Gintarė Visockytė. Kaip gimsta revoliuciniai judėjimai?

XIX a. pab. pasirodžiusi „Revoliucijos psichologija“ – istorinis, filosofinis, politinis veikalas apie Prancūzijos revoliuciją ir revoliucijas bendrąja prasme. Jis glaudžiai susijęs su „Minios psichologija“, kur pateikiamos įžvalgos apie minios fenomeną, jos galią bei destruktyvumą, įtaką įvairiems politiniams ir socialiniams judėjimas bei istoriniams lūžiams šiandien išlieka itin aktualios. Apie prancūzų filosofo Gustave’o Le Bono knygose „Minios psichologija“ ir „Revoliucijos psichologija“ keliamas idėjas kalbuosi su vertėja Nomeda Hofertaite.

 

Gustave Le Bon. „Revoliucijos psichologija“. – V.: „Vaga“, 2018.
Gustave Le Bon. „Revoliucijos psichologija“. – V.: „Vaga“, 2018.

 


Ar galima teigti, kad „Revoliucijos psichologijoje“ plėtojamos „Minios psichologijos“ mintys?

Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ neatsiejama nuo kitų jo kūrinių, tai lyg įvadas į „Revoliucijos psichologiją“. Autoriaus teigimu, pirmojoje knygoje jis pateikia ilgamečių tyrinėjimų apie tai, kas lėmė svarbiausius žmonijos įvykius, rezultatus. Tuomet, nusprendęs juos pritaikyti konkretiems atvejams, pradėjo revoliucijų istorijos studiją.


Ar galėtumėte nusakyti esmines „Minios psichologijoje“ iškeliamas idėjas?

Remiantis istoriniais faktais, analizuojama visuomenės struktūra ir veikimo principai. Pasak G. Le Bono, civilizacijos kelyje visos tautos ir visuomenės paklūsta tokiems pat dėsniams – laikui bėgant religijos ir moralinių vertybių pagrindu kuriama bendrų bruožų visuma, t. y. rasės (tautos) siela. Pamažu kuriamos vertybės ir tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Civilizuota visuomenė formuojama nedidelės intelektualios aristokratų grupės, o didžioji visuomenės dalis, minia, negali atlikti šio vaidmens. Priešingai: palikta pati sau, ji atmeta per amžius kurtas tautos vertybes, įgauna didžiulę griaunamąją jėga ir yra vedama minios sielos.

 

Gustave Le Bon. „Minios psichologija“. – V.: „Vaga“, 2019.
Gustave Le Bon. „Minios psichologija“. – V.: „Vaga“, 2019.

 

Todėl, norint išvengti tautos ar net civilizacijos išnykimo, minia negali būti palikta viena – reikalingas sumanus, žmones gebantis pažinti lyderis. Jei šalies ar institucijos vadovas nenori ar nesugeba prisiimti šio vaidmens, minia, įgavusi nesuvaldomą, nors ir trumpalaikę jėgą, savo veiksmais gali sukurti į pirmykštę būklę vedančią anarchiją. O šią suvaldyti gali tik diktatūra, prieš kurią ir buvo kovojama. Svarbiausi valstybių kūrėjai, valdovai bei didžiųjų religinių ir politinių judėjimų lyderiai, anot prancūzų mąstytojo, buvo nesąmoningi psichologai, nes puikiai pažino juos supančius žmones. Tačiau ilgainiui dažnai dėl aplaidumo ar bejėgiškumo jie nebekreipė dėmesio į greta esančius, nematė jų problemų ir net nebandė spręsti bręstančio konflikto: atsikvošėdavo tik jam įvykus. „Minios psichologijoje“ analizuojama, kaip veikia talentingo lyderio vadovaujama minia – ji gali ne tik sunaikinti civilizaciją, bet ir įvykdyti didžiulius žygius.


„Revoliucijos psichologijoje“ G. Le Bonas imasi konkrečių istorinių, politinių įvykių analizės, pavyzdžiui, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos?

Taip, „Minios psichologijoje“ pateikta detali žmonių veiksmų analizė konkrečiais pavyzdžiais iliustruojama vėlesnėje knygoje, parodant, kaip šimtmečiais kurta Europos civilizacija buvo sunaikinta įvairių revoliucijų metu. Autorių ypač domino 1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija. Tada nutolusi nuo šalies gyvenimo ir šimtmečiais valdžiusi karalių dinastija prarado bet kokią įtaką – nežinojo, kaip gyvena nesuskaičiuojama minia pavaldinių. Iš tikrųjų šalį valdė grupelė aristokratų, kurie nemokėjo ar nenorėjo pripažinti visuomenėje bręstančių problemų. Todėl kilo visuotinis liaudies nepasitenkinimas, virtęs revoliucija. Georges’as Jacques’as Dantonas, Maximilienas Robespierre’as ir kiti politiniai lyderiai, pasinaudoję seniai žinomu, bet nieko nedominančiu šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“, subūrė didžiulę minią, kuri ne tik įvykdė pirminius jų siekius – sumažinti aristokratijos galią, – bet naikindama monarchus, tradicijas, religiją, tūkstančius žmonių, meno ir kultūros paveldą pakeitė santvarką (to visiškai nenorėjo revoliucijos iniciatoriai).


