Ieva Rudžianskaitė. Be garantinio lapelio

„Gorilos archyvai“ – pirmasis Vaivos Grainytės poezijos rinkinys. Šiemet autorė su kitomis kūrėjomis, kaip žinia, Venecijos bienalėje pelnė ir „Auksinį liūtą“. Knyga – itin tvarkingai ir racionaliai sudėti archyvai: tekstai atrinkti pagal tematiką, kruopščiai sukataloguoti. Kiekvienas rinkinio skyrius pradedamas epigrafu, siunčiančiu tam tikrą informaciją skaitytojui, kuri pratęsiama eilėraščiuose, tad intertekstai sklandžiai susipina, sukuriamas vientisumas. Reikėtų pripažinti, kad V. Grainytės poetinė tikrovė nėra itin lengvai perprantama, bet kaip tik dėl to patraukli. Poetė, pasitelkdama siurrealistinę vaizduotę, žongliruoja įvairiausiomis temomis – nuo kasdienybės iki sociopolitinių aktualijų.

Rinkinyje išlaikoma pusiausvyra tarp literatūrinės ir buitinės kalbos, į įvairiausius reiškinius neretai žvelgiama ironiškai, kuriami asociatyvūs ryšiai. Vieni išraiškingiausių tekstų, kur žaidžiama asociacijomis, yra „Tigrinių minčių sonetas“ (p. 103–104), „Rimas (Įvykiai žemynuose)“ (p. 98), „Skyrybos (Neryžtas)“ (p. 58–59), „Realybių susidaužimas“ (p. 99–100). Drastiški atotrūkiai, ryškūs reikšmių kontrastai atsiskleidžia kalboje („Koks bjaurus kunigaikštis yra saulė. (...) Saulė yra bjaurus!“, p. 7). Eilėraščių pabaigos neretai blyksi žaismingomis, bet įtikinančiomis išvadomis („Gyvenimas – sapnas – omletas – / trynys ir baltymas susijungia ir skyla, / sukurdamas netikėtas pabaisas, chimeras, / keistus naratyvus / ir peripetijas“ (p. 111); „Ar per žuvies, / ar per ašaros nugarą / lyžtelsi – / neatskirtum, kas yra kas“ (p. 43).

 

Vaiva Grainytė. „Gorilos archyvai“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Vaiva Grainytė. „Gorilos archyvai“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Kokią informaciją mums perduoda knygos pavadinimas „Gorilos archyvai“? Rašydama apie šią knygą kaip tyčia pamačiau nuotrauką, kurioje pavaizduota moteris, už rankos vedanti vaiką, o šis veda beždžionę, toji kitą beždžionę ir t. t. Sudaryta gyvoji grandinė. Manau, tokia nuotrauka galėtų atspindėti ir knygos koncepciją: įmanoma judėti ir link žmogiškumo, ir link gyvūniškumo.

Eilėraštyje „Čia aš“ pavaizduota scena, kurioje gamtos pasaulis susipina su civilizacija: „Pro užuolaidą / beždžionės pamato / vieną neoninį vienetą – – – – // Sveikutės, – tariu joms. / Išsigąsta. / Čia aš“ (p. 18). Viena vertus, subjektė aiškiai apibrėžia save, kita vertus, žmogus, kaip centrinė būtybė, V. Grainytės poetinėje tikrovėje yra nukarūnuojamas, mat žmogiškųjų galių įgyja ir gyvūnai, ir daiktai: „Žolė peraugusi du sprindžius. / Erkės posėdžiauja. / Palei trauklapį jų pirmininkas, / gavęs pavasario galių, / išrinktosioms perduoda enc. ir laim. nurodymus. // Farmacininkai kabina reklamines iškabas, / skiepai įsiaudrinę poliklinikose už parankės griebia: / Ei ei ei!“ (p. 11) Taigi V. Grainytės poezijoje subtiliai trinamos ribos tarp žmogiškojo ir nežmogiškojo būvio, parodant pasaulio keistumą, susitelkiant į įvairiausias egzistencijos formas.

