„Jie tris kartus apėjo žvaigždę, pakeliui nepastebėję nieko, už ko galėtų užkliūti žvilgsnis, išskyrus tragiškai vienišą krėslą su varganu apmušalu“, – rašo Zbigniewas Batko knygoje „Atgalios...“. Tikiu: knygų, apie kurias pasakosiu, likimas netaps nei tragiškai vienišas, nei varganas – jos pateks ir į viešąsias, ir į asmenines bibliotekas, jas skaitys, aptars, bet...

Kodėl jas skaitantį žmogų įsivaizduoju būtent tokiame krėsle? Jam, tam žmogui, rūpi ir prašmatnumas, ir patogumas, o paviršius – ne. Beveik ne.

Tiesą sakant, būtent tokiame krėsle šias eilutes Jums ir rašau.

 

Zbigniew Batko. „Atgalios, arba Lemtingos nederamų knygų skaitymo pasekmės“. Iš lenkų kalbos vertė Rytė Janauskaitė. – V.: „Gelmės“, 2016.

„Mano vaikystė bėgo ramiai ir be sukrėtimų. Sudarėme mylinčią šeimą, gyvenančią darniai ir harmoningai. Tėvas buvo mano bendraamžis, todėl puikiai sutarėme – nebuvo nė kalbos apie kokius nors kartų konfliktus. Turėjau ir seserį dvynę, už mane vyresnę dvejais metais, ir jautrią motušę, metais jaunesnę už tėvą“ (p. 185). Šios citatos gana, kad suvoktume: skaitome keistą, vieną keisčiausių knygų. Galbūt atstumsite ją po pirmųjų puslapių. Galbūt gilinsitės į S. Eidrigevičiaus iliustracijas. O kai kurie knygos nepaleis iš rankų – smagiai keliaus nežinion (atgalios) su vis kitokį pavidalą įgyjančiais personažais.

Knyga dvelkia Guliverio, o dar labiau – Alisos klajonėmis, šiek tiek ir mažojo princo lankytų planetų dulkėmis. Jos struktūra taip sustyguota, kad norom nenorom prisimeni Michaelio Ende’s „Begalinę istoriją“, kurioje knygius Bastianas sykiu yra ir nekenčiamoje mokykloje, ir slaptingose šalyse –­ už sidabro kalnų. Retsykiais atidžiam skaitytojui iš paraščių, iš tarpueilių moja E. T. A. Hoffmannas – tokia fantasmagorija neįsivaizduojama be maestro mostų. Nusikalsčiau lenkų (ir Vilniaus) literatūros istorijai, jei nepaminėčiau dar vieno įtakingo asmens: K. I. Gałczyńskio, jo „Žaliojo žąsinėlio teatro“.

Žmonės, skaitę daugiau nei aš, turintys geresnę atmintį, stipresnę nuojautą, šioje knygoje ras gerokai daugiau. Man labiau patiko čiuožti, plaukti, skęsti, skrieti kartu su knygos personažais taip, kaip čiuoždavau skaitydama vaikystėje: neįtempiu atminties – pasikliauju viskuo, kas rašoma.

Triušis, niekada nebuvęs vaiku, bent jau to neprisiminė. Pingvinas manė, kad Žemė – pingvinų planeta ir labai norėjo skraidyti. Žalias arklys, keičiantis spalvą pagal metų laikus, Gygutė, panorusi vadintis gegute, – štai keli svarbūs veikėjai. Ar tikrai jie? O namas, o smėlio laikrodis ir pats smėlis bei dar daugybė kitų laikrodžių? „Namas nutarė neskubėti trauktis į šiltuosius kraštus, tikėdamasis, kad gal vėl kas nors pasisuks ir po rudens ateis pavasaris. Nežinojo, kad dar anksčiau jį privers sprukti slenkantis smėlis iš smėlio laikrodžio“ (p. 211).

Vis dėlto svarbiausias personažas yra vienas – tai autorius. Batko (1940–2007) daugiau vertė, negu rašė pats. Vertė, beje, iš anglų kalbos, dažniausiai klasikus ar XX a. įžymybes. Ši knyga apdovanota Lenkijos kūrybos vaikams ir jaunimui centro Poznanėje Garbės diplomu kaip žymiausias 1985–1987 m. debiutas. 1986 m. II tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų bienalėje Barselonoje pagrindine Katalonijos iliustracijų premija apdovanotas S. Eidrigevičius.

