Ieva Rudžianskaitė. Kur sužydės alyvmedžiai?

Vytauto Kazielos vienuoliktasis rinkinys „Alyvmedžiai“ atveria asketiškos poetinės kalbos žavesį. Čia ieškoma ne įmantrių, skaitytoją nustebinti siekiančių išraiškos formų, o tikslių nutylėjimų, kalbėjimo paradoksų, atskleidžiančių poezijai būdingą kalbos grožį. Turbūt nesuklysiu: tokia laikysena – sąmoningas poeto pasirinkimas. Tai patvirtina ir ankstesniojo rinkinio pavadinimas – „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015). „Alyvmedžiai“ parodo, jog poetas lieka sau ištikimas tiek turiniu, tiek forma. Naujausiame rinkinyje, kaip įprasta, imamasi vienumos, tuštumos, dievoieškos temų, tačiau poetinis statinys renčiamas ant tvirtesnių pastolių, randama ryškesnių įvaizdžių. Pažymėtina: „Alyvmedžiuose“ itin daug atpažįstamų biblinių įvaizdžių, tačiau kokybiškoje poetinėje formoje jie prabyla ne kaip akcentuotas religingumas (ar juo labiau davatkiškumas), o brėžia savitą subjekto kelionę Dievop.

Beje, pastaruoju metu skaitydama neblogas ir svarbias poezijos knygas pastebėjau, kad dievoieškos tematika vis dar aktuali. 2018 m. buvo išleistas ne vienas rinkinys, plėtojantis šią temą: šviesos ir tamsos raibuliavimai Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, Dovilės Zelčiūtės „Prieglaudos miestai“ – išpažintinė poezija, susipynusi su religiniais įvaizdžiais, savotiškų dievoieškos blyksnių per gamtos fenomenų pajautą esama Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“ ir kt. V. Kazielos poezijoje dievoieška varijuoja tarp nyksmo ir vilties, meilės ir nesaties žaismių. Alyvmedis sietinas tiek su Kristaus agonija, tiek ir su gausa bei išgelbėjimu. Tad rinkinyje tuštumos, mirties temos susipina su viltingu pažadu, net jei tenka (be)viltiškai klaidžioti dykvietėje.

Dabar apie struktūrą. Leisiu sau suabejoti, ar rinkinys turėjo būti suskaidytas į atskiras dalis: jis itin vientisas. Prasminiai pokyčiai labai subtilūs, plaukiantys vienas iš kito, tad skirstymas į skyrius panašus į nebūtinas pauzes.

Pirmoje dalyje atveriamos subjekto klajonės kalnuose, o keliavimas – ir geografinis, ir vidinis. Kalnų landšaftas būdingas visam rinkiniui: simboliškai kopiama į gyvenimo viršukalnes ir vėliau nuo jų riedama. Tad kalnų metafora susipina su religine ir egzistencine tematikomis. Egzistencinį nerimą išreiškia namų ieškojimas: „Akies krašteliu / dar parodyk / mano namus / į kuriuos nebegrįšiu“ (p. 12). Galiausiai suvokiama, jog ieškojimai ir viltys nebūtinai išsipildo. Neišsipildymas čia – išminties įgijimas, susitaikymas, kad negali suvaldyti vidinių arba išorinių įvykių: „belieka gerai paslėpti / ko niekada neturėjai / išminčiau“ (p. 26).

„Alyvmedžiuose“ dominuoja subjekto vienatvė. Nors jis linkęs į kažin ką kreiptis, tačiau neapleidžia mintis, kad atsisakoma savo ego ir pasitraukiama „į paraštę“ (p. 7), išgyvenant savasties skurdumą: „ryte kai nubundu / nieko nebeturiu / sužvarbusioj rankoj // neturiu netgi kūno / tik sielos kokonas / kažkur erd­vėse“ (p. 67). Toks subjekto nyksmas kiek primena mistiko Meisterio Eckharto mokymą, kuris išryškino būtinybę atsisakyti savęs ir netgi Dievo, kad dieviškoji plotmė atsiskleistų tokia, kokia yra iš tikrųjų, o ne įkalinta žmogiškojo ego vaizdiniuose. Savasties skurdumo suvokimas sutrauko iliuzišką subjekto savivoką: „mano sielą / surijo vėžys / Viešpatie / kaip pas tave / pareisiu / tuščiomis rankomis“ (p. 79). Kita vertus, vienatvės tema V. Kazielos poezijoje plėtojama ir per mylimosios nesatį: „mylimoji nuėjo / kalnų viršukalnėm / net pašaukta neatsisuko“ (p. 16).

