Tūkstantis žodžių kiekvieną dieną. Tūkstantis! Žūtbūt. Tokia buvo rašytojo Jacko Londono (1876–1916) kasdienė užduotis. Esu panirusi į jo knygas, pažintas kadaise, paauglystėje. Ir į tą, kurią radau tik dabar: ,,Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį“. Tai dar ne viskas. Ką tik perskaičiau pasakojimą apie J. Londoną: Jameso L. Haley nuoseklią biografiją ,,Vilkas“.

Tas J. Londonas, tas Vilkas, tie jo rašymai (vieni jaunatviškai nuoširdūs, kiti komerciškai nuobodūs) ir pakylėja, ir nuvilia.

Kad ir kaip ten būtų, J. Londoną jo jubiliejiniais metais dera priminti. Tą ir darau, pradėdama rašyti savąjį tūkstantį žodžių apie tris dabarties knygas, lyg ir nepanašias į tas, kurias meistravo J. Londonas. Nors... Dviejose iš jų vienatvės šunys loja itin raiškiai. Tartum perspėdami mus, rašančiuosius: apsaugok, Viešpatie, nuo kasdienio tūkstančio žodžių.

Mons Kallentoft. „Rudens auka“. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. –­ V.: „Nordina“, 2015.

Pasakoti apie kriminalinį romaną sudėtinga. Norom nenorom štai čia ir dabar, savo kambaryje, girdžiu kadaise girdėtus balsus: „Ir tu skaitai šitą šlamštą?“ Ne tik skaitau. Esu neatsargiai prasitarusi, kad mielai ir parašyčiau „tą šlamštą“, jei tik... Tas mano „jei tik...“ retokai būna išklausytas. Dažniau pasigirsta: „Nesąmonė. Negaišk laiko. Nejaugi tau patinka lavonai?“

Ir ką galėčiau atsakyti? Žinoma, kad nepatinka. Net ir kriminaliniuose romanuose. Ypač jei jie (jis ar ji) – jau pirmajame puslapyje. Nepatinka, kai tik šaudo ir gaudo, kai pešasi, kai... Patinka, kai auka – viduryje romano ar (kokia retenybė, koks meistriškumas!) išsiverčiama ir visai be jos.

„Rudens auka“ prasideda ne nuo mirties. Nuo vaikystės. „Labiausiai visada bijojau už smūgių ir patyčių slypinčios vienatvės. Vis dėlto beveik visą gyvenimą buvau vienišas. Tarsi vienui vienas stovėjęs plyname lauke merkiant lietui ir laukęs pasirodant to, ko taip trokštu.“ Štai citata iš pirmojo puslapio. Kieno tos mintys? Būsimos aukos ar žudiko? Vienaip ar kitaip, akivaizdu: leista pasisakyti žmogui, vaikystėje patyrusiam nuoskaudą.

Kartais manoma, kad meilės romanai – tai senųjų pasakų perdirbinys. Tų, kuriose svarbu ištekėti už princo. Gal taip, gal ne, galėčiau ilgai diskutuoti. Kriminaliniai romanai tikrai atspindi baisiąsias pasakas. Ir šis. Jo pagrindas –­ net ne vienas, o keli vaikai, kuriems pagailėta dėmesio, švelnumo. Viso to, ką galiu apibūdinti trumpiau: nebūta meilės. Toks yra ir žudikas, ir įtariamieji, ir svarbiausioji veikėja – policininkė Malina.

„Jis gimė tam, kad papasakotų istorijas apie Maliną Fors!“ – dabar jau cituoju ne knygą, o jos ketvirtąjį viršelį, trumpai supažindinantį su autoriumi (gimė 1968 m. Jungsbru miestelyje Švedijoje, literatūros pasaulį atrado keturiolikos, sunkiai sirgdamas po traumos).