Nejaugi ši knyga vaikams? Galbūt ir jiems – jei jie moksliukai žiniukai. Arba jei jų vaizduotė ne tik laki, bet ir patikli. „Buvusiems vaikams“, – taip savo adresatą priešlapyje įvardija pats autorius.

 

Anton Hansen Tammsaare. „Tiesa ir teisingumas. II dalis“. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – V: „Krantai“, 2017.

Šią knygą man įteikė jos redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė. Ir ne tik šią... Dovanų gavau „Tiesos bei teisingumo“ pirmąją dalį, Lietuvoje pasirodžiusią 2009 m. „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“. Man regis, tai paskutinė ar bent viena paskutinių šios serijos knygų.

Perskaičiau abi dalis. Pirmą – greitai, antrą – atidžiai. Neįtikėtina: nejau jas rašė tas pats žmogus? Pirmoje dalyje pasakojama apie žemdirbius – neapsakomą jų norą turėti žemės, tegu ir pelkėtos, apie geismą tą žemę arti, vagoti, sausinti, visais įmanomais būdais puoselėti, kad tik liktų vaikams. O vaikai svajoja apie viena – kaip iš to ūkio ištrūkti. Rūsti knyga, skaudi, man –­ kiek per sunki, per slogi: privalomoji literatūra.

Kas kita – antroji dalis, kupina ir liūdesio, ir humoro. Indrekui pavyksta: jis, jau įžengęs į trečią dešimtį, ištrūksta iš tos pelkėtos žemės, iš to besigaluojančio ūkio Vargamejėje. Jis traukiniu vyksta į miestą – į mokyklą. Čia už pinigus mokosi iš visų mokyklų pašalinti Rusijos kilmingųjų vaikai ir estai – už gerokai menkesnius pinigus, o kartais ir dovanų. „Jūs vis dėlto ne iš Peterburgo ar Maskvos, iš ten pas poną Maurų atvažiuoja tie, kurių galvos jau nieko nebeįkerta. Estuko galva turi įkirsti viską viską viską viską, kitaip jis nėra tikras estas. Ir tie, atvykstantys ten iš toli, moka ponui Maurui pinigus, o jūs nieko nemokate“ (p. 365), – taip pamokslauja Indrekui mokyklos direktorius ir savininkas Maurus.

Ir mokykla, ir jos mokiniai bei mokytojai – iš tikro gyvenimo. 1880 m. Tartu įsteigta gimnazija – vienintelė to meto privati mokykla visoje Rusijos imperijoje. Antonas Hansenas už mokslą ir maistą joje atidirbo sargaudamas, atlikdamas pagalbinius darbus, mokydamas jaunesnius. Matyt, ir svajodamas, kaip kada nors tą mokyklą aprašys.

Jei kai kurie šias eilutes skaitantys žmonės įsivaizduoja, kad kadaise švietimas buvo šviesus, kad anų laikų klasikinė gimnazija gali tapti pavyzdžiu dabartinei, tai ši knyga įtikins: anaiptol. Tiesos ir teisingumo stigo visada. Štai nuotrupa iš mokytojo Slopaševo monologo Puškinui skirtoje pamokoje: „Tikrai, aš ir šiandien girtas ir būdamas girtas kalbu jums apie didžiausią pasaulio poetą ir kilniausią žmogų. Čia matote, koks kiaulė gali būti žmogus. Tiktai žmogus! Tačiau tai neturi būti jums pavyzdžiu, nes ne kiekvienas mokytojas gali jums rodyti pavyzdį. Netgi Puškinas visu kuo netinka būti jums pavyzdžiu, o kur jau aš“ (p. 194).

Smagia, lengva ranka parašytoje knygoje – nelengvi likimai. Ne tik mokinių. Dažniau – mokytojų, pasmerktų senat­vėje gyventi bendrame su mokiniais kambaryje, jei pavyksta – atitvertame kambarėlyje. Geriausiu at­veju –­ nuomotis skurdų būstą netoli pono Mauraus pirmojo laipsnio mokymo įstaigos.

Panašiai apie Marijampolės gimnazijos mokytojus rašė Pranas Mašiotas. Vis dėlto ne su jo memuarais visų pirma noriu lyginti Tammsaare’s knygą. Labiau –­ su Marijos Mašiotaitės prisiminimais „Prie žibalinės lempos“. Joje – visai kaip „Tiesoje ir teisingume“ – maišosi juokas su ašaromis, dialogai gyvi ir įtikinantys, žmonių portretai tikri.

