Dina Rubina. „Baltoji Kordobos balandė“. Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Nordina“, 2015.

– Prisimenu jūsų pamokas: „Bet koks popierėlis – lėkštelė – drobelė – turi turėti nepriekaištingą provenansą.“

– Ne-prie-kaiš-tin-gą! – pašnibždom nutraukė jį Bosota (...). – Kad ir šią minutę galėčiau bėgti su jais į bet kurį pasaulio aukcioną... Tad pasiklausykite tyriausio alkoholinio provenanso...

Šis skambus žodis – provenansas – įstrigo į mano atmintį. Lyg girdėtas, lyg ne. Lyg suprantamas, bet vis tiek – šiek tiek skendintis miglose. Beje, miglose jam skendėti privalu – atkeliavo pas mus iš senų laikų, buvo aktualus laivų savininkams, jų dokumentams.

Ką iš tiesų jis reiškia? „Provenance (angl.) – kilmė, kilmės vieta“ – knygos išnašoje paaiškina patyrusi vertėja Irena Aleksaitė (p. 18).

Išnašų knygoje nemaža. Ir kursyvo, gelbstinčio slengą, svetimybes ar šiaip keistesnius žodžius, Lietuvoje dar nepripažintus, dar besiskinančius kelią į žmones.

Tas provenansas galėtų būti pavadintas net ir žodžiu-raktu ar žodžiu-kodu, padedančiu atskleisti sudėtingą (bet lengvai, greitai perskaitomą), viliojantį, susipinančiomis kultūros istorijomis intriguojantį Dinos Rubinos pasakojimą.

Su Rubina susipažinau senokai –­ netiesiogiai. Nuo vaikystės pažįstamoje Vilniaus Antakalnio bibliotekoje, šmėklinėdama tarp lentynų, pasičiupau jos ankstyvųjų, dar jaunatviškų apysakų ir apsakymų rinkinį. Rašyta „brandžiais socialistiniais“ laikais, tačiau giesmių nei partijai, nei vyriausybei negiedota. Jau ir tuomet kalbėta apie menininko dalią, daug dėmesio skirta muzikai.

Tuo metu, kai skaičiau ankstyvąją naivią, bet sodrią Rubiną, Aleksaitė glūdėjo prie jos „Petruškos sindromo“ vertimo. Ši knyga tapo mūsų namams svarbi, ji pateko į neskolinamų, iš namų neišnešamų, lentyną.

Talento našta. O gal aštriau. Gal kryžius, tekęs genialiam žmogui. Štai ašis, jungianti abi knygas – ir „Petruškos sindromą“, ir „Baltąją Kordobos balandę“. Girdėjau, kad netrukus turėtų pasirodyti ir trečioji Rubinos trilogijos dalis. Tačiau tik girdėjau, faktas nėra patvirtintas...

Jei neklystu, trijų knygų vėrinyje nerasime personažų, keliaujančių iš vieno tomo į kitą. Naštą (ir kančią) ir daugybę su kūryba susijusių peripetijų atrasime –­ tai jau tikrai.

„Baltoji Kordobos balandė“ pasakoja apie ekspertą Kordobiną, gimusį ir augusį Vinycioje, studijavusi Piteryje, apsigyvenusį Izraelyje. Tuo žmogumi pasikliauja ir kolekcionieriai, ir aukcionų rengėjai, ir muziejininkai.

O jis? Jis nepasikliauja niekuo. Kaip pasikliaus, jei Kordobinas – talentingas tapytojas, o dar labiau (jei tik talentą leista laipsniuoti...) talentingas, net genialus klastotojas.

„Petruškos sindromas“ (liudija Aleksaitė) – trečioji, paskutinė trilogijos dalis. Taigi, galime manyti, kad rašytoja, pasakodama apie talentus, nepavargo, o tik ūgtelėjo.

„Petruškos sindrome“ neradau pataikavimo plačiajai publikai. „Baltojoje Kordobos balandėje“ – taip. Šiek tiek. Nuo persekiojimų, gaudymų ir šaudymų, nuo automobilių lenktynių skaitydama šiek tiek pavargau. Kita vertus, svarbu minėti, kad autorė gyvena Izraelyje; jos duk­ra – aukšto rango karininkė. Nieko keista, kad ginklai į tekstą braunasi patys.

Kuo vilioja Rubina?

Mane, visų pirma, vardo ir pavardės skambesiu. Žinau, kad dera kirčiuoti pirmąjį pavardės skiemenį, tačiau užsispyrusi kirčiuoju antrąjį. Skamba. Ir ne bet kaip, o tartum būtų atkeliavusi ta DINa RuBIna iš Pamelos Travers knygų apie Merę Popins.

Dar labiau traukia jos personažai –­ pagrindiniai, epizodiniai ir tie, kurie tik šmėsteli. Ir štai kodėl. Esu pavargusi nuo pastaruoju metu nuolatos kartojamos „maldelės“ – filmininkai, fotografai, rašytojai kaip susitarę gieda: svarbiausia papasakoti istoriją.