Rinkinyje gamtos pasaulis nėra paraleliai koegzistuojanti pasyvi plotmė, jis – veikiau sąlyga atsirasti žmogiškajai būčiai. Įvairios formos sujungtos nenutrūkstamais gyvybiškumo ryšiais: „Laumžirgiai gyveno dar tada, kai planetoje vyravo / priešistoriniai paparčiai ir vėsuma, / o vandenų organizmai palaipsniui įgaudavo amfibijos / savybių. (...) Vaistininkė su laumžirgio pavidalo auskarais ausyse (...). Jai už nugaros, vazonėlyje, veidu į kasos aparatą – / kambarinis papartis“ (p. 84–85). Iš pirmo žvilgsnio išsivysčiusi į žmogų beždžionė tarsi apgavo kitas būties formas: jai pavyko įveikti gamtą, pranokti primityvias jos atmainas, bet įvairios egzistencijos formos vis vien nuolat kvėpuoja į nugarą, stebi žmogiškąjį būvį.

Be to, esama nesaugumo pojūčio: „mūsų gyvybės laikosi – kaip sakoma liaudyje – / ant snarglių. / Esame totalus „Made in China“: / būsima diena – be garantinio lapelio“ (p. 93). Nėra nei garantijos, kad mūsų būvis ilgalaikis, nei neginčijamo patvirtinimo, kad esame geriausia gyvybės forma – tiesiog mąstymu, kalba žengėme toliau už kitas gamtos atmainas. Kita vertus, žmogiškoji forma yra ir viena žiauriausių. Pvz., cituojamas fragmentas iš Avromo Sutzkeverio „Šypsenos ties pasaulio pakraščiu“ (p. 15) rodo siaubingą virsmą, kai iš paskerstų galvijų akių gaminamos brangiausios moteriškos kojinės. Tad peršasi mintis, kad žmogaus egzistencija labiau absurdiška nei racionaliai paaiškinama – šią interpretaciją palaiko ir keletas logiškai nenuoseklių tekstų penktojoje rinkinio dalyje, juose minties eiga ir subjektės santykis su tikrove yra, švelniai tariant, neįprastas: „Mažučiukės vištos, šiaip jau mintančios koralais, / išbėgo į prospektą ir ėmė lesti viską: / medžius / vitrinas / šaligatvius (...) Na, ko jūs pasiutot, raibosios, klausiu. / Nepasiutom, nepasiutom, šiandien mes keliam gaisrą“ (p. 73–74).

Dar reikėtų atkreipti dėmesį ir į erotinio pobūdžio tekstus ketvirtame skyriuje, pradedamus Roland’o Barthes’o citata iš „Meilės diskurso frag­mentų“ (p. 47). Eilėraščiuose savitai vaizduojamas kūniškumo fenomenas, jutiminės patirtys, emocijos (p. 51, 54 ir kt.); įspūdingai iliustruojamas paprasčiausias kivirčas: „Tu – gaidys ant tvoros giedantis. / Aš – drėg­nas peilis su gyva koja. // Užšoku tau ant gerklės“ (p. 55). Subjektė nepasiduoda sentimentalumui, nevengia to demonstruoti buitinėmis, net itin nešiuolaikiškomis detalėmis: „myžalai į vieną kibirą – / dabar mes jaunikis ir jaunoji“ (p. 52).

