„Ši šalis buvo nuausta iš šnabždesių ir paslapčių“, – apie Burundį rašo Gaëlis Faye. Bet juk ir Lenkijai toks apibūdinimas tiktų, ir Lietuvai. Sakytum, parašė tuos žodžius Oskaras Milašius, nežinia kodėl man vis dažniau besivaidenantis. Šį kartą pasakosiu apie knygas, dėl kurių visa gerkle šūkauti nedera – jautrūs, saviti tekstai, verti pasikuždėjimo. Tai istorijos apie karą ir taiką, apie pasaulį, sudūžtantį ir šukėmis pažyrantį į mažesnius pasaulius – artimus, suprantamus, savus. Tačiau vieno kito šauktuko ir klaustuko neišvengsiu. Kaip kitaip galėčiau aptarti debiutą?

 

Gaël Faye. „Maža šalis“

Burundis? Kur ir koks jis? Klausimą galima, net būtina perfrazuoti. Nenustebčiau, jei Burundžio pilietis taip pat teirautųsi: Lietuva? Kur ji? Kokia? Štai kodėl pasakojimą apie jautrią, švelnią, šiltą knygą pradedu nuo citatos. Autorius apie gana nemalonų tipą Inocentą pasakoja: „Mūvėjo plačiomis kelnėmis, nešiojo beisbolo kepuraitę, avėjo didžiulius baltus sportinius batus, o riešą buvo apsisukęs raudonos-žalios-geltonos – afrikietiškų spalvų – apyranke“ (p. 39).

Pėdindama senamiesčiu į knygos pristatymą Prancūzų institute, tų afrikietiškų spalvų Vilniuje mačiau daug: šalikai, skarelės, kepurės, apyrankės... Lietuviškomis spalvomis gėriuosi ir stebėdama lengvosios atletikos pasaulio čempionatus. Mūsų geltona, žalia, raudona mirga marga stadione – kas nežino, kad būtent Afrikos sportininkai ir sportininkės bėga greičiausiai.

XX a. pabaigoje negalėjai nežinoti to, kas vyksta Burundyje ir kaimyninėje Ruandoje. Tiesiog negalėjai, net jei laikei save apolitišku žmogumi. Vyko pilietinis karas, bet... Bauginuosi, jog skelbdama istorines žinias, dalį skaitytojų nuo knygos atbaidysiu. Ar daug pažįstate žmonių, kuriems patinka skaityti apie karus? O apie Afriką? Bent jau aš afrikietiškos literatūros ilgokai baidžiausi naiviai manydama, kad nerasiu su kuo tapatintis, kad svarbiau gilintis į tai, kas vyksta šalia manęs ar bent netoliese – už kelių šimtų kilometrų.

Ši knyga privertė atsipeikėti. Ne tik dėl trispalvės. Ir ne todėl, kad Burundis – Afrikos Didžiųjų ežerų regione (ežerai man visada rūpėjo). Knygą rašė talentinga ranka – tai svarbiausia.

Jos autorius – ne tik rašytojas, bet ir kompozitorius, repo atlikėjas. Internete pagal knygos pavadinimą lengva rasti klipą, kuriame pamatysime ne tik kaip atrodo autorius, bet ir pati šalis. Daina „Maža šalis“ gimė anksčiau už knygą. O G. Faye gimė 1982 m. Burundyje (arba Bužumbūroje), prancūzo ir ruandietės šeimoje. 1995 m. jis buvo išsiųstas į Prancūziją, ten baigė ekonomikos mokslus, bet tapo muziku. Kai pamačiau, kiek premijų susišlavusi jo knyga, šiek tiek pabūgau: vengiu literatūrinės konjunktūros ne šiaip sau – tiek kartų buvau nusivylusi. O ar aš viena?

Bet šįkart nutiko kitaip. Pirmuoju asmeniu rašytas kūrinys įtraukia. Pasakotojo vardas Gabi, jam dešimt metų. Jis stebi pasaulį, gražuolę mamą Ivoną, lekiojančią motociklu ir nulekiančią toli, gerokai per toli. Motina palieka šeimą: pragmatišką vyrą verslininką, sūnų Gabi, dukrą Aną.