Autorius savitai vaizduoja mylimosios išėjimą, mirties priartėjimą, Dievo atsitraukimą, subjekto irimą. Vis dėlto galima pastebėti, kad už judesio slypi sąstingis. Trapi riba tarp judėjimo ir nuščiuvimo kuria savitą tikrovės pojūtį, visai kaip sapnų slidininko figūra: „prisimenu tave / skutančią / ledą nuo stiklo // įtrūkusi panagė / saulėtekis / lyg kraujas pasklinda // pro atitirpintą / skylę / praneria sapnų slidininkas // plonu lyg vapsvos / liemeniu / ir dingsta“ (p. 98). Šis eilėraštis rinkinyje man pasirodė vienas iš stipriausių, iškart užduodantis ne vieną klausimą: kuri figūra yra tikriausia? ar slidininko, ar moters, į kurią kreipiamasi? ar visa čia tik susapnuota? Gaila, kad šis slidininko motyvas rinkinyje iki galo neišnaudotas.

 

Vytautas Kaziela. „Alyvmedžiai“. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.
Vytautas Kaziela. „Alyvmedžiai“. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.

 

Aptarianr dievoiešką, pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į „cypaujančio paukščiuko“ įvaizdį: čiulbama toli gražu ne apie gyvenimo grožį ar džiaugsmą (p. 18, p. 67). Čiulbėjimas labiau primena gyvybę palaikančios aparatūros garsus ligoninėje: „kardiochirurgas / bando užlopyti širdį / o skylė vėl atsiveria / (iš jos veržiasi sielos purvas) // mažas paukščiukas / cypauja ant palangės – / skauda – tačiau tyliu (...) tik vienas / nemokantis skristi / gieda kalno viršūnėj“ (p. 18). Paaiškinimo skliausteliuose, mano manymu, nereikėjo, nes ir taip aišku, kad galima plėtoti dvikryptę interpretaciją – „medicininę“, kai suvokiamas fiziologinis savasties nyksmas, ir egzistencinę, kai širdis simbolizuoja nematerialų matmenį – žmogiškosios egzistencijos šerdį, mat materialaus lygmens gydytojui nepavyksta užlopyti to, ko jis negali paveikti nemateria­liame lygmenyje. Tad žodis „širdis“ apvilktas dvigubu prasminiu sluoksniu. O giesmė „kalno viršūnėj“ asocijuojasi su kardiograma, juolab kad ir kitame eilėraštyje minima, kad subjektas kopia tomis lemtingomis širdies viršukalnėmis (p. 28).

Tokiu būdu kraujotaka susiejama su likimu (p. 90), o kraujagyslės sujungia subjektą su tuo, ko savo valia nesirenka: „ištrinsiu šitą peizažą / kuriame nuo pradžių / buvau įrašytas / prisiūtas kraujagyslių siūlais / per vieną širdies dygsnį“ (p. 92). Galima sakyti, širdies įvaizdis rinkinyje maksimaliai išplėtotas ir nebanalus. Neretai širdis laikoma intuityvių sprendimų buveine, o knygoje ji veda myriop arba tampa skurdo vieta: „kas lieka po karo – / griuvėsiai širdy // nutolsta namai ir šventųjų paveikslai / o mes tiktai žmonės / ir mums mūsų laisvė / sunki“ (p. 43). Širdies dūžių skaičiavimas, kaip mirtingumo įsisąmoninimas, neatrodo ir pernelyg sentimentalus: „mirtie tu kaip kekšė / pasirenki jauną / ar pinigingą (...) taip noriu į kalnus / į jūrą ar dykumą noriu / kol plaka – / girdi?“ (p. 23)