Nejau? Tik istoriją? Pliką ir nuogą? Be audinio gijų? Be vietos aromato? Be štricho, atskleidžiančio žmogų?

Jei pagrindinio „...balandės“ veikėjo Kordobino tetulė Žuka kiekvieną rytą neatsistotų kregždutės pozicija (būdama jau aštuoniasdešimties), jos istorija (ir knygos siužetas) būtų kur kas skurdesnis. Jis tikrai būtų skurdus be kuoktelėjusio kapitono Rachmilio, vilkinčio kitelį ant nuogo kūno, be jo lovos sodelyje, be skustuvo, galandamo į geležinį tos lovos skersinį.

Labiausia traukia Rubinos miestai. Skaitydama „Petruškos sindromą“ apstulbau ne nuo Prahos. Nuo Samaros. Kas galėtų pamanyti, kad pavolgio miestas gali vilioti ne mažiau nei tie, kuriuos mynė numynė turistai.

„Baltojoje Kordobos balandėje“ svarbi Kordoba – tai savaime aišku. Detaliai aprašytoji Italija vilioja ir vilios beveik kiekvieną, besižavintį tapyba... Tačiau ką esame girdėję apie Vinycią, jos Jeruzalimką?

Vidudienį į savo giliamintišką pasivaikščiojimą patraukdavo beprotis, pravarde Žydrasis Dangus. Jo visa šeima buvo išžudyta.

„Jo visus išžu-u-udė, – dainuojamai pradėdavo Berta, spyna rakindama vištas studebekerio kėbule, – o jis sau išsišiepęs, ir ką tu jam. Ot taip – buvai žmogus, tapai everbutl.“

O senis nesiliaudavo šypsotis, tik rodydavo į dangų: „Žydras! – jausmingai sakydavo. – Koks žydras dangus!“ – ir iš akių jam liejosi nepakeliama dangaus žydrynė (p. 153).

Beveik jau baigdama sklaidyti „...balandę“, skubu minėti gal ir svarbiausia: knyga kelia nenumalšinamą norą kuo greičiau lėkti į muziejus, galerijas, bičiulių dailininkų dirbtuves; uosti drobę, jei leista – lytėti; svaigti nuo piešinio linijos, nuo teptuko švelnaus mosto, nuo...

Jei kada užsigeisite savo kolekcijai įgyti antikvarinį paveikslą, nepamirškite pasiteirauti: „O provenansas?“ Prekijas galbūt jums meluos, greičiausiai taip. Na ir kas? Vienaip ar kitaip, išgirsite (o gal ir ne) sodrų pasakojimą, kur, kada ir kaip dailės kūrinys radosi. Gal ir dokumentas jums bus įteiktas. Jei neišgirsite nieko, tai prekijas ir vertas – nieko.

Bent jau aš, „...balandę“ perskaičiusi, apžvelgiau viską, kas kabo ant sienų mano namuose. Provenanso esama, laikui bėgant jis tik stiprės, bet tai jau kita, visai kita istorija.
Dabar – šiek tiek provenanso dviem knygoms, alsuojančioms jūra.

Romualdas Bėkšta. „Gyvenimas Malkų gatvėje“. – V.: „Gelmės“, 2015.

Knygos autorius (1927–2005) – inžinierius, lėktuvų konstruktorius. Jo užrašus išsaugojo šeima, knygą sudarė ir spaudai parengė autoriaus marti – Vida Bėkštienė.

Sakytum, šie raštai galėjo likti vien šeimos relikvija – brangūs ir svarbūs Bėkštos anūkėms ir anūkui, vis gausėjančiam proanūkių būreliui. Laimei, raštai tapo knyga, itin palankiai pristatymo metu įvertinta uostamiesčio istorikų ir ne tik jų – „Gyvenimą Malkų gatvėje“ džiugiai pirko Klaipėdos inteligentai.

Knygą rašė žmogus, sulaukęs septyniasdešimties. Dabar jau derėtų toks sakinys: rankraštis rastas palėpėje, gal rūsyje, gal slaptame stalčiuje. Tai kad ne. Tekstas rastas kompiuteryje.

Bėkšta mokėjo, mėgo net ir programuoti. Būta ir ankstesnės jo knygos, savilaidės, pasakojančios, kaip konstruoti skraidančius aparatus.

Svarbiausia: Bėkšta daug skaitė – kuo įvairiausių knygų. Tai juntama, kai giliniesi į „Gyvenimą Malkų gatvėje“: tekste nėra balasto, pompastikos, savigyros, tokios būdingos literatams mėgėjams, beveik nieko neskaičiusiems, gal tik vadovėlinius rašytojus.

