Liepos 12 d. Juditai Vaičiūnaitei būtų sukakę 80

 

Su metais įgyjama kai kas stabilaus. Priartėjus klasiko jubiliejui, beveik žinai, kokie nekintantys apibūdinimai bus paminėti šventinėse prakalbose – ir ačiūdie, nes sutampančiuose vertinimuose išties yra objektyvumo. Pirmųjų įspūdžių sugestijai tapus bendraamžių skaitytojų privilegija, nugulus memuaristikos knygose, ilsintis jau nutolusio laiko spaudos puslapiuose, pasiekti fenomenu virtusį literatūros grynuolį kaskart prireikia vis siauresnio rakurso. Tad mąstydama apie Juditos Vaičiūnaitės aštuoniasdešimtąsias gimimo metines ir jau šešioliktus metus, kuriuos lietuvių literatūra gyvena kalbėdamasi su jos poezija giluminiu, architektoniniu būdu, klausiu savęs – kas dar tvylo šalia J. Vaičiūnaitės, kokie jos pačios profiliai matyti per laiko ūką?

Šį birželį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtoje nedidukėje konferencijoje J. Vaičiūnaitei, kuri vyko laisvosios Užupio Respublikos ir Vilniaus miesto pasienyje, ant Vilnelės kranto, kalbėta ir apie vienintelį miestą, panašiu laiku įrašytą bendraamžių Tomo Venclovos ir J. Vaičiūnaitės ankstyvojoje poezijoje. Bevardį miestą – kaip Czesławo Miłoszo žodžiais replikavo jų bičiulio Virgilijaus Čepaičio sūnus. Ir ši miesto, miesto kaip tankaus kultūrinio būvio, jutimo geba, jo nesisavinant, tik jaukinantis, atminty iškyla kaip Vaičiūnaitės-skaitytojos bruožas: eilėraščiai-vedutos1 po Italijos miestus, aliteraciniai vietovardžių įlydžiai cikle „Nemunas“, psichogeografinė priklausomybė vietai „Vilniaus archeologijoje“ – tik keli pavyzdžiai. Prisimenu Marcelijų Martinaitį, tikinusį, kad kartu su J. Vaičiūnaite vaikštant po nematytų užsienio miestų gatves jos žvilgsnis fiksuodavo visai ką kita nei greta esančiųjų. Gręžiantis į istorines gyvento laiko realijas, konkrečius bendraminčių užmojus ir įgyvendintus jų sumanymus (tarkim, XX amžiaus 7 dešimtmečiu labiausiai dailininkų grafikų terpėje gyvavusį Vilniaus atlietuvinimo sąjūdį, kaip nesyk yra rašiusi Viktorija Daujotytė), J. Vaičiūnaitė jau pasirodo kaip autorė-aktorė, Barboros Radvilaitės vaidmeniui telkusi viešąsias reikšmes, savosios kūrybos laboratoriją ir asmeninį mitą – išsitekusį tarp empatija prisišauktų karalienės Barboros frazių Man meilė bus galia išlikti ir Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu. Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, galantiškai saugantis privačius prisiminimus, pasakodamas apie tuos metus, vadino J. Vaičiūnaitę baltąja Vilniaus lelija, o dailininkė Lili Paškauskaitė jau vėliau, rengiant poetės raštus, siūlė verčiau leisti enciklopediją, aprėpsiančią J. Vaičiūnaitės biografiją ir jos sutiktus žmones. Tuomet būtų aiškesnis poetės punktyras Vilniaus miesto siužetų plane.

Tačiau visa tai – iš gyvenimo ir apie gyvenimą, nuo kurio literatūros mokslas vis dažniau atsiriboja ir kuris vis dėlto tikrai vertas atsiminimų tomo. Nepažinojusiems poetės asmeniškai, tik iš baltų knygų puslapių, J. Vaičiūnaitė turėtų būti įsiminusi kaip kalbos virtuozė, sąskambiais ir trūkčiojančiu ritmu gausybei kultūros (istorijos, literatūros, dailės, architektūros) siužetų davusi kelintą gyvenimą; jutusi tą gylį, į kurį atsiremia ir žmogiškosios situacijos, ir persidengiančių laiko klodų pavidalai, ir tą aukštį, kurio nuojauta buvo apdovanota. Labiausiai už tai ją ir mėgstu, kaip ir už keliaplanį vaizdą, rašymo ant kultūros ruošinių discipliną ir detalių tirštį, už stojišką tvirtybę, perkeltą į eilutes žiūri naktis į atvertas akis, / ir jos žvilgsnį turi iškentėti (rink. „Žiemos lietus“, 1987 m.)