Kosmografija – tai pamoka, priverčianti namuose vienaip, mokykloje kitaip gujamą Indreką pamatyti pasaulio didybę, o kartu – pajausti aplinkos menkybę. Iš mokymosi įstaigos jis pašalinamas už tiesos siekį – karštą, aist­ringą straipsnį mokyklos laikraštėlyje.

Šiame romane taip pat esama meilės. Tai ir mokytojų būtos nebūtos istorijos, ir mokinių žavėjimasis direktoriaus duk­ra, ir šiltas Indreko jausmas kaimynų mergaitėms, ir... Visko tiek daug, kad jau dabar laukiu trečios knygos dalies.

Estų klasikas Tamm­sare (1878–1940) paminklo gimtajame Albu valsčiuje sulaukė dar būdamas gyvas. Tikėtina, jam užteko humoro jausmo susidoroti su tokia šlove. Juo labiau kad jo garbei buvo tiesinami tėviškės keliai ir platinama upė – pelkės atsitraukė, taigi personažų svajonės buvo įgyvendintos.

 

Marina Aromštam. „Kai ilsis angelai“. Iš rusų kalbos vertė Virginija Genienė. – V.: „Gelmės“, 2016.

Ne kartą esu rašiusi ir kalbėjusi, kad angelų šiame žemiškajame pasaulyje man daugoka. Nesu angelologijos mėgėja, tad ir knygą angelišku pavadinimu stūmiau tolyn. Kol vieną kartą ji pati įplasnojo mano kuprinėn. Mistikos čia nėra: kuo toliau, tuo labiau mėgstu leng­vasvores knygas. Lengvą svorį šį kartą dera suvokti tiesmukai: minkšti viršeliai, tradicinis formatas – kad be vargo tilptų ir į kuprinę, ir į lentyną.

Manau, tiek knygos pavadinimas, tiek iliustracijos nevykusios. Gaila, nes pati knyga įdomi, verta dėmesio. Gal daugoka entuziazmo, gal per smarkūs žaidimai, gal per margi naujametiniai spektak­liai. Tenka susitaikyti, prisiderinti – juk skaitau ne savo mylimus šiauriečius, o slavę ar bent jau apie slavus.

Jei kam rūpi premijos, tai ir jų būta. Ši knyga pelnė Rusijos nacionalinę vaikų literatūros ir dar kelias premijas. Iš tiesų ji priklauso vaikų literatūros pasauliui. Autorė leidžia kalbėti savais balsais dviem pagrindinėms personažėms – naratorei ketvirtokei Alinai ir jos mokytojai, pramintai Marsema. Mokytoja rašo dienoraštį, kuriame savaip paaiškina slogius ir smagius, kartais itin buitiškus mokyklos įvykius, analizuoja rašytoją ir pedagogą Korčaką, galbūt gelbstisi nuo profesinės ligos –­ depresijos: „Mokytojo laimė šiek tiek primena idioto laimę“ (p. 112).

Skaičiau Aromštam, o galvojau apie kitus rašytojus. Ne tik apie man svarbų dažnai knygoje minimą Januszą Korczaką, „Karaliaus Motiejuko Pirmojo“ autorių. Ir apie vaikystėje godžiai skaitytą anaiptol ne vaikų rašytoją F. Vigdorovą, kurios pilno vardo nei knygų viršeliai, nei metrika niekada neminėjo. F. Vigdorova daug rašė apie mokyklas, vaikų namus, kartų konfliktus. Taigi Aromštam privertė nubraukti dulkes nuo to, kas primiršta. Savo laimei, įsitikinau, kad Frida (toks vardas!) Vigdorova buvo garbingas žmogus, skynęs kelią ir Anai Achmatovai, ir Josifui Brodskiui. Bet tai lyg ir kita tema.

Grįžtu pas Aromštam, pas jos ket­virtokus ir jautrią mokytoją Marsemą, guodžiančią tėvų skyrybas apraudančią Natašą: „Kai mano tėtis išėjo, jis beveik nieko nepasiėmė iš savo daiktų. Tik kojines, marškinius ir kelnes. Ir dar pasiėmė knygas. Visas knygas. Buvo įsitikinęs, kad tai jo nuosavybė. Mums su mama jos nebūtinos, o jam reikalingos. Darbui. Juk jis buvo literatūros mokytojas. Liko tik tos, kurias man dovanodavo per šventes. Vaikiškos“ (p. 131). Dabar jau laikas pakilti nuo savo krėslo varganu apmušalu ir apžvelgti namų bib­lioteką: o jei man liktų tik vaikiškos? Nebūtų gyvenimas nei vienišas, nei juolab tragiškas. Varganokas? Taip.