Ieva Krivickaitė. Apie Vilnių ir negrožinę literatūrą: pokalbis su Anna ir Alexu Halberstadtais

Antroje liepos pusėje Vilniuje vyko viena didžiausių pasaulyje nepriklausomų kūrybinio rašymo programų – Vasaros literatūros seminarai. Pasibaigus paskaitoms, pakalbinau vieną iš dėstytojų, negrožinės literatūros (angl. non-fiction) rašytoją Alexą Halberstadtą ir jo mamą psichoterapeutę ir poetę Anną Halberstadt. Anna gimė ir užaugo Vilniuje ir po psichologijos studijų Maskvoje su dešimtmečiu Alexu persikėlė į Niujorką. Alexas JAV išgarsėjo parašęs knygą apie amerikietį bliuzo muzikantą Docą Pomusą „Vieniša alėja: neįtikėtinas Doco Pomuso gyvenimas ir epocha" (Lonely Avenue: the Unlikely Life and Times of Doc Pomus), jo tekstai spausdinti leidiniuose „The New York Times Magazine", „The Washington Post", „The Paris Review". Pokalbis daugiausia sukosi apie Vilnių – prarastą ir atrastą, būtąjį, esamą ir būsimą, bet labai svarbu buvo apibendrinti viską, ką Alexas pasakojo apie negrožinę literatūrą, kuri Amerikoje įsitvirtinusi daug rimčiau nei Europoje.

Kas ta negrožinė literatūra?
Alexas: Negrožinės literatūros žanras ėmė vystytis 50-aisiais Amerikoje. Kai kurie straipsniai žurnaluose ėmė ilgėti ir darėsi vis labiau eksperimentiniai, kol atsirado naujas žanras, kuris jau nebepriminė žurnalistikos. Į žanrą gali įeiti ir memuarai, knygos apie politiką, biografijos –­ daugybė dalykų. Anglijoje negrožinės literatūros žanras stipresnis nei kitose Europos šalyse: tokie anglų autoriai kaip George'as Orwellas yra parašę puikių negrožinės literatūros tekstų. Vis dėlto manau, kad negrožinės literatūros žanro padėtis Europoje dar nėra tvirta – kai parašau ilgą tekstą ir noriu jį parduoti žurnalui, tarkime, Olandijoje, jie nieko nesupranta, klausia: „Kas čia dabar? Kodėl tekstas toks ilgas? Jei nori parašyti straipsnį, sutalpink jį į du tūkstančius žodžių vietoj dešimties, o jei nori rašyti prozą, rašyk romaną!"

Annos poezijoje svarbūs tapatybės ir atminties klausimai, o koks psichologinis santykis gali būti su negrožiniais tekstais?
Alexas: Manau, kad negrožinės literatūros žanras pajėgus padaryti tą patį, ką ir proza ar poezija; šis žanras remiasi faktais kaip dokumentiniai filmai ar fotografija, bet gali būti toks pat asmeniškas, emocionalus ar poetiškas kaip bet koks kitas žanras. Vien tai, kad jis grindžiamas faktais, nereiškia, kad jis turi būti nuobodus ar tais faktais apsiriboti. Mano tikslas yra kūrybiškai, literatūriškai rašyti apie tai, kas iš tiesų egzistuoja.
Knygoje, prie kurios dabar dirbu, rašau apie tris savo šeimos kartas. 2004-aisiais man iš Maskvos paskambino tėvas ir papasakojo apie pokalbį su tolimu giminaičiu, kuris paklausė, kodėl mano tėvas nesikalba su savo tėvu – tuo metu jiedu jau 35 metus nebuvo pratarę vienas kitam nė žodžio. Mano senelis buvo Stalino asmens sargybinis ir gyveno Ukrainoje; tuomet kalbėdamasis su tėvu sužinojau, kad senelis vis dar gyvas. Nuvykau į Ukrainą jį susirasti – jam jau buvo 93-eji. Jis man daug papasakojo apie savo gyvenimą. Suvokiau, kad mano santykiai su tėvu priklausė ir nuo jųdviejų bendravimo. Senelis pasakojo, kad kaskart eidamas į darbą būdavo pasiruošęs mirti – tai veikė jo santykius su šeima. Staiga suvokiau, kad istorija nėra vien tik jėga, egzistuojanti knygose ir politikoje – istorija yra ir labai asmeniška.
Kai mano seneliui buvo vieneri, jo tėvas buvo paimtas į Rusijos armiją kariauti Pirmajame pasauliniame kare. Lenkijoje jis buvo sužeistas, tuomet atsidūrė Vokietijoje, kur dirbo kaminkrėčiu, vėliau nuplaukė į Daniją, iš kur per Skandinaviją pėsčiomis parėjo į namus Ukrainoje. Seneliui tuo metu jau buvo vienuolika, ir štai pasirodo nepažįstamas žmogus ir sako: „Aš tavo tėvas." Prosenelė savo vyrą jau seniai buvo palaidojusi, kapinėse net stovėjo antkapis su jo vardu. Šitaip mano senelis susipažino su savo tėvu. Šita istorija padėjo man suprasti, kad daug dalykų, kuriuos laikome psichologiniais, iš tiesų yra istoriniai.

