Henrikas Gudavičius. Pilnaties peilio rašmenys

Algimantas Mikuta. „Mėnulio peilis“. – V.: „Homo liber“, 2016.

Vasarai baigiantis Druskininkų bib­liotekoje aptikau naują Algimanto Mikutos prozos knygą „Mėnulio peilis“. Knygos skaitymas nuošaliame Aušrinės vienkiemyje sutapo su delčia, kuri danguje suboluoja tik rytą, taigi vakaras už lango prasėlina be naktinio šviesulio, lyg ir anksčiau sutemsta. Stalinės lempos šviesa, bevartant „Mėnulio peilį“, tartum priartino rudenį. Negerai, nes dar nesinori tos rudeniškos nuotaikos. O žinomo poeto praeities prisiminimų ir dabarties apmąstymų knyga kažkodėl pagilina ją – senstančio skaitytojo melancholiją, ir nieko jau negalima pakeisti, matyt, tokia ir yra tylioji rudenėjimo esmė. Laikas jau būtų susiprasti ir pernelyg nebesilaikyti įsikibus vien tik to sodietiško nesibaigiančių vasaros darbų eismo nuo saulėtekio iki saulėlydžio: be kompromiso dabar neišgyvensi... Ar tau delčios pjautuvo apdilęs senugalis, ar jaunaties švitri geležtė, ar priešpilnio migloti kontūrai, ar įkypai pro langą įsiskverbianti balčiausia pilnaties rėžio juosta magiškai žadėtų dar niekad neregėtus sapnus – vis tiek net ir po saulės laidos ilgai neįstengsi užmigti, kol per du ar tris vėlyvus vakarus iki paryčių skaitysi arba bulviakasio atokvėpiškais savaitgaliais neatsitraukdamas iki išnaktų naujos knygos puslapiuose ieškosi ir galbūt atrasi optimistiškesnę, strategiškesnę gyvenimo supratingumo versmelę.

Rašydamas ir publikuoti ruošdamas ankstesnį prozos tekstų rinkinį „Kompostas“ (2009) Mikuta labai jautriai minėjo savuosius Salantus, bet nevengė ir aštrios, netgi piktokos publicistikos. Dabar ir vėl trumpam sugrįžta į praeitį –­ į Salantus, į Mažeikius, į Kauną, – kalba apie jau išėjusius anų ir vėlesnių dienų pakeleivius, viską čia tamsiau, čia šviesiau vertindamas, tartum ir ne per daug beviltiškai liūdėdamas, tartum ir ne itin viltingai džiaugdamasis. O štai ir paskutinieji naujos knygos sakiniai: Astronomai teigia, kad iš žemės gali būti pastebėta tik penki procentai dangaus kūnų, nes tiek jų yra šviečiančių. Visi kiti Visatos objektai yra tamsūs, taigi nematomi, tad niekaip neišsiduodantys, kad egzistuoja. Devyniasdešimt penki procentai Visatos – tamsuma.

Sunku pasakyti, ką galvojo autorius, šitaip užbaigdamas sapnų ir reminiscencijų knygą, bet pirmoji skaitytojo mintis galėtų būti šitokia: kiek ir kaip beužrašysi, liūto dalis vis tiek liks užmarštyje. Nes kiekvieno žmogaus (ne tik rašančiojo) privatus ir viešas gyvenimas yra knyga. Individuali žodinė, o kartais ir bežodė, nepaliaujamai puoselėjamų vilčių oratorija, atvirų ir potekstinių išgyvenimų epopėja. Tarsi liūto riaumojimas zoologijos sode iš poeto jaunystės Kauno. Bet tai nereiškia, kad nebūtina rašyti. Geriausiai šia tema yra pasisakęs Romualdas Ozolas: mes esam pasmerkti rašyti. Nors Mikuta gal ir ne toks kruopštus ir preciziškas, koks daugeliui skaitytojų atrodo paminėtasis filosofas, bet korektiškai skvarbiu poeto „Mėnulio peiliu“ įžvalgiai apibrėžti amžininkų profiliai ganėtinai apgalvoti ir dėmesingai paryškinti – ir Vytautas Eidukaitis, ir Jurgis Buitkus, ir Augustas Tamaliūnas, ir Sigitas Geda, ir Vitas Žvirdauskas minimi knygoje kaip ne­abejotini saviškiai – nė kiek neįžeidinėjami, bet ir neglostinėjami. Vieni tik­riausiai tokie ir išliks juos pažinojusių bei jų raštus skaičiusiųjų atmintyje, kiti galbūt užsimirš.

