Rodaan Al Galidi. ,,Autistas ir pašto balandis“. Iš olandų kalbos vertė Birutė Avižinienė. – V.: ,,Gelmės“, 2015.

„Ar gerai baigiasi? Tikrai? Žiūrėk man, kad tik gerai...“ – štai tokį pokalbį nugirdau vieną lietingą šeštadienį nedidelėje bibliotekoje. Bibliotekininkė pasidievažijo: „Gerai, gerai...“ ir rūsčioji skaitytoja, ištroškusi gėrio bei teisybės, pagaliau užvėrė duris.

Gerai, ak, kaip gerai baigiasi ši knyga –­­ visai nebaugu cituoti paskutiniuosius žodžius: „...ir jie nuvažiavo tolyn žaliomis pievomis po žydru dangumi.“

O jau dabar keliaukime į pradžią –­ į pirmuose puslapiuose leidyklos pateiktą autoriaus biografiją. „Rodaan Al Galidi – Irako kilmės rašytojas. Jo gimtojoje šalyje nebuvo registruojami naujagimiai, taigi jis nežino savo gimimo datos. Irake studijavo inžinerijos moks­lus, bet 1998 metais, vengdamas karo tarnybos, emigravo į Nyderlandus. Tačiau prieglobsčio prašymas buvo atmestas, jam nebuvo leista lankyti oficialių olandų kalbos kursų, taigi Rodaan mokėsi kalbos pats ir pradėjo rašyti. Dabar jis laikomas olandų rašytoju.“

Interneto šaltiniai vis dėlto nurodo tuos slaptinguosius gimties metus: 1971. Primena: Rodaan Al Galidi – ir poetas. Svarbu minėti Europos Sąjungos literatūros premiją, 2011 m. įteiktą būtent už „Autistą ir pašto balandį“.

O dabar jau atsiverskime tą „Autistą...“, kurį kažin ar skaitys rūsčioji bibliotekos lankytoja, tačiau žmonės, turintys humoro jausmą, gebantys šį tą įžvelgti tarp eilučių ar paraštėse, į sklandų pasakojimą, spėju, džiugiai ners ir neskubės išnerti. Teksto nėra daug. Galima įveikti per dieną ar per ilgą vakarą.

Jei kas bent kartą lankėsi Nyderlanduose, neabejoja, kad tai savita šalis – ji nepanaši nė į vieną kitą.

Ir jos žmonės –­ tartum iš kito pasaulio; ir literatūra, ko gero, maloniai trenkta.

„Matyt, pirmoji Nyderlandų paslaptis yra olandiškas šalies pavadinimas. Trys skiemenys Ne-der-land. Skaitydamas šio lygių žemių krašto pavadinimą iš kairės į dešinę, neužkliūvi už jokios aukštumėlės. Tačiau skaitant iš dešinės į kairę, iš plokščios, aptakios šalelės Nyderlandai staiga pavirsta kraštu, kuriame nerasi žodžio „taip“: Land der Nee –­ „Ne šalis“.“ Štai taip pasakojimą pradeda autorius.

Šios knygos svarbiausias personažas pradėtas daržinėje, per šiaudelį, kuriuo tekėjo vieno iš kelių apsvaigusių gėjų sperma. Keista pradžia – dar keistesnis gyvenimas. „Sendaikčių krautuvė“ –­ toks pirmojo skyriaus pavadinimas. Būtent tarp sendaikčių, atkeliaujančių iš mirusių žmonių namų, auga šiaudelio vaikas (jo vardas Gertas), jungdamas tarpusavyje prietaisus, ardydamas mašinas, traukdamas kvadratines šaknis iš telefono knygoje surašytų lyginių skaičių arba galvoje statydamas laiptelius iš kvadratinių plieno ir medžio gabalėlių. Gertas nemoka mylėtis – nepadeda nei bendraamžių merginų vilionės, nei nuolat įkaušusios mamos patarimai. Kas kita mylėti, mėgti... Smuiko muzika, pasigirstanti iš senos garsajuostės; senoviškos sofos, tinkamos gaminti smuikus; netikėtai atlėkęs ir nuolat grįžtantis balandis – visa tai kuria naujus pasaulius, svaiginančius labiau nei hašišas, kuriuo kvepia – tik pamanyk... nevikrūs krautuvėlės savanoriai. Ir jei vienas iš jų netyčia užmynė ant Stradivarijaus smuiko, tai... nieko baisaus. Būtent tas lūžis, tas svaigus pėdsakas ir perlaužia liūdnai šiltą Gerto istoriją „laimingos pabaigos“ link.