Vis dėlto tenka pripažinti, kad nežinomybė, susipynusi ir su mirtimi, subjektą gąsdina: „nekrūpčiok / šis garsas ateina iš niekur / ir nieko nereiškia (...) mes ravime motinos lysvę / auginame keistus augalus / kurių nei aš nei tu nepažįstam“ (p. 41). Tačiau rinkinio vientisumas išlaikomas ir kitame eilėraštyje išaiškėja, kas tie „keisti augalai“: „stebiu ir matau / kaip dygsta erškėčiai / motinos lysvėje“ (p. 92). Tiesą sakant, erškėčiai – jau pabodęs įvaizdis – bado akis, gelbsti tik kiek netikėtas jų sugretinimas su motinos figūra. Be to, autorius pažeria dar didesnių netikėtumų. Iš pirmo žvilgsnio eilėraščio eilutės „kur prasideda / viskas / ten ir pasibaigia“ nieko ypatinga nesako, tik primena kinų patarlę („pradžia ir pabaiga tiesia viena kitai ranką“). Tačiau sutelktu grožiu sutvyksima paskutiniosiose eilutėse: „lyg prabangi mirtis / akių lęšiukus / verčianti deimantais“ (p. 27). Tokie netikėti minčių posūkiai – viso rinkinio ypatybė, dėl kurios jis neatrodo pernelyg monotoniškas.

Trečioje dalyje įdomi užuomina: „dabar / auginu alyvmedžius / kurie niekada nežydėjo / nežydės ir nežydi // ne savo tėvynėj“ (p. 61). Gal tikėjimas gali neprigyti, jei ne iš tėvynės išaugęs? Tačiau „Namų diptike“ subjektas įtikinėja: „mano Dievas geresnis / kai tavo plaukuos / sudygsta skeveldros ir ima žaibuoti“ (p. 74). „Mano“ suponuoja ir „tavo“, todėl tikėjimo pasirinkimas gali arba tapti konflikto priežastimi, arba atnešti įvairovę. Subjekto tikėjimas skleidžiasi išvien su vidiniu skurdu ir atnaujintos tikrovės siekiu. Galbūt būtina savęs neberasti, nebeatpažinti, graibstyti tik savo paties likučius lyg po karo, kad galėtum prisikelti. O prisikėlimo vilties „Alyvmedžiuose“ esama, tik ji užsklendžiama saviironija: „prisikelčiau / ir aš iš numirusių / bet jums tai turbūt nepatiktų“ (p. 105). Kam nors subjekto dalyvavimas amžinybėje gali nepatikti ar net atrodyti absurdiškas, tačiau tikėjimu prisikelti remiamasi, antraip kopimas į kalnus neturėtų jokios prasmės. Kita vertus, prisikėlimo viltis išnyra jau knygos pradžioje: „antai mylimoji / prasiveria kapas / nieko jame nėra / ten būsim palaidoti // pavasarį / žydint alyvmedžiams / kalnuose / tirpstant sniegui“ (p. 20). Be abejo, čia nesunkiai užčiuopiama sąsaja su Kristaus prisikėlimu. Tad, galima sakyti, šis vaizdinys taip pat simbolizuoja subjekto pa(si)tikėjimą, kuris – o tai būtina pažymėti – nebrukamas skaitytojui. Subjekto klajonės ir ieškojimai neturi nieko bendra nei su fanatiškumu, nei su užsisklendimu nuo kitokių ieškojimo formų, nes į klausimą, „kur sužydės alyvmedžiai“, ne mums atsakyti, kad ir kaip stengtumės.

Regis, V. Kazielos poezija priskirtina bandymui kalbėti apie sunkiai žodžiais nusakomus dalykus. Šį užmojį poetas įgyvendina išpuoselėta, itin švaria kalba. Tad „Alyvmedžiai“ skatina ne nustebti, o veikiau stabtelėti, įsiklausyti ir išgirsti atsargiai sudėliotus žodžius, jų grakštumą ir skaidrumą.


Pokalbį su V. Kaziela rasite čia

Draugai