Koks buvo minios vaidmuo per Prancūzijos revoliuciją? Kieno galia buvo stipresnė – minios ar ją subūrusių lyderių?

Pajutusi galią minia ima valdyti buvusius lyderius, kurie tampa jos kone kasdien besikeičiančių įgeidžių vykdytojais. Per Prancūzijos revoliuciją parlamentinės asamblėjos dauguma buvo vadinama „pelke“, nes jos nariai, paklusdami minios reikalavimams, savo nuomonę keisdavo net porą kartų per dieną.


Nors abu veikalai („Minios psichologija“ ir „Revoliucijos psichologija“) išleisti XIX a. pab., ar jie galėtų būti aktualūs šių dienų skaitytojui?

Veikaluose analizuojamas žmogus, kuris, nepaisant mokslo progreso, žmogumi ir lieka. Tai ne tik teorinė, bet ir konkrečių faktų analizė. Nepaisant to, jog autorius kritiškai vertina daugumos, t. y. minios, veiksmus, jis pripažįsta lyderių klaidas – nenorą domėtis pavaldinių ar piliečių gyvenimu, pripažinti esamų ar bręstančių problemų. Tai paaiškina, kodėl dauguma, kai situacija tampa išties sunki, sukyla, o versdama nekenčiamą valdžią sunaikina ir socialinę tvarką ar net civilizaciją. Autorius dažnai mini Angliją, kurios monarchai ir valdantieji gebėjo pastebėti ir rea­guoti į visuomenėje vykstančius pokyčius. Jų dėka pamažu įvykdyta reikalinga reforma, o Prancūzijoje tai pasiekta daugybės žmonių ir civilizacijos naikinimo kaina.


Kokiai auditorijai galėtų būti įdomūs G. Le Bono kūriniai?

Knygoje pateikiama analizė galėtų būti aktuali dabartiniams politikams, šalies vadovams ir organizacijų lyderiams. Ji taip pat galėtų dominti įmonių vadovus, su žmonių kolektyvais dirbančius asmenis, mokytojus ar dėstytojus – juk išmintingas vadovavimas svarbus tiek vadovui, tiek komandos nariams. Todėl vadovo ar lyderio atsakomybė didžiulė. Svarbu pastebėti: religiją ir tradicijas kritikuojantis mąstytojas pripažįsta, kad rasės pagrindas yra per amžius formuotos vertybės, o atmetus civilizacijos sukurtas nuostatas prasideda anarchija. Galbūt šias filosofo mintis verta išgirsti ir šiandien? Juk dažnai bandoma neigti ne tik tradicines vertybes, bet ir įstatymus ar bet kokias taisykles. Todėl jo kūrinius gali skaityti kiek­vienas – tam nereikia specialaus terminų žodyno, pateikiamos išvados grįstos konkrečiais stebėjimais, o pasitaikantys specifiniai terminai iškart paaiškinami. Skaitytojas gali rasti vertingų patarimų, kaip geriau dirbti su aplinkiniais. Pavyzdžiui, ne tik kaip vadovauti ar ką nors viešinti, bet ir kaip būti atsakingam, gebėti atskleisti kiekvieno žmogaus galimybes. Autorius nedvejoja: minią sudarantys individai gali ne tik griauti, bet ir kurti, aukotis dėl bendro tikslo.


„Minios psichologijoje“ rašoma: „Istorijoje minia visuomet buvo įtakinga, tačiau niekada taip stipriai kaip dabar. Nesąmoninga minios veikla, pakeičianti sąmoningą individų veiklą, yra vienas dabartinio amžiaus požymių.“ Ar sąmoningų individų šiuolaikinėje demokratijoje daugiau?

Ar šiandien sąmoningų individų daugiau nei prieš šimtą metų? Tai gali padėti suprasti tik per šimt­mečius sukauptas išminčių – filosofų, menininkų, valstybės kūrėjų – palikimas. Ar būti sąmoningam – tai suvokti, kodėl ir kaip veikiama judant link tikslo? G. Le Bonas teigia, jog minios nuomonę formuoja sumaniai pateiktos ir neįpareigojančios idėjos. Jos apsaugo nuo asmeninės atsakomybės: sumanymui nepavykus lengva pasislėpti minioje ir dėl visko kaltinti „organizatorius“, kurie dažnai net nežinomi. Akivaizdu: nelengva garsiai pasakyti daugumai prieštaraujančią nuomonę. Tačiau netikėtai paskelbtas, niekuo nepagrįstas, bet emocijas keliantis šūkis gali sulaukti didžiulio pasisekimo. Tai patvirtina, jog minia veikiama ne sąmoningų ir pagrįstų argumentų, bet emocijų.

