„Jaučiausi, tarsi būčiau pakviesta į gerųjų vaiduoklių puotą“, – taip Violeta Palčinskaitė apibūdina savo įspūdžius, kadaise patirtus Modiglianio parodoje Pa­ryžiuje. Kartais ir aš jaučiuosi panašioje puotoje – kai skaitau vaikų ir paauglių literatūrą, vertindama ją dvigubai. Neva dar tebesu vaikas... Tik jau seniai nesu, todėl pageidauju aukščiausio lygio. Jokių nuolaidų: tai – knygos, tai – literatūra.

Balandžio mėnesį apie vaikų ir paauglių literatūrą kalbėta daug. Teiktos premijos – galybė premijų! Neabejoju, apie jas ir spaudoje, ir televizijos ar radijo žiniose jau pranešta. Laureatai nudžiuginti. Nominantai įkvėpti teberašyti. Nepastebėtieji? Kas žino.

Šią apžvalgą pradedu anaiptol nevaikiška knyga. Kita vertus, autorės vardas ir pavardė nuo vaikų literatūros neatsiejama. „Paslapties babilonai“ atskleidžia ne vieną paslaptį. Tarp jų ir ši: jei moki rašyti vaikams, suaugusiems visada parašysi.

Pasakosiu ir apie Tomo Dirgėlos, Rebekos Unos įdomius kūrinius. Tik žingsnio ar žingsnelio trūko, kad tiedu autoriai, kuris nors jų, būtų paskelbti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos premijos laureatais.

Šio to pristigo. Ko?

Violeta Palčinskaitė. „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“

Šiandien atlikau reviziją. Ignalinos bibliotekoje patik­rinau, ar Violetos Palčinskaitės „Paslapties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015) padėta į tinkamą lentyną. Oi, kaip dažnai vaikų literatūros autoriai (ir jų skaitytojai) klaidinami. Jei parašei bent ką nors vaikiška – tai ir keliauk į vaikų skyrių, kad ir ką sukurtum. Revizija baigėsi geruoju. V. Palčinskaitė netoli Sigito Parulskio ir Valdo Papievio. Beje, ne taip jau labai ir glūdi... Akivaizdu: skaitoma. Puslapiai pageltę, nučiupinėti, o ir bibliotekininkė patvirtino: geidžiama knyga. Neabejoju, tokia pati dalia ištiks ir prisiminimų naujutėlį antrąjį tomą – „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“.

„Kai buvau jauna, prisikimšusi galvą visokių romantiškų vaizdinių, paklausta, kaip gimsta eilėraščiai, sakiau, neva lietaus lašai į senamiesčio stogus... kreida apipaišyti geležiniai vartai... rytinių troleibusų žvangesys ar dar kokios nors nesąmonės pagimdo tuos mano eilėraščius... nežinau. Tik žinau, kad jie gimsta tikrai ne iš nieko“, – rašo V. Palčinskaitė (p. 152–153).

Tiesą sakant, šventai tikiu, kad minėtas rytinių troleibusų žvangesys gali prišaukti ne tik eilėraštį, bet ir pasaką, novelę, romaną. Tačiau šiandien man rūpi kitas klausimas: kas skatina rašyti prisiminimus? Na, taip, leidykla. Bičiuliai. Retsykiais – skaitytojai jaukiame susitikime. Šie atsakymai skuboti, abejotini, net banalūs. Matyt, tikrai esama vaiduoklių (ne tik gerųjų), liepiančių pateikti ataskaitą sau ir kitiems. Laimei, kad esama.

Skaityti V. Palčinskaitės babilonus lengva ir savaip smagu. Autoironija tiesiog trykšta, niūrūs karo ir pokario epizodai čia pat keičiami šviesiomis, giedromis ir net juokingomis detalėmis. Žydiškoji tema – kuo plačiausios skalės. Štai citata iš pasakojimo apie niujorkietį dėdę Leo, kurio turtinguose namuose virš židinio kabėjo Chagallas, o po tuo Chagallu... „Leo (...) sukviesdavęs savo litvakų kompaniją ir kepdavęs židiny į laikraštinį popierių suvyniotą silkę. Silkė būtinai turėjo būti pirkta „iš bačkos“, su galva ir būtinai specialioje parduotuvėje, kad būtų kaip iš Lietuvos. Kai svetainėje pasklisdavo silkės, suodžių ir sudegusio laikraščio kvapas, jo žmona, turėjusi itin jautrią uoslę, bėgdavo iš namų. Tačiau dėdė savo įpročio nepakeitė. Tai jam primindavo Lietuvos laikus“ (p. 119).

 

Violeta Palčinskaitė. „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

Kelionės į tolimas šalis ir klajonės po nepažįstamus miestus. Jaukios Žaliakalnio gatvelės ir jų gyventojai. Paradoksalios, anekdotinės situacijos Vilniaus gatvėse, kavinėse, parduotuvėse, fotoateljė – tartum įprastoje buityje. Panevėžio, Jaunimo, Kauno muzikinis teatrai – jų užkulisiai ir įtemptas darbas verčiant miuziklus. Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ tekstų parašymo aplinkybės. Ir... flirto, kurtuazijos, draugysčių istorijos, stiprūs, įpareigojantys jausmai.

