Giedrė Kazlauskaitė. Algebra vien iš raidžių

Laudacija 2018-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatei Gretai Ambrazaitei

Greta Ambrazaitė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Greta Ambrazaitė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka


Neatsimenu, kada pirmą kartą perskaičiau Gretos Ambrazaitės poezijos publikaciją. Bet ji pasirodė ryški kaip ir pati autorė, kurią recenzentai kažin kodėl pravardžiuoja gote. Eilėraščiai labai skyrėsi nuo jos bendraamžių eilių – be banalaus pirmų pasitaikiusių asociacijų srauto. Buvo aišku, kad čia kažko esama, kad toks kalbėjimas galėtų išstumti pilką jaunuoliškų bandymų verlibrinti masę, diktuoti naują rašymo kryptį.

G. Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių, korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis akiratis, filologinis pasirengimas. Muzika, žiedlapių koliažai, vabzdžiai. Meilės eilėraščiai nėra naivūs, o mokymasis fotografuoti – tai mokymasis verbalizuoti vizua­lumą. Jeigu rašoma apie beprotybę, apie žmones ligoninėje – tai irgi nėra naivus ekshibicionavimas, labiau racionaliai apmąstyti ir estetizuoti socialiniai veiksniai. Taip, G. Ambrazaitė gana racionali poetė, konstruojanti raidžių algebros uždavinius. Lietuvių literatūroje junginys „racionali poetė“ vis dar laikomas oksimoronu, nes juk visos mes automatiškai suvokiamos kaip besiformuojančios Salomėjos Nėries tradicijoje.

Apskritai mūsų literatūra yra hermetiška, tirpstanti iš pasitenkinimo savimi, ir nuo to gali išgelbėti tik kritika bei savikritika. Autorių pasirengimas priimti ne vien paglostymus ir katutes. Savitvarda, gebėjimas neinkšti, jei negavai kokios nors bendruomeniškai reikšmingos premijos. Čia šiaip aprioriškai bambu, amžius man jau leidžia. Labai įdomiai autorė pasisako apie poeziją: „Tai lyg tikslas, kurį išsikeli žinodama, kad jo nepasieksi. Lyg būtum greitai lekiančią mašiną vytis mėginantis šuo. Lyg vis eitum vogti ir kas kartą jaustumeisi taip, tarsi pirmąjį sykį. Apgraužtum svetimo sodo lapiją. O vėliau stovėtum plente ir lauktum to, kuris žadėjo pasirodyti. Tai lėtinis ilgesys. Nuolatinis dvigubo dugno darinėjimas. Komunikacijos priemonė, terapija, o kartais – skydas.“ Pati ars poetica yra kaip eilėraštis.

Dar apie kog leval. Kiek supratau iš radijo laidos „Literatūros akiračiai“, ši frazė buvo dėžutėje, kurią autorei padavė sapno žmogus, sakydamas, kad ji nuo visko išgelbės. Kokia graži metafora! Savaip gaila, jog knyga pavadinta „Trapūs daiktai“. Bandžiau išsiversti per gūglo vertėją – sistema nustatė kroatų kalbą ir mechaniškai išvertė „kas yra išjungtas“. Dar pasiūlė pakoreguoti frazę ligi anglų kalbos – „log level“, tai reikštų „žurnalo lygis“. Matyt, egzistuoja ne tik raidžių algebra, bet ir raidžių kabala.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:20:26)
Draugai