O kaip suvokiate savo paties tautinę tapatybę?
Alexas: Kai persikraustėme į JAV, man buvo dešimt metų. Jaučiau nuolatinį spaudimą tuoj pat tapti kultūriniu amerikiečiu – niekam nebuvo įdomu, iš kur esu, tokiais klausimais mokykloje tiesiog nesikalbėdavome. Turėjau draugų iš Graikijos, Puerto Riko, Italijos, mano geriausias draugas buvo iš Pakistano... Nebuvo svarbu, iš kur kas atvyko, svarbu buvo tik tai, kaip kam sekasi kurtis amerikietišką tapatybę, ir tai normalu – Amerika yra imigrantų šalis, ir pagrindinis naujo amerikiečio uždavinys yra sugyventi su kitais imigrantais nekvestionuojant jų tapatybės. Pažinojau nemažai vaikų iš Rusijos, kurie greitai pamiršo savo „didingus" rusiškus vardus ir tapo styvais ir džeisonais. Kai esi dvylikos, tau terūpi būti populiariam. Apie savo tautinę tapatybę ir jos svarbą pradėjau mąstyti tik sulaukęs trisdešimties.

Anna, viename eilėraščių jūs rašote: „Esu amžinas žydas,/ o tiksliau – Rusijos, Lietuvos, Amerikos žydė. / Pamirštu ne vienos, o trijų kalbų žodžius" (visą M. Buroko vertimą galima paskaityti 2012 11 09 „Šiaurės Atėnuose"). Jūsų paauglystė Vilniuje gerokai skyrėsi nuo sūnaus patirčių Niujorko mokykloje, tiesa?
Lankiau lietuvišką Salomėjos Nėries mokyklą, kurioje mokėsi ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, totoriai, rusai... Vis dėlto man atrodė, kad atmosfera nebūdavo labai draugiška, nors antisemitizmą, kurio tikrai buvo, jaučiau ne iš mokinių, o iš kai kurių mokytojų. Paprastai skirtingų tautybių mokiniai tarpusavy nebendraudavo, ir aš atskirai leidau laiką su lietuviais, rusais ir žydais draugais. Kaskart, iškilus kivirčui, vaikai imdavo pravardžiuotis bjauriais etniniais vardais. Sovietinis režimas neskatino tolerancijos ir pakantumo, net atvirkščiai – sovietmečiu viskas būdavo laikoma paslaptyje, net su savo geriausia drauge niekada nekalbėdavau apie savo šeimą. Daug Alexo vaikystės vasarų praleidome Vilniuje; jis kalbėjo ne lietuviškai, o rusiškai, bet vis tiek kieme turėdavo daugybę draugų. Kartą, kai jam buvo penkeri, svarstėme, kokias lentynas knygoms nusipirkti – Lietuvoje baldai buvo geresni nei Rusijoje, – o Alexas išgirdęs nusistebėjo: „Kokie dar baldai? Lietuviai turi pirkti lietuviškus baldus, o rusai – rusiškus!" Kažkas kieme jį aiškiai buvo primokęs apie nacionalizmą.
Alexas: Vilniuje nuolat lankydavausi vaikystėje. Augau Maskvoje, viename iš baltų Brežnevo laikų daugiabučių, kurie tęsdavosi mylių mylias. Vėliau, kai iš JAV tėvui rašydavau laiškus, adresas užimdavo kokias devynias eilutes – korpusas, namas, įėjimas, dar velniai žino kas... Vilniuje pirmą kartą pamačiau tikrą architektūrą –­ Maskvoje labai retai tekdavo lankytis miesto centre, o čia mano seneliai gyveno Antakalnyje, kur visuomet jausdavau pulsuojant istoriją. Vaikystėje tai man būdavo labai romantiška vieta. Sovietmečiu Vilnius man atrodė tikri Vakarai, čia viskas buvo geriau – maistas skanesnis, oras geriau kvepėjo, architektūra buvo gražesnė; čia buvo mano mėgstamiausia vieta.