Apskritai eilėraščių subjektė pasirodė šaltakraujiškai išmintinga ir nuosaiki. Nepanašu, kad išgyventų vidines dramas, nors subtiliai apnuogina kai kurias silpnybes: „Tik nurimstu ir vėl čiumpu telefoną: / ilgesio ožka ėda žievę, / lupa laukimo medį – atbulas kadagys krenta“ (p. 70). Nepaisant to, subjektė daugiau stebi negu ieško; ji vertintoja, o ne aplinkybių vergė. Ji drąsiai ir be savigraužos pripažįsta, kad yra linkusi į prabangą, tarsi stebėdama save iš šalies, ironizuoja filosofinius gyvenimo prasmės klausimus: „Kaip gerai, kad Artimųjų Rytų žmonės toli / ir neturi ekranų: / jų situacijoj žiūrėti dokumentinį filmą / apie princę, kuri / neišvalgė šaltienos, / būtų ciniška“ (p. 89–90). Kitaip tariant, subjektė suvokia, jog, nepaisant nepakeičiamos situacijos, niekas negali pakeisti jos pačios laikysenos neišvengiamybės atžvilgiu: ji ir toliau gali būti įvykių stebėtoja (p. 101). Tiesa, kartais pereinama ir prie šiurkštesnio, gal net tiesmukiško tono: „jau skamba varpai – / ne kiškeliai / o 39 pedofilai atsilieps tau“ (p. 102). Susidaro įspūdis, kad tokiais emocionaliais proveržiais rizikuojama išjudinti darnią knygos struktūrą, paneigti orią subjektės laikyseną, nors tai gali būti laikoma siekiu išlaikyti ryšį tarp skausmingų aktualijų ir poetinio, metaforomis apipinto kalbėjimo.

Rinkinyje kvestionuojama globali tikrovė, kuri labiau primena žaidimą užrištomis akimis, nei aiškiai numatytus ėjimus (p. 67–69). O pats subjektės būvis, kaip ir visas pasaulis, pasirodo nepastovus ir neužtikrintas: „Ir man nieko daugiau nereikia. // Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį – / Save“ (p. 30). Subjektė suvokia save ne tik kaip gamtiškos, kultūrinės, sociopolitinės tikrovės dalyvę, bet ir jaučiasi neišvengiamai priklausanti kalbai, o pasitelkusi kalbą sukuria itin savitą tikrovę. Tai atspindi ir trečios dalies pavadinimas „Aš esu vai­šės“, nurodantis tapatybės nepastovumą, tam tikrą subjektės savinaiką, siejamą su valgymu: „(...) Kraujo mano it kavos atsigėrė. / Mėsos mano / it biskvito užkrimto“ (p. 39). Galop valgymas išplečiamas ir į aplinkos su(si)naikinimą: „Cunamis maitinasi nevegetariškai / mėsiškai“ (p. 41). Įvairiausios katastrofos paliečia tiek žmogiškąjį, tiek gyvūniškąjį būvius ir juos suvienodina. Atskleidžiamas reiškinių materia­lumas, kuris veikiausiai neturi jokios savaiminės priežasties. Nors subjektė ir svarsto Dievo egzistencijos galimybę (p. 34–35), tačiau rinkinyje dėmesys labiau kreipiamas į religiją kaip institucionalizuotą galią: „(...) Gazos ruože kraujuoja avys / o Dievo Marija turi plotą / su paukštužėliais ir labai gražiais krūmais“ (p. 102); taip pat ironizuojamos religinės praktikos (p. 94–97).

V. Grainytės rinkinys, be jokios abejonės, šiuolaikiškas, jame gvildenamos šiandienos temos, tačiau esama kai ko universalaus – poetinės nuostabos, poteksčių. Eilėraščiai, viena vertus, susiję su dabarties aktualijomis, kita vertus, iš esamų reiškinių sukurta šis tas nauja: kūrėjai priklausanti poetinė tikrovė pasirodo lyg paralelinis pasaulis, kuris kartais it veidrodis atspindi ir mūsų gyvenamos tikrovės keistumą. Šį įdomų rinkinį užsklendžia įspūdingas tekstas: „Žvaigždės pilnos bakterijų, / Jos suraugins dangų. / Žvaigždės pavers dangų begaliniu rūgpieniu“ (p. 120). Subjektės žvilgsnis savitai ir netikėtai atsiveria begalybei. Tada jau visai nesvarbu, su ar be garantinio lapelio esi, Made in China ar ne: niekur neįmanoma pabėgti.

Draugai