Kas lieka Gabi? Lieka svaigi vaikystė – nuotykiai su draugais. Iš kaimynų sodų nušvilptus mangus nuperka... tie patys geraširdžiai kaimynai. Lieka laiškai į Prancūziją susirašinėjimo „draugei“ Laurai. Dar rūpestis seserimi, dar neapykanta minėtam Inocentui. Ir gal svarbiausia: ponia Ekonomopoulos, jos bugenvilijų gyvatvorė, slepianti sodą. Jame garbaus amžiaus moteris ir Gabi jaukiai, ramiai kalbasi apie knygas – tartum karo nebūtų. „Dėl tų skaitymų mano gatvės ribos prasiplėtė, aš vėl galėjau kvėpuoti, o pasaulis nusidriekė toliau už tvorų, kurios spausdavo ir mus, ir mūsų baimes“ (p.149).

 

Hanna Krall. „Širdžių karalius ir vėl suka arklius“

„Perka batraiščius vyriškiems batams“ (p. 5). Štai toks pirmasis knygos sakinys. Knygos apie rūpestingą, svaigiai mylinčią moterį, kuri pirks, parduos, mainys, meluos, slėpsis ir slėps, keliaus, kalės, bus išlaisvinta, sirgs pati, bet slaugys kitus, bandys puoštis, būti graži.

Ji ieško savo vyro – mylimo vyro. Ji stengiasi siųsti jam sočius siuntinius, bet kur siųsti? Kiek kilometrų reikės nueiti, kad pagaliau, pagaliau...

Garsioji (Lietuvoje lig šiol nežinoma) Hanna Krall (g. 1935) pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą – Lenkiją, Austriją, Vokietiją. Apie žydus, lenkus, vokiečius, austrus. Jos tema – Holokaustas, o žanras – visų pirma reportažai. Patyrusi žurnalistė rašo ir romanus, ją išgarsinusi knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“ pasirodė 1977 metais.

H. Krall nuo žūties išgelbėję artimieji neišsigelbėjo patys. Dabar ji tartum gelbsti mus pasakodama tikroviškas, sodrias istorijas, neįkyriai primindama, koks pasaulis buvo kadaise, koks yra dabar, koks galėtų būti.
„Rikiuotės metu dangus būna dviejų spalvų. Vienoje, prieblandos pusėje, yra tamsiai pilkas, kitoje, šviesėjančioje, violetiškai rožinis. Po ta šviesa plaukia debesys, akimirkai nuspalvina tuo violetu ir auksu, o paskui nuslysta žemyn. Niekada daugiau nematė tokių gražių saulėtekių kaip Osvencime“ (p. 85).

„Mano“ – žodį, kuriuos ištariau tik atsivertusi knygą. „Mano“, nes mėgstu, kai rašoma esamuoju laiku. Labai esamąjį mėgstu, bet retokai randu rašytoją (ar vertėją), kuris šį laiką, jo tėkmę išsaugotų. Būtasis vis atsiranda kaip dirbtinis slenkstis upėje. Šį kartą esamasis išsaugotas, būsimasis tinkamai įpintas, būtasis šmėsteli tik tada, kai labiausiai reikia, kai be jo neįmanoma, – komplimentas vertėjai!

H. Krall nėra vien istorijų atpasakotoja. Ji turi savo stilių, manierą. Viskas taip santūru. Jokių paaiškinimų. Papildymų. Pastangų baksnoti pirštu. Manimi, skaitytoja, pasikliaujama: koks skaitymo malonumas.

Istorijos veikėja Izolda gyvena Izraelyje. Dabar jau ten... Lyg ir soti, rami, bet liūdna jos senatvė fotelyje. Kam reikia senų istorijų? „O kokia kalba pasakos? Lenkiškai? Anūkės nemokės šios kalbos. Ji neišmoks hebrajų, tai gal angliškai? Mokėsi visus tris mėnesius. Buvo abejinga, mokytojas taikė genialų metodą – jau per pirmą pamoką skaitė jiems Oscarą Wilde’ą“ (p. 14). Ir O. Wilde’as, ir „Laimingasis princas“ knygoje pasirodo bent kelis kartus, kaip ir stropiai išmokti svarbūs anglų kalbos veiksmažodžiai: to eat, ate, eaten. Gal net svarbiausi, kai karas.

Izoldos, per karą tapusios Marynia, gyvenimas gausus paradoksų. Dorovės policininkės ją areštuoja, nes palaiko lenkų prostitute. Ji, per stebuklą palikusi Osvencimą, gailestingai ir nuoširdžiai slaugo vokiečių karius. Surastas sutuoktinis ne taip jau prastai įsitaisęs Austrijoje, kitos moters glėbyje. Tėvynėje Lenkijoje Izolda po karo nepageidaujama – tenka vėl kraustytis į Austriją. Jos širdies karalius nė nenumano, kiek Izolda Marysia pažinojo ir „princų“, ir „karalių“ – vien tam, kad jį išgelbėtų.