Ciklo apie Maliną Fors kol kas negaliu apžvelgti. Šį tą esu skaičiusi, tačiau ne tiek, kad įvertinčiau autoriaus pakylėjimus ir nuopuolius, tykančius visada, kai tik ryžtamasi rašyti daugybę knygų apie vieną žmogų. Gėdingai išseko lenkės Chmielewskos nepabaigiama serija apie architektę Joaną, vis nuobodesnė tampa rusės Marininos milicininkė (dabar jau privati seklė) Kamenskaja. Liūdna Šerloko Holmso kūrėjo istorija: mažai kas prisimena jo pavardę. Jis, gydytojas Arthuras Conanas Doyle’is, nekentė savo žymiojo personažo. Paniro į spiritizmą, pamiškėje su fotoaparatu kuo rimčiausiai nusiteikęs tykojo elfų.

Neįmanoma prognozuoti, kas ilgainiui nutiks Malinai. Šioje knygoje seklė –­ sopulinga. Slogūs santykiai su vyru, dukra ir motina, ją lydi tirtų bylų aidai, persekioja vaikystės prisiminimai. Visa tai tampa alkoholizmo kančiomis. Vienintelė paguoda – ištikimieji, gailestingieji bendradarbiai, vertinantys nuolat įkaušusios Malinos intuiciją: ji vienintelė sugeba įsiklausyti į niekam negirdimus balsus.

„Rudens aukos“ atmosfera tikrai slogiai pasakiška: senas Skugso dvaras ir jo prašmatni pilis, niūrūs vandens telkiniai, ištikimas šuo, koplyčia. Žinoma, ir keistuoliai dvaro gyventojai, ir jų nemėgstantys nuomininkai, ir netoliese esantis Linšiopingas, ir pamiškėse pasibarsčiusios ar miškuose glūdinčios vienišos sodybos.

Svarbiausia knygoje, matyt, pati Švedija, kurią mes, lietuviai, linkę idealizuoti. Romane ji nei švelni, nei išmintinga, nei kilni. Rudens liūtys Linšiopinge plūsta kartu su žmogiškomis ydomis, silpnybėmis; vienatvių kuždesiai virsta riksmu.

Kuo baigiasi romanas? Maliną užtinkame gydykloje. Apie žudiką, mieli skaitytojai, sužinosite patys. Jei tik nemanote, kad kriminalinis romanas – savaime nesąmonė.

Herkus Kunčius. „Pramanytos šalies pasakojimai“. – V.: „Gelmės“, 2015.

Štai knyga, keisčiausiu būdu ataidinti ką tik aprašytą „Rudens auką“: nė trupučio į ją nepanaši, o vis dėlto besi­remianti į istorinių ar kriminalinių romanų standartus, juos ironizuojanti, be menkiausio gailesčio parodijuojanti populiarius rašytojus ir besišaipanti iš tradicinės literatūros skaitytojų. Taigi ir iš manęs, bet nieko tokio, juk tik šaipomasi, nesityčiojama, o jei ir tyčiojamasi – iškęsiu.

Pasakojimus rasime tris. Tai „Pradėta, nepabaigta istorija“, „Įstabiosios nakties labirintas“, „Tapti savimi“. Apsakymai – taip tekstus pateikia leidykla. Žanrų teoretikai galėtų susikauti: prieš kelias dešimtis metų šiuos rašymus tikrai vadintume apysakomis. O kol teoretikai diskutuos (jei tik diskutuos), nerkime į sodrius, netikėtumais trykštančius pasakojimus.

Kunčiaus postmodernizmo galima net ir nekęsti, jo humoras gali būti visai nejuokingas. Na ir kas? Bet kuris daugiau skaitęs žmogus pripažins, kad jo rašymas lakus, sklandus, įtraukiantis. Jis truputį (ar net labai) cirkininkas, mikliai žongliruojantis kitų sukurtomis banalybėmis, narsiai balansuojantis ant lyno prasminga/niekam nereikalinga.