Nuotraukų knygoje nerasime. Autorė prisipažįsta jų nemėgstanti. Rasime afišų, dekoracijų ir kostiumų eskizų, norvegų trolio ir lietuviškos lėlės Viltės atvaizdus. Rasime sodrų Violetos gyvenimą, vis dar besivejantį vasarą ir siunčiantį mums labų dienų.

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“

Pasakoti apie Tomą Dirgėlą ir jo kūrybą ne taip jau paprasta. Prisimenu jo debiutą, 2013 m. Jaunimo teatre vykusį trumpųjų dramų knygos „O tempora!“ („Edukologija“) pristatymą. Po metų skaitėme jo knygą vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“ („Dominicus Lituanus“). O tada knygos vaikams ėmė tiesiog byrėti, dabar jau peržengė dešimtį. Lieka prisipažinti: kol kas ne visas skaičiau.

Kartais T. Dirgėla pavadinamas jaunuoju ar antruoju Vytautu Račicku. Turbūt dėl kiekybės. Gal todėl, kad abu autoriai patinka ir įtinka vaikams. Kritikams? Nebūtinai. Kuo abu autoriai panašūs, o kuo skirtingi, gal aptars apžvalgininkai, mokantys ir mėgstantys analizuoti gerokai stropiau nei aš. Mano pareiga – atkreipti dėmesį į šiltą, svajingą, jaukią knygą apie Beną, kuriam paklusdavo kitų žmonių sapnai.

 

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“. – V.: „Tyto alba“, 2018.

 

T. Dirgėlos ranka lengva, intonacijos šiltos. Atrodo, juntama Jameso Krüsso ar Ericho Kästnerio įtaka. O gal kitų klasikų? Gal Roaldo Dahlo? Juntama daugiau: T. Dirgėla yra lankęs vaikų globos namus, bendravęs su jų auklėtiniais. Viena iš svarbiausių veikėjų – namams vadovaujanti panelė Gerutė – beveik atpažįstama, juk ir aš į tokius namus kartą kitą esu įkėlusi koją.

Siužetas toks: Benas netenka tėvų, gyvena su seneliu, pavarde Adatėlė. Ir jis, ir visa jo giminė yra atvykusi iš sapnų pasaulio. Pas mus, į žemiškąjį pasaulį, jie atkeliavo ne šiaip sau. Adatėlės moka dovanoti sapnus. Nuotykiai prasideda, kai Benas apsilanko vaikų namuose. Būtent juose stebuklingasis įrankis – sapnų adata – dingsta, o Benas uoliai jos ieško, braudamasis per keisčiausius sapnus. Pavyzdžiui, tokius: „Pagaliau Benas atrėmė dviratį į vaikų namų laiptus. Atsidusęs grįžtelėjo į gatvę ir pamatė dar vieną keistą vaizdą (kitokių ir nepamatysi, kai sapnai veržiasi į tikrovę, ar ne?) – šnaucerių veislės šuo lėtai pėdino atsistojęs ant užpakalinių letenų. Priekinėse jis laikė po pavadėlį, kuriais vedė keturiomis einančius vyriškį ir moteriškę“ (p. 98).

T. Dirgėla iš tų rašytojų, kurie visada dovanoja laimingą pabaigą. Blogieji virsta geraisiais, įtampa slūgsta, teisybė triumfuoja. Niuansai slopsta, mąžta, sakytum, jautrią plunksną pakeitė kirvis. Greičiau, greičiau į laimingą pabaigą – absoliučiai neįtikinamą. Skaitytojų pripažinimas, žinoma, auga.

Prieš skaitydama pasaką-apysaką apie Beną, perskaičiau šį tą iš detektyvinės T. Dirgėlos serijos „Domas ir Tomas“. Bibliotekoje pačiupau „Saldainių kiosko bylą“ („Tyto alba“, 2018) ir dar kelias knygutėles. Ta lengva ir talentinga autoriaus ranka – pernelyg lengvabūdiška. Noras patikti tampa būtinybe įtikti. Štai mokytojų pavardės (ne pravardės): Žąsinas, Morka, Mėmė. Jos savaip persakomos, ironizuojamos, keičiamos į kopūstus ar bulves.

Suprantama, vaikams pavardės-pravardės – tik smagumynas. Tik...

Rebeka Una. „Šeštadienį, aštuntą valandą“

Rebeka Una (tikrasis vardas ir pavardė – Jurga Šalaševičiūtė) į vaikų ir paauglių literatūrą įsiveržė kaip vėjas. O įsiveržti padėjo pirmasis „Alma litteros“ konkursas, kvietęs pateikti tekstus paaugliams ir jaunimui anonimiškai. Tą kartą buvau komisijos narė ir džiugiai balsavau už Lietuvoje dabar jau pagarsėjusią distopiją „Atjunk“ (2015). To džiugesio neišsižadu. Leidyklos konkursai tebevyksta – kartais sėkmingai, o kartais šiaip sau. Knyga „Šeštadienį, aštuntą valandą“ – 2017-ųjų konkurso laimėtoja. Tų metų, kai banga, man regis, nuslūgo. Bijau apsirikti, skaičiuodama R. Unos knygas. Bene devynios? Per ketvertą ar penketą metų?