1932 metai – tai knygos pradžia. Autoriui – tik penkeri. Jis auga, o kartu auga ir jo pasaulis. Kelionės su tėvais į Smiltynę; savarankiški žygiai pas vokietį kepėją; smagiausias žaidimas –­­ kalti vinis; Girulių milžinpušė; fotografas po juoda skraiste ir šeimos nuotrauka; upė Svijana, tuomet laisva, o dabar sukimšta į vamzdį; uostas, pilnas garlaivių, kuriais jau ir nenustebinsi; džiugus traukinys – mokinukai sukabintomis rogutėmis, prikabintomis prie didžiųjų rogių (jas traukia arklys) važiuoja į Girulius; nykiame miške Leprosorium –­ raupsuotųjų namai; pėstininkų pulko orkestro muzika; karuselės žirgai ir kitokie atrakcionai; skautų stovykla ir Morzės abėcėlė; gimnazijų chorai ir Verdi „Aida“; mokytojo Šmerausko (Salio Šemerio) jachta TEGU...

Knygoje liko mano pasibraukymų ir apibraukymų, žyminčių ne vien Klaipėdos miestui, bet ir pasauliui svarbias žinias, štai viena jų:

Eglutes pradėta puošti vaisių ir kolonijinių prekių krautuvių vitrinose praėjusio šimtmečio viduryje (XIX a., – G. A.), į jas kabinant reklamuojamas prekes. Į kambarį eglutė buvo įnešta pirmą sykį per Kalėdas, į namus sugrįžus po trečios Azijos ekspedicijos profesoriui Humboltui, ir nuo to prasidėjo šis eglutės naikinimo kultas. Maždaug tų pačių laikų yra ir Anderseno liūdna pasaka „Eglutė“... (p. 148)

Dabar gal ir derėtų apibendrinti: ši knyga svarbi Klaipėdai...

Bet juk ne, jokiu būdu ne!

Atiduoti ją vien uostamiesčiui ir jo gyventojams – nedora, per menka. Knyga svarbi Lietuvai. Nes gerai parašyta; nes liudija žmogaus augimą; nes yra joje patarimų, kaip pasigaminti pačiam vėjo malūnėlį ar žaidimą klip-kliap.

Nes... nes... kad žinotumėte, kaip baiminuosi reiškinio, kurį mano tėvai vadino parapiniu patriotizmu.

Aleksandras Grinas. „Raudonos burės“. Iš rusų kalbos vertė Aušra Marija Sluckaitė. – V.: „Gelmės“, 2014.

Jei sirgčiau tuo minėtu parapiniu pat­riotizmu, sakyčiau, kad Grinas – šiek tiek lietuvis: jo tėvas bajoras Stefanas Grinevskis gimė Vilniaus gubernijoje. Nuo Vilniaus, tiesą sakant, tolokai, bet arti Vitebsko. Gimnazistas Stefanas dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo ištremtas prie Viatkos.

Kaip tas parapijas, tautas, tautybes bedalytume, Stefano sūnus rašytojas Aleksandras Grinas (1880 Slobodske–1932 Senajame Kryme) priklauso tik vienai žemei – savo sumanytajai Grinladijai.

Esu šiek tiek kalta (arba dėta), kad „Raudonos burės“ antrąjį kartą atplaukė į Lietuvą. Įtikinau leidėjus, kad fejerija skaitytojų ras.

Ir rado.

Pamenu „Raudonų burių“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje – aistringus Grino gerbėjus ir dar aistringesnius nekentėjus; pamenu ir tuos, kuriems Grinas – naujiena.
Suvokiu visas nuotaikas ir nuostatas, ištinkančias beskaitant Griną. Sentimentalus? Taip. Savitas? Be abejo. Rupus ir net žiaurus? O kaipgi. Aktualus? Ko gero...
Krymas – tos žemės kvapai ir skoniai, o dar spalvos ir amžinos bėdos –­ karai, tremtys, sukilimai, priklausomybė neaišku kam ir kodėl – visa tai ir yra Grinas, niekada niekam nepriklausęs rašytojas, gyvenęs lyg ir pats sau.

Dabar, rašydama (presuodama) šią apžvalgą, pasijutau bejėgė: apie Griną ir jo bures esu seminaruose, paskaitose tiek pasakojusi, o ir knygoje „Už sidabro kalnų“ rašiusi, kad... lyg ir išsekau. Jaučiu tik pareigą priminti: šie metai Grinui – jubiliejiniai.

Šiais metais minėtinas dar vienas jubiliejus. Rašytojas, gamtininkas, nykstančių gyvūnų saugotojas, humaniško (keistokai skamba, bet taip – humaniško) zoologijos sodo steigėjas Geraldas Durrellis (1925–1995) gal ir galėtų sulaukti Lietuvos leidėjų dėmesio. Ką tik į mūsų namus iš Freiburgo universiteto bibliotekos atkeliavo trumpam užsakyta knyga: autorius Douglasas Bottingas, pavadinimas tikslus ir paprastas „Gerald Durrell“.

Lekiu jos skaityti. Nuo pirmųjų puslapių aišku: knyga apie Durrellį nė kiek neprastesnė nei jo paties knygos.