Emigravę į JAV, į Vilnių negrįžote daugiau nei dvidešimt metų. Kokį jį išvydote po Nepriklausomybės?
Anna: Man palengvėjo pamačius, kad Vilnius nebuvo paverstas Disneilendu kaip kai kurie kiti miestai. Buvo gražu, kad kai kur senamiestyje dažai buvo nuimti nuo sienų tam, kad matytųsi seni užrašai iš geto laikų. Vaikščiodama po senus kiemus pasijutau tarsi grįžusi į vaikystę –­ jie buvo visai nepasikeitę, tos pačios medinės pašiūrės, seni laiptai iš lauko pusės, visur plevėsuoja skalbiniai... Nesvarbu, kaip gražiai sutvarkyta kai kurių namų išorė iš gatvės, kiemuose vyksta tas pats gyvenimas.
Alexas: 2005 m. nuvykome į Kauną, norėjome archyvuose surasti informacijos apie mano senelių ir jų tėvų gyvenamąsias vietas. Ir tai, apie ką papasakosiu, yra svarbu mąstant apie įsikalbėjimą, kad „mes, lietuviai, esame krikščionių tauta". Taigi, išėjome iš archyvo Laisvės alėjoje ir pamatėme skulptūrą Danieliui Dolskiui, ant kurios lietuviškai buvo parašyta: „lietuviškos popmuzikos tėvas" – ta skulptūra buvo pastatyta Kauno lietuvių. Paskui pasukome į Žaliakalnį, senąsias žydų kapines, ieškoti mano senelio kapo. Mieste nebėra tiek žydų, kurie galėtų rūpintis kapinių tvarka – daugelio antkapių trūko, visoje teritorijoje pilna maisto pakuočių, alaus butelių, nuorūkų... Vaikštinėdami pamatėme mokinių grupę, kuriai mokytojas kažką pasakojo, ir aš pagalvojau, kaip puiku, kad vietiniai mokytojai atsiveda čia mokinius, bet priėjęs arčiau išgirdau, kad jie kalba vokiškai. Vienas mokinys papasakojo, kad jie atvykę iš Berlyno, ir dabar vyksta jų gimnazijos istorijos pamoka... Nuėjau toliau nuo antkapių braukdamas šiukšles, ir čia, vos 3 kilometrai nuo Laisvės alėjos, atradau Danieliaus Dolskio kapą –­­ jis juk buvo žydas, atvyko į Lietuvą iš Sankt Peterburgo, per dvejus metus išmoko kalbą ir parašė visas tas dainas. Ir štai jo kapas, nuklotas šiukšlėmis. Man tai buvo akivaizdus simbolis to, kas vyksta šitoje šalyje – Laisvės alėjoje stovi skulptūra, iškelianti žmogų kaip nacionalinį Lietuvos didvyrį, o nuo jo kapo niekas net nenurenka šiukšlių... Tai dar netyrinėta Lietuvos istorijos dalis. Trokštama turėti istoriją, kuri visiems patiktų, o ne istoriją, kuri iš tiesų įvyko. Sąvoka „lietuviškas" iš tiesų tokia sudėtinga... Pavyzdžiui, mano senelis čia gimė 1915 m., ir kai jam sukako penkeri, mieste valdžia jau buvo pasikeitusi septynis kartus. Tam, kad egzistuotų sveika visuomenė, turi vykti vidinis dialogas, o ne dialogas, primetamas kokių nors užsieniečių ar Europos Sąjungos. Sudėtinga atvažiuoti čia ir tarsi žarstyti kritiką. Nemanau, kad tai, kas čia vyksta, yra neįprasta – kurdami jauną valstybę, žmonės, matyt, turi daug ką nuveikti, kad ji galiausiai imtų klestėti.

 

Draugai