„Pradėta, nepabaigta istorija“ – apie dvarus ir dvarininkus, apie puotas, apie flirtą ties kankinimo įrankiu ir kankiniu, apie komediantų pasirodymą Kurtuvėnuose 1793 metais. Naivu ir beprasmiška mėginti atpasakoti Kunčių. Galiu tik rekomenduoti knygą (bent jau pirmąjį jos tekstą) būtinai paskaityti visiems, kurie pastaruoju metu plūste plūsta į naujam gyvenimui prikeliamus dvarus. Tegu tik kyla jie, tie dvareliai ir palivarkai, tačiau jų istorijas paveldo puoselėtojai galėtų sekti ir atsargiau. Kur bežvelgsi, pasakojama apie kadaise sklidusią šviesą, vien apie ją. Aha. O kur šešėliai?

„It nerami širdis, įspraustas tarp gimnastės šlaunų, dunksėjo būgnelis“, –­ štai sakinys, kurį įsiminiau, atrandu jį knygoje be vargo, net nepasibraukusi. O ta gimnastė būgnininkė, pasak autoriaus, kurčnebylė... Žinau, kad šių laikų terminija bei etika liepia rašyti kurčia (neabejoju, ir Kunčius tai žino, ir leidykla). Svarbiau, kad anų senų laikų būgnelio ritmas lydi ir kitus du širdingus apsakymus.

„Įstabiosios nakties labirintas“ – apie Kūčių naktį ir prakartėlę, apie iš jos dingusį Išganytoją, apie tyrėjų komandą, apie... Beveik apie tai, ką minėjau aprašydama „Rudens auką“, tik visiškai kitaip. Kunčiškai.

Jei pasakyčiau, kad „Tapti savimi“ –­ kalės, ilgainiui tampančios beždžione (o paskui lyg ir dvilyčiu žmogumi), istorija, tai nepasakyčiau beveik nieko. Pasak leidyklos, apsakymas skirtas laukinio kapitalizmo istorijai, kurią Lietuva išgyveno prieš ketvirtį amžiaus. Tebūnie taip. Jau išgyvenome, jau nebesikauna nei šunys, nei žmonės, pyragas jau padalytas, o „Tapti savimi“ – tik anų laikų atpasakojimas, tik Lietuvos istorijos fragmentas, tik fejerija, kurios nusikratai kaip nakties košmaro.

Buvau pasirengusi iš Kunčiaus knygos cituoti šį bei tą daugiau. Necituosiu. Neįmanoma. Išpešti vieniši sakiniai skamba vulgariai. Neskaniai. Kai skaitai knygą nuo iki, vulgarumas – jokia dominantė, gal tik štrichas. Prieskonis.

Ir sarmata, ir smagu prisipažinti, kad šias eilutes rašau tolokai nuo interneto, tad negaliu patikslinti to apdovanojimo, kurį Kunčiui Vasario 16-ąją įteikė Lietuvos Prezidentė. Įstabu, kad nei Bajorų sąjunga, nei krikščionių kunigų luomas, nei policininkai, nei gariūnininkai su akropolininkais tam nė kiek neprieštaravo. Savaime aišku, kad šią Kunčiaus knygą jie visi įsigijo, uoliai skaitė, save joje atrado ir viskam, kas apsakymuose sudėta, karštai pritarė: taip, tokie mes buvome, o gal ir esame.

Šiek tiek ir gaila: jei būtų nepritarę, jei karštai prieštarautų, „Pramanytos šalies pasakojimai“ taptų perkamiausia knyga.

Jolanta Ona Vitkutė. „Murmisiukai geria arbatą penktadieniais“. – V.: VšĮ „Naratyvas“, 2015.