Taiklūs „Mėnulio peilio“ tvykstelėjimai kai kuriuose puslapiuose tartum savaime susisieja su pastarųjų metų Mikutos sarkastiškąja poezija, kai netikėti įvairių valstybinio ir dvasinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sričių sugretinimai pabrėžtinai iškelia visiems matomą, bet dar neįvardytą reiškinį. Poetas pats geriausiai žino, kokiu tikslu ir kaip jam pavyko tuo valyvai, nedepresiškai sutviskančiu mėnulio peiliu iš savo gyvenimo garbingo kepalo (didoko pilnaties ar delčios bakano) atriekti po gerą kaimišką riekę ne tik aniems naivesniems „bakaniniams“, „bulviniams“ ar „pyraginiams“ skaitytojams, o ir miestietiškai intelektualiems šių dienų knygiams – literatūros komentatoriams, vertintojams, kritikams. Net ir gamtiniai pastebėjimai bei maži eksperimentiniai klausimėliai žybteli gana tikslingai: išlips viščiukas iš duobės, jeigu jam padarysi įžambų lieptelį, ar neišlips? Tokie inžineriniai bandymai nerūpėtų nei ūkininkui, nei ornitologui, nebent jų vaikams. Bet vaikystėje racionalaus supratingumo grūdo ragavęs, o jaunystėje politechnikos mokslus krimtęs ir į braižyklos gėles ne šiaip sau užsižiūrėdavęs poetas, nūnai jau savo vaikų ir vaikaičių sodyboje neretai vasarodamas ir komponuodamas sąmojingai opius rudenėjančios prozos lapus, šitaip tartum bando sustabdyti vasaros laiką, ir jam pavyksta. Per tą mitrų viščiukėlį, kurio ornitologai net paukščiu nevadina, o tiktai ūkinio kiemo įnamiu, juk pasidaro aiškesnė ir jaukesnė ta sūnaus sodyba Palatvijy.

Viešame kūrybiniame gyvenime pasižymėjusių ir Lietuvos bei pasaulio ekonominėms, kultūrinėms, socialinėms problemoms neabejingų mokslo ir meno autoritetų citatomis saikingai inkrustuotas „Mėnulio peilis“ – tai ne tik šių dienų kaimo ir miesto realijas oriai paženklinantis garbaus poeto literatūrinis blyksnis, bet ir filosofinis spindulys į dvasinę žmogaus savistabą, į tuos amžinus senstančio vyresniojo gentainio nerimavimus, kurių priežastis yra ne tiktai įvairiausi žmogiškieji santykiai, o ir elementariausi privačios buities dalykai bei daiktai. Kolegiškai su Donaldu Kajoku diskutuodamas Mikuta rašo: kintantis pasaulis, nepaliestas meno, lieka šaltas ir sunkiai suvokiamas. Toliau, be kita ko, samprotauja, kas yra žurnalistika, o kas beletristika, ir man, lyg ne į savo sodo vyšnias užsižiūrėjusiai kaliausei, jau knieti šitaip paklausti: ar tiktai menas sušildo pasaulį? Ir kodėl gi šių dienų eseistas, kiekviename sakinyje vis stilingiau išraitantis savąjį „aš“, jau yra meno kūrėjas, o kasdienius dalykus ir įprastus daiktus arba kad ir vakarykščius debesis bei šio akimirksnio dulkių sūkurius tikroviškai fiksuojantis žurnalistas tėra periodinės žiniasklaidos tekstų kurpėjas.