Alistair MacLeod. „Menka bėda, jeigu...“ Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Nyderlandų smuikams ir jų meistrui atitaria kiti smuikai – iš Kanados, iš Naujosios Škotijos provincijos, iš Keip Bretono salos, kurioje ne taip jau seniai visiems laikams atgulė šios knygos autorius MacLeodas (1936–2014).

„Kai nedirbdavome ir nemiegodavome, klausydavomės Keip Bretono smuiko plokštelių, kurios mano brolius lydėjo visur. Kartais broliai pagrieždavo savo nudrengtais smuikais. Kartais niūniuodavome arba dainuodavome senąsias geilų dainas. O kai kalbėdavome, dažnai geiliškai, tai daugiausia – apie praeitį ir tolimą kraštovaizdį, kuris buvo mūsų namai. Ateitis buvo neužtikrinta, ir mums ji neturėjo nieko bendro su ta vieta, kurioje buvome“, – toks kasyklų darbininkų laisvalaikis.

Giminės sagą skaityti lengva ir gera, nepaisant to, kad pasakojamos istorijos slogios, tragiškos. Lūžtantis ledas ir visiems laikams po juo dingę artimieji, žiaurios muštynės, alkoholizmo liūnas, nušauta ištikimiausia pasaulyje kalė –­ visa tai retsykiais nutvieskia, sušildo varguolių lempa (taip Kanados škotai vadina mėnulį).

Apie alkoholiką, mušeiką, iš kalėjimo anksčiau laiko paleistą vyriausiąjį brolį jaunėlis pasakoja: „Gal pro savo suodiną langą brolis regi aukštas Keip Bretono kalvas, apaugusias lapuočių miškais. Lapai juose jau nusidažę spalvomis, ir raudoni bei auksiniai ruožai švyti ryto rūke tarp žalumos. Riebūs elniai kruta tarp pūvančių, vėjo nupurtytų obuolių, o skumbrės telkiasi pavėjui į guotus. Naktį girdėti, kaip vandenynas baksnoja žemę. Tas garsas – ne audros, veikiau kantraus užsispyrimo, ir vasarą jo išvis negirdėti. Tačiau dabar jis toks pats ritmingas kaip ir mėnuliui pavaldaus kraujo pulsavimas.“
Kanados škotų kraujas tvinksi ritmingai. Jie retsykiais – tik retsykiais –­­ kalbasi ar dainuoja geiliškai, bet jų sapnuose gimtoji kalba reiškia savąsias teises. Dialogai ar frazės geilų kalba, išnyrantys tai viename, tai kitame knygos puslapyje, skaitančiajam yra slaptažodžiai: jie kuria sapno iliuziją, dabartį verčia praeitimi.

O meilė?

Kaipgi ta meilė, be kurios romanas –­ ne romanas? Naratoriaus močiutė ir senelis – štai pora, pulsuojanti švelniu erotizmu, atlaida, žaisme. Kita pora –­ naratorius ir jo sesuo dvynė. Jųdviejų santykiai nė kiek nemistifikuojami – tai tik (arba net...) du žmonės, galintys tykiai, ramiai kalbėtis apie viską. „Beje, ką gi aš išmanau apie Afriką. Juk niekada nesu žengusi per ją basa“, – sako broliui sesuo.

Galiu tik atsidusti ir atitarti: ką gi aš išmanau apie Kanadą? Nėjau per ją nei basa, nei apsiavusi. Nekeliavau nei raita, nei važiuota.

O traukia... Dar ir kaip.

Undinė Nasvytytė. „Apie pulką ir mergelę“. – V.: „Alma littera“, 2015.