Žmones, besidominčius vaikų ir jaunimo literatūra, šiemet apskriejo smagi žinia: į praėjusių metų kūrybingiausių knygų dvyliktuką žinovai įtraukė ir Akvilės Cicėnaitės „Niujorko respubliką“. Tik pamanyk – tai jau antrasis kartas, kai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas atranda „nerimtą“, jaunatvišką knygą (pirmoji – Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“).

Galite tikėti, galite ir netikėti: matydama, kaip nuoširdžiai (vaikiškai) džiūgauja kolegos, kaip uoliai stengiasi tas žinias skleisti, patikėjau: o juk tikrai esame kolegiški, plojame toli nuo Lietuvos gyvenančiai Akvilei, tikime, kad mūsų ovacijas ji girdi.

Kita vertus... Šiek tiek aritmetikos: dvyliktukų – jau keturiolika. Nesunku padauginti dvylika iš keturiolikos, o jau tada atrasti didžiąją keistenybę: nejau tikrai manote, kad kūrybiškų knygų vaikams būta tik tokio procentėlio? Tik dvi iš šimto šešiasdešimt aštuonių? Visa kita, kas vaikams parašyta – tik imitacijos, be menkiausio išradingumo kvapo?

Ši ilgoka įžanga ne dėl to, kad pulčiau diskutuoti su kuo įvairiausių dvyliktukų, dešimtukų, penketukų ar trejetukų sudarytojais. Man rūpi priminti mažiau pastebėtas knygas, šiek tiek garsiau šūktelti: štai, yra ką skaityti.

Murmisiukus knygų gausoje tikrai sunku pastebėti. Knyga išleista itin dailiai, bet ir itin kukliai.

Nespalvotų iliust­racijų autorius Almantas Černiauskas suvokė, apie ką knygoje rašoma. Įsivaizduoju ją, tą knygą, didesnio formato, erdvesnėmis paraštėmis, ryškesniu viršeliu, palydimą žinomos leidyklos reklaminių šūksnių ar bent jau sklaidos kuždesių. Ji to verta, nes pasakaitės apie murmisiukus savitos, įdomios, kūrybiškos.

Tai – debiutas. Murmisiukai gimė prieš dvidešimt metų. Jie bendravo su vaikais radijo stotyje M-1. Nei tuomet, nei dabar tos stoties neklausau. Laidų neįvertinsiu. Apie pasakaites, tik dabar pasirodžiusias juodu ant balto, – kita kalba.

„Jų yra penki – Ausy Žirklelė, Teta Mūza, Magiukas Troleibusas, Džinsiukas Lopelis ir Siaubas Varveklis. Ir gyvena jie labai draugiškai Murmisynėje –­ mažoje salelėje, Lietuvoje.“ Taip veikėjus pirmajame puslapyje pristato autorė. Sudėtingų vardų buvau ir esu kiek pabūgusi. Labiausiai stulbina personažė Ausy Žirklelė (Ausy autorės valia nelinksniuojama, tai ne ausis, o... sąskambis?).

Murmisiukai gaudo gimtadienį, lanko atrakcionų raganą, mezga kojines Kalėdų seneliui, bendrauja su Vėjų karaliumi, žaidžia su debesėliais. Jų pasaulis – nekeblus, beveik be konfliktų, tačiau kupinas nuostabos: kiekvieną dieną nutinka kas nors tokio, ko nutikti neturėtų.

Infantilu? Ko gero... Savita? Dar ir kaip. Grakštu? Taip. Ar girdžiu tą Herkaus Kunčiaus minėtąjį būgnelį, tikrumo ritmą? Ko gero. Jei negirdėčiau, dėčiau knygą į nuošalę. Tinka prieš miegą? Taip, taip, taip!

Nei murmisiukams, nei jų autorei labanakt netarsiu. Labiau tiktų: iki pasimatymo, man nepažįstama rašytoja. Ačiū žmogui, kuris pasistengė, kad knyga pasiektų mano namus. Neįsivaizduoju, kaip ir kur būčiau galėjusi ją rasti.