Galima būtų su Mikuta ir apie bib­lines ar ateistines „Mėnulio peilio“ briaunas bei kriaunas pasiginčyti, ir apie stabmeldiškąjį žemaitiškumą pasirokuoti. Atrodo, ir jo proza, ir poezija tyčia užaštrintai pabrėžia tai, kad autorius neturi jokių stabų nei lokalinėse, nei tarptautinėse, nei globalinėse pasaulio suvokimo erdvėse. Ta mintis, beje, iškelta ir į ketvirtąjį knygos viršelio puslapį: Savo dorovinę laikyseną galiu nusakyti trumpai: aš galiu patylėti, bet neverskite manęs šunuodegiauti. Man įgriso visokiausiais būdais išsisukinėti nuo privalomų reveransų. Ne paslaptis, kad ir dabar, kaip ir visais laikais, šunuodegiaujama ne tik įsiteikinėjant laikiniems visuomenės autoritetams, bet ir beletristinio kvailinimo dvasingais tikslais pataikaujant skaitytojui, kai stokodami konkretesnės patirties kai kurie be paliovos vis rašyti pasismerkiantys autoriai ima pernelyg filologiškai manipuliuoti žodžiais. Kartais tokia grožinė ar publicistinė proza, regis, nepriekaištingai nukaldinta, nieko negalėtum nei pridėti, nei atimti, o perskaitai – ir tuoj pat ranka numoji. Ne mėnulio prabos juvelyrika.

Kitų metų pavasarį jubiliejų minės žurnalas „Nemunas“, per ilgus penkis dešimtmečius netradiciniais meninių fotografijų kadrais ir neideologizuotais eilėraščių, apsakymų, apysakų tekstais, kultūrologijos ir menotyros straipsniais atspindėdavęs Mėnulio Lietuvoje ryškėjusias dailės, teatro, muzikos, kino, literatūros aktualijas. Tad nenuostabu, kad ir buvusio redaktoriaus Algimanto Mikutos asmeninio bei visuomeninio gyvenimo pilnaties rašmenimis žymėto „Mėnulio peilio“ ašmenys užtikrintai švyti, nes iš tiesų meistriškai pagaląsti racionalaus individualumo principu. Ir joks atšipimas negresia. Bet jeigu „Nemunas“ ir toliau vis taip pat nevalingai iš praeities atsitokėti delsiančių valdininkų nebus nei dėmesingiau vertinamas, nei tinkamiau finansuojamas... Jeigu jau ir visai nebeliks su kuo ir kaip globalaus kaimo mąsliam žilagalviui tose kaunietiškų daugiaaukščių vidurnaktinėse mėnesienose per telepatiškus vaikystės vyšnyno sapnus, per sibirietiškus Irtyšiaus sentikių kaimo regėjimus ar per kubietiškas Havanos menininkų kavinės reminiscencijas pabendrauti... Tai, ko gero, įprastiems vasariškiems tvankaus didmiesčio ištuštėjimams nepriešiškas ir senatvės baimei, vienišumui, nuoboduliui atsparus poetas tik santūriai prisipažins: Visi išvažiavo, aš vienas likau / mieste tarp vagių ir taksistų.

Nelinkėkim, žinoma, kad šitoks mies­tietiškos vienatvės primityvus komfortas įsivyrautų mūsų žiloje sąmonėje kaip nyki melancholija. Verčiau pasirūpinkim kiekvienas savo vilčių lauke rudeniškai parankiu, dar neatšipusiu ir aukštaitiškai ar dzūkiškai, sūduvietiškai ar žemaitiškai patvariu sodininko peiliu. Pakeldami galvą nuo geros knygos ir savaitgališkai atsidūsėdami pasvarstykime, kokio šviesumo ir sodrumo žaluma galėtų artimaisiais dešimtmečiais atsiverti ne tik vyriausios ar vyresniosios, bet ir jauniausios kartos Lietuvos rašytojų bei skaitytojų akims – kokį dar žalią laiko vingį ar staigų posūkį turėtų išgyventi lietuviškoji poezija ir proza.