Apie meilę ši knyga. Baladė – gal ir taip galėčiau H. Krall pasektą istoriją vadinti.

 

Gintaras Kaltenis. „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“

Jie ateina! Šiuo šūksniu galėčiau pasitikti bent kelis, o gal ir keliolika autorių. Tuos, kurie pastaraisiais metais sėkmingai debiutuoja vaikų ir jaunimo literatūros žemėje. Jie ateina oriai ir narsiai, nesibaimindami kadaise, dar sovietų Lietuvoje, plitusios nuomonės: vaikams rašai tik todėl, kad nesugebi suaugusiems.

Jis atjoja! Šie žodžiai tinka raiteliui Gintarui Kalteniui, parašiusiam tris knygas suaugusiesiems ir dabar sukūrusiam pažintinę knygą vaikams. Visas autoriaus knygas skaičiau. Pirmosios trys apie keliones žemaitukais iki Juodosios jūros, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės keliu, senuoju pašto į Peterburgą traktu. Nuo jų sunku atsitraukti. Ar pažįstate bent vieną žmogų, kuriam nepatiktų žirgai ar bent istorijos apie juos?

G. Kaltenis apie keliones žemaitukais rašo lyg juokaudamas, išskaidydamas istorinę medžiagą ir dabarties patirtį į lengvai suvokiamus segmentus. Jo knygos ritmingos.

Ar galėtų būti kitaip? Pasagų dunksėjimas, toks įprastas autoriui, niekada nenutols nei nuo senųjų dainų, nei nuo pasakų.

Rašytojo posūkis vaikų literatūros link nėra staigus. G. Kaltenis dažnai rašo „Laimiukui“. Šis vaikams skirtas žurnalas, matyt, ir bus „kaltas“, kad į literatūros pasaulį atkeliavo rainas katinas Pikselis ir jo šeimininkas Petriukas.
Apie Užkūdrės kaimo vaiką Petriuką knygoje nesužinosime beveik nieko. Jis su klase išvyksta į ekskursiją, palikęs namuose ištikimą draugą Pikselį. Namuose liūdna. Į kelionę patraukia ir Pikselis...

Ar knyga apie katinijos pasaulį? Ir taip, ir ne. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Anykščiuose, Utenoje Pikselis ras rainų draugų bei draugių – ir Vekselį, ir Pakselį, ir Akceleraciją, ir Tekstelį, ir Akciją... Ko gero, daug svarbesnė pažintinė misija. Kai kurie knygos puslapiai – rusvi. Juose – minėtų miestų istorijos fragmentai, lankytinos vietos, net gyventojų skaičius. Imk tokią knygą ir keliauk, palikęs namuose ir šunis, ir katinus.

Gal tik... Kelionei ji kiek per sunki, pernelyg prašmatni. Lietuvoje įprasta šlovinti vaikiškų knygų dailininkus. Retokai prabylama kita svarbia tema: ar jie geri iliustratoriai? Ar atidžiai skaito tekstą? Ar noriai bendrauja su rašytojais?

Ar... kuria iliustracijas vien tam, kad jos oriai ir garbingai kabėtų tarptautinėse parodose, nieko nepasakydamos apie pačią knygą? Atrodo, iliustruoti – blogas tonas...

Taigi šioje knygoje katinų pripiešta lyg ir per daug, o miestų ir miestelių atmosferos, kelionės jausmo – mažoka. Sakytum, rašytojas ir dailininkas keliavo skirtingais takais.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje klausiausi įdomios diskusijos, kurioje bandyta aptarti knygų inter­aktyvumo naudą ar pavojus. „Atsakyk į klausimus. Nukreipk išmanųjį įrenginį į puslapio iliustracijas ir pasitikrink atsakymus programėlėje „Pikselio kelionės“, – prašo manęs, skaitytojos, ir ši knyga.

Diskusijoje interaktyvumu abejojo rašytojas Selemonas Paltanavičius, jam oponavo dailininkė, „Laimiuko“ redaktorė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Aš nežinau, kur slypi tiesa. Žinau tik, kad vaikams skirtos prašmatnios knygos kartais netelpa į mano kuprinę. Ypač interaktyvios.

Galiu apkaltinti kuprinę – vien tik ją.