Jau ankstyvuosiuose eilėraščiuose J. Vaičiūnaitės atrastas žvilgsnio kelias per spalvines plokštumas (kubizmo veržlumui prilygstančios eilėraščio „Pušis“ eilutės Rankas po galva – mėlyna pušis / lyg raketa, / lyg gotikos detalė) ir vėliau lieka eilėraščio vaizdus telkiančiu principu, į kurį jausmai įterpiami tik punktyriškai. Vis grįžtu prie eilėraščio „Auksinis fragmentas“ iš rinkinio „Pakartojimai“, rašyto dar 7 dešimtmetyje, ir bandau suprasti, kuo taip traukia eilutės, smelkiamos ne tiek spalvų, kiek galingo, lūžtančio erdvės judėjimo jutimo:

Liūtis nuplauna lyg pilstomas vynas.
        (Auksinės koplyčios
drėgnas spindėjimas
        lapkričio šiltą šlamančią naktį...)
Švinta.
        Ir plūsta pro uždengtą langą
        (nejaugi tu netiki?)
erdvės,
už skersgatvio luitų geltonu viesulu plytinčios...
Mirga auksiniai stiklai –
        bobų vasaros trapūs vitražai.
Oro vitražai
        su saulės išryškintais miegančiais kūnais.
Kalvos – auksiniam danguj...
       Judesių ir spalvų nuotakumas.
Skleidžiasi rankos tyloj,
       Sukryžiuotos skrydžiui ir pražūčiai.

Iš kelių kalbančiosios sąmonėje susitinkančių vaizdinių atplaišų klostosi eilėraščio vyksmas? Kiek sykių čia pasikeičia žvilgsnio rakursas, rėpiantis ir būseną, ir retrospekciją, ir menamą pokalbį, kiek sykių keičiasi vyksmo ir apšvietimo intensyvumas: nuo staigaus Liūtis nuplauna iki tolydaus spindėjimas, nuo laipsniško švinta iki dinamiško erdvės, (...) geltonu viesulu plytinčios, nuo žvilgsnio, lytinčio miegančius su ant jų plazdančiais oro vitražais, ir žvilgsnio, atsiremiančio į dangaus kupolą – per kalvų ir kūnų, gaubiamų tos pat auksinės šviesos, panašumą. Kiek juslių įtempta, kad, svaigulio efemerijai atvėrus idilišką regėjimą, išgyvenamos pilnatvė ir palaima būtų perskrostos blaivaus komentaro, reiškiamo, kaip J. Vaičiūnaitei įprasta, staiga pereinant į analitinės kalbos, kurią žymi abstraktusis daiktavardis, registrą – judesių ir spalvų nuotakumas. Eilėraštyje neįrašytas, tačiau persišviečia ir kitas abstraktas – nuolankumas. Kulminacinė būsenos kaita paskutinėse eilutėse neaiškinama: aukščiausias įtampos taškas, katartinė lūžio situacija, atkrytis į pavojingą žeidžiantį trapumą sklinda tik iš fonikos, pirmąją eilėraščio eilutę valdžiusiam garsiniam l-t, p-l kontūrui visame eilėraštyje susiduriant su pusbalsio r telkiamų reikšmių lauku ir sąskambiais (svarbiausieji – erdvės, vitražai, pražūčiai).

Greta „Auksinio fragmento“ visada prisimenu kitą eilėraštį, rašytą 1985 m., – „Giedra naktis“. Sudarydamas J. Vaičiūnaitės poezijos rinktinę latvių kalba, juos abu atrinko ir išvertė poezijos gurmanas Hermanis Margeris Majevskis, manau, įžvelgęs panašią daugiasluoksnę estetizuojančią regą, priartėjimą prie kasdienybės ir šventumo trapios ribos:

Taip, tai berniukų choras pro gelstančių lapų šnaresį,
jų violetiniai rūbai, jų baltos apykaklaitės,
gloria, glostai man plaukus, į mėnesio spindesį išneri,
taip, tai vėlyvas tinklainės vaizdas, suvoktas aklai.

Taip, tai tik dirvinės šlapios našlaitės, žvaginės ir miglės,
taip, tai ruduo – nenusakoma ir nenumaldoma ambra,
miestas migloj sidabrinis, beribis, giliai jau įmigęs,
tai pragiedrėjus naktis į žalsvėjantį tavo kambarį.

Taip, tai skverbties įstabioji geba, apžavai skaidrumu,
viskas priklauso nuo žvilgsnio, nuo spindulio, viską aš atmenu,
viską galiu lyg per sapną, palietus – prasiskiria mūrai,
spindi sidabro žiedas su jaspiu, actekų akmeniu.