G. Le Bono teigimu, dėl mokslo progreso, ypač spaudos veiklos, „minios užkratas“, t. y. daugumos nuomonę formuojančios reklamos daroma įtaka, yra didžiulė. Ką jis sakytų šiandien? Ar rinkimų rezultatai ir išrinktųjų darbas neprimena revoliucinio parlamento asamblėjos? Ar tikrai kas kelerius metus besikeičiantys rinkimų rezultatai rodo, kad kandidatai racionaliai įvertina duodamus pažadus, o už juos balsuojantys išties skaito rinkimines programas? Ar tai, kad pasirodžius naujai mados tendencijai tokį pat rūbą velkasi aukštas ir žemas, aptukęs ir net pusės tiek nesveriantis, liudija savo galimybių ir reklaminių teiginių kritišką vertinimą? Taip, išgirdus artimo žmogaus pastabą ar išties pažvelgus į veidrodį, apdarą galima pakeisti, tačiau balsas (sąmoningas ar ne) rinkimuose gali pakeisti ne tik žmogaus, bet ir šalies likimą. Tik istorija leis sužinoti, ar šiais laikais sąmoningų žmonių yra daugiau nei prieš šimtą metų.


Kokių atradimų, iššūkių patyrėte versdama prancūzų filosofo veikalus? Ko gero, vertimas reikalavo plačių istorinių, politinių, filosofinių žinių ir konteksto išmanymo.

G. Le Bono veikalų vertimas – nelengvas, bet labai įdomus darbas. Sunkiausia buvo pradžia – nežinomi terminai (Prancūzijoje 1789-ieji tapo visa ko pradžia, pirmaisiais metais savaitė buvo sudaryta ir 10 dienų, pakeisti mėnesių pavadinimai), net pačių prancūzų pamiršti žodžiai (visgi knyga parašyta prieš šimtą metų). Reikėjo studijuoti Prancūzijos, ypač Revoliucijos istoriją. Net ir prancūzai kartais nelabai išmano šį trumpą, bet šalies likimą pakeitusį laikotarpį. Visi žino, jog per šalies nacionalinę šventę minimas Bastilijos paėmimas, bet tik dalis gali pasakyti, kas tada įvyko. Sukurtas revoliucinis mitas sklando iki šiol, todėl buvo įdomu jį praskleisti. Ypač domino autoriaus analizė aiškinant revoliucijos lyderių ir jų nurodymus vykdžiusios minios veiksmus: bandžiau suprasti, ar visa tai tinka šiandienai. Žinoma, kaskart klausdavau savęs, ar esu nemąstančios, reklamos ir emocijų vedamos „minios“ dalis...


Ar šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje turime tokių intelektualų, kurie ne tik apibrėžtų XXI a. visuomenės socialines, politines problemas ir iššūkius, bet panašiai kaip G. Le Bonas įvardytų psichologinius mąstymo mentaliteto pokyčius bei jų lemiamas ateities prognozes?

Taip, tokių asmenybių tikrai yra. Tačiau gebančių vadovauti tautai ir ją vesti link tikro, o ne vienadienio tikslo negali būti daug. Tai liudija pasaulio ir mūsų šalies istorija. Laimė, tokių asmenybių dėka Lietuvą atlaikė išbandymus, o šiandien pasaulis mumis domisi. Kuriančioji visuomenės dalis tokius intelektualinius lyderius geba išgirsti ir kartais jų vardus net paskelbti miniai.

Žodžiai „minia“ ir „lyderis“ šiandienos žmogui ne visada priimtini – tai skamba lyg vienos visuomenės dalies pažeminimas. Tačiau 1000 vyrų kariuomenei negali vadovauti 1000 karo vadų ar generolų, o įmonėje nebūna po lygiai vadovų ir darbininkų. Bendro tikslo skatinama minia, sąmoningai ir laisva valia priėmusi lyderio pasiūlytą strategiją, gali įvykdyti didžiausius žygdarbius, sukurti pasaulinius šedevrus. Galbūt visai neblogai būti tikro lyderio komandoje, tačiau kaip jį pažinti? Galbūt vertėtų pradėti nuo savęs, suprasti, kas esame ir ko siekiame? G. Le Bonas tarsi pritaria Winstono Churchillio nuomonei (nors tai pasakyta šimtu metų vėliau), kad „demokratija yra siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geriau“. Jis taip pat patvirtina seniai žinomą taisyklę conservare et renovare – „praeitį reikia gerbti ir saugoti, bet negalima joje užsidaryti.“

 

Draugai