Jei abi anksčiau aptartos knygos yra persmelktos smuiko griežimo, tai šioje suskamba rojalis ar bent jau pianinas. Knygos autorė – pianistė, aktorė, radijo diktorė.
Ir... pauzė...

Pauzė, leidžianti man prisipažinti: pasakoju apie pažįstamo žmogaus prisiminimų knygą. Apie šiek tiek man pažįstamos, šiek tiek man padėjusios, su mano tėvais šiek tiek draugavusios Undinės vaikystės, jaunystės atšvaitus.

Tikrai tik šiek tiek – paskutinį kartą mudvi susitikome prieš gerą dešimtį metų, kai „Neringos“ kavinėje dalyvavome Mykolo Sluckio sakmės „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ antrojo leidimo pristatyme. Niekada nebuvau karšta „Neringos“ kavinės gerbėja, bet Sluckio „Milžinus...“, jo sakmę apie Neringą mėgau visada – kiek save prisimenu.

Tą kartą kavinėje „paradui“ vadovavo Undinė – visada iškalbinga, trykštanti dėmesiu šalia esantiems ir... jei leista pasakyti... šiek tiek ir sau, bet ginkdie ne egocentriškai. Pamenu, kaip Undinei, pasakojančiai viliojančias, intriguojančias, įsimenančias istorijas, sakėme: rašykite, Undine, jūs tik rašykite.

Ir štai knyga, užrašyta Loretos Paš­kevičienės. Užrašytojai reiškiu pagarbą: ji išsaugojo Undinės stilių. Kalbamąjį... pasakojamąjį... juokaujantį... nutylintį...

Knygos pavadinimas tikslus: Undinė ir jos du broliai dvyniai (tapę architektais) tikrai augo pulke. Jie – karo mediko vaikai. Tokie vaikai, kuriems nuo lopšio prisakyta neniekinti vargstančiųjų. Vargas į kilnius Nasvyčių namus pasibeldė pats: prieškaris, karas, pokaris...

Ši citata – iš tų švelniųjų, sočiųjų laikų, iš Vilkaviškio pulko. Galbūt pasakojimas, kurį tuoj skaitysite, svarbus Lietuvos architektūros istorijai.

„Mano tėvas nuolat būdavo darbe, mama rūpinosi namais, o mus prižiūrėdavo tarnaitė. Būdavo, tėvai išeina į kiną, tarnaitės išlekia paflirtuoti su kareivukais, o mes su broliais likę namie vieni prisigalvojame įvairiausių žaidimų. Pastatom staliuką, ant to kito – taburetę, ir kuris nors brolis kaip jūreivis lipa į „švyturį“ pažiūrėti, ar neatplaukia „Titanikas“. Apie tą laivą ir ledynus mums pasakojo babunytė, mamos mama.

Kartą į „švyturį“ užlipo Algiukas.

Staiga Vytas sako:

– Va ištrauksiu vieną taburetę, pažiūrėsime, ar išstovėsi.

Jis taburetę trūkt, Algiukas ant žemės blunkšt, galva į grindis kaukšt. Nubildėjo ir guli be sąmonės. Aš čiupau grafiną su vandeniu, abu su Vytu gerai pakratėme, ir atsigavo brolis.“

Laimei, atsigavo... Nebūtų atsigavęs –­ Lietuvos architektūra (ir „Neringos“ kavinė) būtų kiek kitokia.

Bet dar keli žodžiai apie žaismingą knygą, vargais apkaišytą...

Prisiminimus išpasakojo anaiptol ne pavargėlė. Fortepijono ir užsienio kalbų pamokos, Kauno pokario salionų praš­matnybė (o vis dėlto – prašmatnybė) ir jų gandų žaismė, žemės ūkio darbai savajame dvare ir nuoširdūs žaidimai su valstiečių vaikais, pažintys su generolais, generolienėmis, aukščiausio rango menininkais – visa tai sugulė į orų pasakojimą, kurio tęsinio laukiu.

„Tai jau kitas mano gyvenimo etapas. Tai jau kita istorija“, – viltingai baigia savo pirmąją knygą ilgametė radijo diktorė Undinė Nasvytytė.