Apie knygas jauniems ir mažiems

Pasaulinis karas prasidėjo, ir mano vaikystė baigėsi", – taip rašė Erichas Kastneris (1899–1974) prisiminimų knygoje. Privalau pridurti: mano mylimas Erichas Kastneris. O gal – mylėtas? Godžiai jį skaičiau vaikystėje. Tos „Dvynukės"... Kad žinotumėte, kaip noriu, kad lygiai taip pat godžiai Kastnerį skaitytų dabarties vaikai.

Ir malonu, ir gera Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje rasti Kastnerį tarp naujų naujutėlių knygų. Tai –­ „Mažulė ir Antonas" (iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė, „Garnelio" leidykla). Kuo didžiausiomis ir garbingiausiomis raidėmis rašau: iliustravo Walteris Trieras. „Mažulę ir Antoną" galite skaityti, galite atstumti. Žinovai greičiausiai sakytų, kad ši knyga nėra pati pačiausia iš viso to, ką sukūrė Kastneris. Bet... Jei rasite laiko... Peržvelkite iliustracijas – tą nespalvotą piešinį. Gyvą, išraiškingą, keistai smagų net tada, kai iliustruojama gatvės peštynių scena.

O tekstas, koks gi tas tekstas?

Erichas Kastneris jį rašo dvigubą – pasviruoju šriftu pateikia moralą, tartum bandytų prieš suaugusius žmones pasiteisinti, kad jo personažai ne visada elgiasi tobulai. Beje, pats pabrėžia: skaitytojui leista tuos skyrelius, pateiktus pasviruoju, praleisti.

Pati istorija – šiek tiek operetiška. Blogiui ir gėriui čia atstovauja dvi mamos: Mažulės – abejinga turtuolė, puošeiva, neapsakoma egocentrikė, ir Antono – širdinga, ligota, jautri. Gėriui, tik gėriui priklauso Mažulės tėtis – jis lazdų fabriko direktorius... Blogiui, tik blogiui – auklė panelė Andacht ir jos kavalierius, besikėsinąs apvogti Mažulės namus.

Kuo gali baigtis operetė? Tik šokiais – ir labai smagiais. Virėja dručkė Berta sukasi tango ritmu su policininku, tą šokį stebi dar du pareigūnai. Kodėl nešokti? Berta trinktelėjo per galvą virtuvės ryku vagišiui, tas drybso – jau su antrankiais.

Ar jaučiate, kada ir kur atsikartos panaši scena? Atsikartos ji Astridos Lindgren gerokai vėlyvesnėje kūryboje. Jau po Antrojo pasaulinio karo... Mėgėja šokti buvo ir kita tarnaitė – garsioji freken Bok.

O kol kas... Žvelgiu į „Mažulės ir Antono" paskutinį puslapį. Ten žymusis Kastnerio personažas Emilis (iš knygos ,,Emilis ir sekliai") spaudžia ranką kitam, gal ir blankesniam –­ An­tonui. „Mat tokie kaip Emilis, Antonas ir panašūs į juos vaikai vėliau galėtų išaugti labai puikiais žmonėmis. Tokiais, kokių mums reikia", –­ taip baigia knygą Kastneris. 1930 metais išleistą knygą...

Jei bandytume pratęsti dviejų paauglių Emilio ir Antono likimus, pašiurptume: jie abu pateko į karo mėsmalę.

Apie karą pasakoja kita dėmesio verta knyga. Apie Pirmąjį pasaulinį... Tai – Sonyos Hartnett „Sidabrinis asiliukas" (iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, leidykla „Nieko rimto", iliustravo Anne Spudvilas).

Ne tik Kastnerio pasakojimas dvigubas. Ir australė Sonya Hartnett (g. 1986) dvigubinasi. Nei moralų, nei pasiaiškinimų knygoje nėra –­ nereikia nė pasvirojo šrifto. Yra dezertyro istorija. Beveik apakusį karį miškuose atranda mažo Prancūzijos kaimelio vaikai. O tas karys, kad žinotumėte, moka pasakoti istorijas. Ir visos jos – apie asilus, – išmintingus, narsius, pasiaukojančius asilus...

Astridos Lindgren premijos laureatė (o ta premija neapsakomai garbinga...) Sonya Hartnett beveik kasmet parašo po knygą paaugliams. Net keista, kaip ritmingai, nuosekliai – sakytum ir sėkmingai – ji dirba.
Kad tekstas lengvas, sklandus, slystantis – dėkui ne tik jai. Ir vertėjui. Juk žinome, kaip galima viską o viską atsainia ranka sugadinti.

Kad karo niuansai, jo kovos, mėsmalė, beprasmybė ir tragika pateikti be brutalumo – rašytojos nuopelnas.

Naivumo gal ir perdozuota. Pernelyg greitai atgauna regėjimą tas dezertyras, per lengvai iš miško per Lamanšą į gimtąją šalį išgabena jį vaikai – dvi sesės ir brolis, per sotus kariaujančios šalies gyvenimas. Daugybė per, per, per...

Kita vertus, ne veltui nuolatos vaidenasi tie jaukūs gyvūnai – asilai. Lietuvoje beveik ir nepažįstami. Seniai seniai, prieš daugelį metų, vienoje mįslingoje šalyje apstulbusi klausiausi pasakojimų apie asilus: arklį nuvaryti nuo kojų įmanoma – kiek apie tai esame girdėję, skaitę. Asilo nenuvarysi...

O dabar keliaukime į rūsį. Į paprastą, tipišką, beveik banalų daugiabučio namo rūsį. Kur kitur, jei ne rūsyje klostosi pagaulus knygos paaugliams veiksmas. Tai – Niccolo Ammaniti „Aš ir tu" (iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė, leidykla „Alma littera").

Apie vienatvę ta knyga. Trokštamą, geidžiamą. Apie norą dingti iš namų –­ jaukių, dosnių, mylinčių. Apie paauglišką melą, kuris padeda atrasti save –­ kvailiausiais būdais ieškotis savo – ir tik savo – gyvenimo būdo.
„Kalbėti aš pradėjau trejų ir niekada nebuvau didelis plepys. Mane užkalbindavusiems nepažįstamiesiems atkirsdavau „taip", ,,ne", „nežinau". O jei toliau klausinėdavo, sakydavau tą, ką jie norėdavo išgirsti", – taip knygoje prisistato paauglys Lorencas.

Jis beveik sėkmingai apgauna tėvus – neva vyksta su bendraklasiais į kurortą slidinėti.

O iš tiesų?

Tūno rūsyje su Kingo „Zalės valda". Tas rūsys dosnus: jame sukrauti kilmingos buvusios savininkės daiktai. Yra maisto atsargų, yra vaistų. Jų prireikia. Į rūsį keisčiausiais būdais patenka giminės blogietė – netikra Lorenco sesuo. Gana tik kelių naktų ir dienų, kad du priešai imtų artėti...

Knygoje nėra – laimei ar nelaimei –­ nei moralų, nei aukštėliau pakylėjančių legendų. Yra gyvenimas.

Vaikystės ar paauglystės knygų namuose turiu nedaug. Išdovanojau... Bet kai kurios – nedovanotinos. Nebeturi „prekinės išvaizdos". Ant jų nuvarvėjo parafino žvakė. O nuvarvėjo ji senais senais laikais, Vilniuje, Antakalnyje, vieno penkiaaukščio namo rūsyje. Ten penktokė Gintarė Adomaitytė leido savo slaptas valandas – su nugvelbtu rūsio raktu, su naiviomis knygomis, su žvake.

Galbūt tik dėl to – tik todėl – dabar šias apžvalgas rašo.