„Šeštadienį, aštuntą valandą“ – realistinis kūrinys: aktualus, painokas, skaudus. Esama stiprių epizodų. Deja, ir smulkaus, nusibostančio aprašinėjimo.

Skaitydami esame Kaune – atpažįstamame, juntamame. Man, Kauno mylėtojai, buvo vienas malonumas kartu su knygos veikėjais klajoti Žaliakalniu, lipti Vytauto parko laiptais, užsukti į Šv. Antano bažnyčios šventorių. Nejaugi tik todėl, kad tose vietose kadaise žengiau pirmuosius žingsnius? Anaiptol. Vieta svarbi kiekvienoje knygoje. Miestai, jų ritmas ir gausmas, pastatai, net transportas kuria žmonėms ir jų likimams padedantį ryškėti audinį.

Šios knygos veikėjai – moksliukai ir kiti, prie pavyzdingųjų bandantys šlietis įvairiausiais būdais. Svarbus mažasis Joris, jo mama, kantriai auginanti neįgalų vaiką. Visų svarbiausia – gimnazistė, uoli katalikė Ala, istorijos pasakotoja.

Svarbiausiu teksto akcentu laikyčiau gimnazistų debatų varžybas – savotišką sportą, kai besivaržantys dalyviai privalo samprotauti pasiūlyta tema, net jei tema jiems kokti. Gimnazistės skatinamos pasisakyti už abortus, nors viena jų tuo metu laukiasi kūdikio ir yra pasirengusi gimdyti.

Vis dėlto ne ankstyvas nėštumas tampa knygos ašimi. Keistoką Alos elgesį lemia vaikystės patirtys. Bet kaip ilgai skaitydami braunamės, kol sužinome, kad Ala – tėvo priekabiavimo auka. Šia skaudžia, keblia tema Lietuvoje paaugliams lyg ir nerašyta. Bet kiek vertimų! Gal prieš 10 metų jie tiesiog byrėjo. Tanneke’s Wigersmos apysaka „Aštuonios dienos su angelu“ buvo vienas iš nedaugelio tekstų, kuri drįstu vadinti aukščiausio lygio meno kūriniu. Truputį dėl to kaltas ir vertėjas iš nyderlandų kalbos Antanas Gailius: koks stilius, kokios intonacijos, kaip trapu ir įtikinama.

 

Rebeka Una. „Šeštadienį, aštuntą valandą“. – V.: „Alma littera“, 2017.

 

R. Una užsibrėžė neapsakomai daug, tiesiog atvėrė Pandoros skrynią. Neįgalus vaikas. Alzheimerio liga serganti senolė. Vaikai, kurių išsižadėjo motina. Įvaikintas personažas. Nelauktas nėštumas. Tėvo priekabiavimas. Jaunatviškos meilės istorijos. Perdėtos ambicijos tobulai mokytis. Primityvus chuliganizmas. Bedarbystė. Priklausomybė nuo kokakolos. Kaip visa tai sutalpinti į vieną knygą? Ką daryti, kad išvengtum netikslumų, o gal ir svarbių klaidų?

Knygoje raupsai supainioti su raupais. Antroji liga senokai išnaikinta – ačiū mokslininkams ir jų sukurtiems skiepams. Raupsais Indijoje ir Afrikoje tebesergama. Glumina marijonų vienuolė. Ne todėl, kad autorės valia ji pikta. Marijonai – brolių bendrija. Esama broliams giminingos seserijos, bet kažin ar jos marijonės. Kaune niekada nebuvo Raudonosios gvardijos gatvės. Būta Jaunosios gvardijos (Tvirtovės alėja) ir Raudonosios armijos (Savanorių prospektas).

„Realizmą rašyti labai sunku“, – kartą Rašytojų klube atsiduso klasikas Henrikas Čigriejus, gerasis mano gyvenimo vaiduoklis. Neapsakomai sunku, Henrikai. R. Una yra darbšti, jautri ir gabi rašytoja. Tereikia rasti rėtį, kuris padeda atkratyti menkas teksto detales. Arba įgyti saiko jausmą, stabtelėti. Skubėti lėtai.

Ir puotaus tie vaiduokliai, ir šmėstels – būtinai šmėstels – T. Dirgėlai, R. Unai, visai šių dienų įvairiaspalvei Lietuvos vaikų, paauglių, jaunimo literatūrai. Vienaip ar kitaip, ši trijų knygų apžvalga – tai reveransas V. Palčinskaitei. Ir mums visiems, jos pėdomis keliaujantiems, vaiduoklių nevengiantiems.