugiau civilizacijos paliestas.

Kokie Jūsų tolesni planai, susiję su istorija ir naujomis knygomis?
Dabar visą dėmesį skiriu žurnalams „Iliustruotoji istorija“ ir „Iliustruotasis mokslas“, esu šių žurnalų redaktorius, tad kūrybai ir rašymui daug laiko nelieka. Antra vertus, kartu su Venantu Mačiekumi prieš kurį laiką esame parengę knygą apie lietuvių tradicijas ir papročius. Tikiuosi, kad ši knyga bus išleista 2013 m., o galbūt dar po vienerių metų.