Šiuos meilės eilėraščius skiria beveik 20 metų tarpas, per kurį J. Vaičiūnaitės eilėraščio kūrimo modelis nedaug pakito: išgyvenimo dinamika, valdoma atostūmio ir traukos jėgų, kontrasto principas, veikiantis ir vaizdo planų – priartinto ir nutolusio – kaitą, pulsuojanti vidinė intensyvi kalba, iš skirtingų laiko atkarpų suklostanti potyrio gelmę, šokčiojantis komponavimo fragmentiškumas, subtilus garsaraštis, perliejantis veidrodine priebalsių simetrija ir aidingais garsinių samplaikų pasikartojimais. Fonetinis sąskambis „Giedroje naktyje“ simultaniškas aukščiausio pakylėtumo būsenas (sakralią himnišką gloria ir žmogiškosios artumos persmelktą glostai man plaukus) sudėsto į gretą taip, jog atsiveria aukštieji viešumoje ištikusio intymumo išlydžiai. Klausa ir lytėjimu patiriamą išgyvenimą toje pat eilutėje pratęsia ir regimasis įspūdis – į mėnesio spindesį išneri, tam vėliau kalbančiosios atminties sugrąžinamam palaimos akimirkų vaizdui suteikdamas spinduliuojančius rėmus. Yra ne vienas J. Vaičiūnaitės eilėraštis, kuriame vaizdo rėminimu ji išskiria kontrastuojančio būties tankio saleles, išsluoksniuoja kasdienos ir kažko ją pranokstančio patyriminį intensyvumą. Ypatingos jausminės įtampos (gloria, glostai) įspūdžio, sustiprinto šventumos patirtimis, prisiminimas duoda stiprų impulsą, kuris nuvilnija ir intonacine tridale eilėraščio struktūra. Eilučių pradžios pakartojimai Taip, tai sieja pirmosios ir antrosios strofų girdimuosius, regimuosius, lytimuosius, uodžiamuosius pojūčius (taip, tai ruduo – nenusakoma ir nenumaldoma ambra) į skirtingų juslinės atminties modusų įgilintą patyrimą, kuriam pakartojimu trečiojoje strofoje suteikiamas kvalifikacinis įvertinimas – Taip, tai skverbties įstabioji geba, apžavai skaid­rumu. Skverbties geba ir apžavai skaidrumu priklauso optikos reiškinių sričiai – skverbiamasi žvilgsniu; skaidrumas, perregimumas (transparencija) yra fizinė medžiagų šviesos pralaidumo savybė, leidžianti sugretinti pirmosios ir antrosios eilučių vaizdus – gobiantį mėnesio spindesį, sinestetiškai perduodamą kitą, kvapo, substanciją – tvyrančią nenumaldomą rudens ambrą, blausų sidabrinį miesto švytėjimą, giedrėjančios (transparencija!) nakties šviesą. Tačiau perregimumas šiame eilėraštyje yra ir aiškiaregystės, dvasinės galios apraiška, triskart pabrėžta vidinio žyniškojo matymo kvalifikacija (viskas priklauso nuo žvilgsnio, nuo spindulio, viską aš atmenu, / viską galiu lyg per sapną). Paskutinės strofos eilučių pabaigos rimai atmenu – akmeniu iškelia magišką, išjudinančią ir fizinius pavidalus transcenduojančią atminties veiksmo prigimtį, tai, prie ko artėta visu eilėraščiu, – prisilytėjimas žvilgsniu aukščiausią koncentraciją pasiekia virsdamas skverbtimi: palietus – prasiskiria mūrai.

Jei būtų leidžiama dar viena J. Vaičiūnaitės poezijos rinktinė, pavadinčiau ją „Skverbties įstabioji geba“. Man atrodo, viena iš linijų, ryškinančių, ką per beveik 50 aktyvaus rašymo metų sukūrė poetė, kerta šį skverbties tašką: senoviniai raštaženkliai, restauracijos, portretai, reminiscencijos, fragmentai, rolės ir peizažai jos poezijoje nebūtų atgiję be įsitikinimo, kad „viską galiu“, be tos skverbties aistros, prakalbinusios daugybę tolimos praeities siužetų.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukoje, kurią netyčia aptikau ieškodama kito jo darbo (poetės rinktinėn latvių kalba „Zemei pieskaroties = Žemės prisilietus“ įdėto jos portreto), – J. Vaičiūnaitė dviejų paveikslų, miestovaizdžio ir Madonos su kūdikiu, fone2. Turbūt – jos namų aplinka, tik­rai – 1999 metai. Mąslus buvimo brandon įžengusios moters portretas en face, vis dėlto veidas jame padalytas į šviesią ir tamsią puses – dėl natūralaus šviesos kritimo atsirandančius nelyg du profilius, veido pozityvą ir kaukės negatyvą. Žvelgiantis, regintis, stojiškas veidas. Radau šią nuotrauką jau visai baigdama rašyti, tarsi paruoštą atsakymą keltam klausimui – kas tebetvylo už Vaičiūnaitės? Net ir įsileisdama įtarimą, kad portreto gilumoje paveikslai išstatyti režisuojant būsimą kadrą ir taip kuriant Vaičiūnaitės reprezentaciją, esu linkusi priimti nuotraukos siūlomą atsakymą: urbanistinio peizažo ir religinės dailės žanrai – tas antrasis planas, ant kurio klojėja ypač vėlyvieji J. Vaičiūnaitės poezijos tekstai. O kas už Vaičiūnaitės? Suvaldytos kalbos, erdvės ir vaizdo struktūros, jų jutimo gelmė.

 

¹ Veduta [it. veduta – vaizdas] – peizažo rūšis: tapybos, grafikos ar fotografijos kūrinys, tikroviškai vaizduojantis konkrečią vietovę, dažn. miestą, kartais gamtovaizdį. „Dailės žodynas“.– V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 441.

² www.algisphoto.lt/lt/portretas/rasytojai/rasytojai-ivairus-/judita-vaiciunaite-1999.html.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1481118971981327.1073742019.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="900" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}