Ieva Rudžianskaitė. Malalietka ir jos „vidinis filologas“

Virginijos Kulvinskaitės (Cibarauskės), poetės ir literatūros kritikės, pirmoji prozos knyga grąžina skaitytoją į 10 dešimtmečio Vilnių. Kalbama ir apie šiandienos aktualijas, pavyzdžiui, emigraciją ir doktorantūros studijas. Autorė geba puikiai išreikšti šių laikotarpių skirtumą ir atskleisti pagrindinės veikėjos Virgos kismą. Ne naujiena, kad literatūroje dažnai pasitaiko autobiografinių detalių, tačiau literatūrinė fikcija tuo ir įdomi, kad pasiūlo tarsi kitą tikrovės variantą. Praeities detales V. Kulvinskaitė itin vykusiai įamžina: jos savotiškai atgyja tekste, bet tuo pat metu yra ir išmonė.

Knygos struktūra sudaryta iš paskirų fragmentų, susietų vienas su kitu, bet, kita vertus, jie gali būti skaitomi kaip atskiros istorijos. Autorė pabaigą paliko atvirą paties skaitytojo interpretacijoms, tad visai pritinka, kad fragmentiškas, kiek pabiras pasakojimas iki pat knygos pabaigos išlieka griežtai neįrėmintas.

Ko gero, net nereikia sakyti, jog knygoje gausu slavizmų, nenorminės leksikos: tai sufleruoja pavadinimas, tačiau autorė juos vykusiai įkomponuoja į tekstą. Be to, pateikiama tam tikra pasaulėžiūra, neapsiribojanti mąstymu, kuris linktų viską skirstyti į „juoda ir balta“, neapeliuojama į skaitytojo sąžinę ar moralinius principus. Tiesa, pabaigoje moralės klausimas įdomiai susipina su teksto kūrimo problema.

 

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka.“ – V.: „Kitos knygos“, 2019.
Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka.“ – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Pagrindinė knygos veikėja siekia pritapti prie aplinkos, tačiau jos asmenybėje jau tūno „vidinis filologas“, siejamas su meno, teksto kūrimu, t. y. jo buvimas skatina atpažinti meno vertę ir skaityti jo ženk­lus, užuot skendėjus „plikoje“ realybėje (p. 152–153). Prie „vidinio filologo“ dar grįšiu, bet svarbu pastebėti, kad Virga jau vaikystės bei paaug­lystės laikotarpiu susipažįsta su menu: lanko baletą ir klausosi klasikinės muzikos, kuri, jos supratimu, yra „švari ir kažkokia išdidi“ (p. 39). Taigi Virgos psichologinis paveikslas gana sudėtingas ir konfliktiškas: ji gali būti depresyvi, atsaini, mokykloje blogai elgiasi, bet kartais į pasaulį žvelgia itin jautriai. Ypač jautrumas pasireiškia svetimoje šalyje, patiriant atskirties jausmą, nors tam tikrose situacijose veikėjai būdingas ir nepalaužiamas racionalumas. Pvz., nusprendžia pasidaryti abortą ir dėl to savęs nei smerkia, nei kaltina.

Nestereotipiškai svarstomas ir vyriškosios tapatybės klausimas: vyrai, apipinti fobijų, tampa jų įkaitais, atrodo „pavargę ir nelaimingi, tokie pat bejėgiai, kaip ir moterys“ (p. 45), o jų ekshibicionizmas gali būti socialinės nevilties pasekmė.

Narkotinių medžiagų vartojimas, kaip ir seksualinės patirtys, neretai yra tam tikra savidestrukcijos forma: „kartais atrodo, kad galėčiau užsipisti iki mirties. o paskui gyventi pomirtinį atsiminimų gyvenimą, nes dar kurį laiką įmanoma labai tiksliai atgaminti ir kaip juostelę sukti mintyse buvusio malonumo prisiminimus – iš pradžių jie intensyvūs, nuneša beveik taip pat stipriai kaip realus seksas, bet galų gale viskas nublanksta“ (p. 113–114). Nepaisant tam tikros savinaikos, Virga ieško savo tapatybės, kurią simbolizuoja „banali magija“, t. y. išsinėrimas iš senų drabužių (p. 102). Tačiau tai nereiškia, kad ji iki galo suvokia savo elgesio motyvus („blet, virga, kodėl negali tiesiog pasakyti, kad tau neįdomu?“, p. 111).

Knygoje jaučiamas šaltas emocinis ryšys su motina. Skyriuje „apleisti pastatai mus stebi“ (p. 115–126) įtikinamai sugretinami yrantys pastatai su motinos veidu: „parkas tebėra toks, koks buvo, tik medžiai retesni. gali pamanyti, kad ir motina visai nesensta, bet tai tik iliuzija – tereikia pakeisti erdvę ir apšvietimą, ir išryškėja vis tvirtesniu voratinklio tinklu aptrauktas jos veidas“ (p. 126). Pastatų nykimas gali būti siejamas su motinos prarastimi tiek fizine, tiek psichologine pras­me, o praradimas yra lėtas ir skausmingas. Tik tenka pripažinti, jog aptariamame skyriuje padvelkia ir nostalgija, kuri, manau, visai nereikalinga: „tiek prašokta, tiek koncuose prasitūsinta, bernų prikabinta, (...) tai net vožtelėjo, kad jau nebeliko ir pastato, nes klubą uždarė gal prieš kokius dešimt metų“ (p. 115).

Labai vaizdžiai aprašyta Virgos kelionė į kaimą, kai praeities detalės parodomos kitu žvilgsniu, kai žvelgiama jau iš nuotolio – emocionaliai, jaučiant laikiškumą: „geriausiai prisimenu keliones į kaimą, tai buvo mūsų ritualas, nes viskas visuomet vykdavo taip pat. (...) mums taip besileidžiant žemyn, basanavičiaus gat­vė pamažu keitėsi, vienas po kito pradėjo nebeveikti gazirovkės automatai, dužo grandinėle prirakintos stiklinės, kurias prieš įpildami gėrimą praskalaudavom vandens čiurkšle, telefonų būdelės suzmeko, įlinko jų šonai, o juodi rageliai nutįso ant juodų laidų garbanų“ (p. 28).

Kaip minėjau, jau paauglės veikėjos asmenybėje pasireiškia „vidinis filologas“, kuris vis labiau kerojasi tinkamoje terpėje – doktorantūros studijose. Čia kūrinys skyla į dvi dalis, o Virgą sutinkame intelektualinėje, akademinėje terpėje, dalyvaujančią tarptautinėse konferencijose. Antroje knygos dalyje apčiuopiama ne viena problema – meno vertės kvestionavimas, patirties ir literatūrinės fikcijos ryšys, iš to išplaukiantis moralės klausimas. Drąsiai ir ironiškai vaizduojamas akademinio pasaulio paviršutiniškumas, kurį karūnuoja susidorojimas su doktorantu Jurgiu: jam praradus sąmonę, jo kūnas įkišamas į tuščiavidurę Maironio skulptūrą (p. 100). Viena vertus, juokinga, kita vertus, potekstė nelinksma.

Nepaisant veikėjos intelektualinio progreso, akademinės karjeros galimybė vis tolsta, galiausiai pripažįstama skaudi tiesa: „vėl pradėjau lankyti baleto pamokas, kai suvokiau, kad akademinė karjera su visa doktorantūra ir pačia akademija eina šiknon“ (p. 128). Tačiau net ir toks prisipažinimas negelbsti nuo persekiojančio „vidinio filologo“, kurį ji nori nudėti, nes nusprendžia pirmenybę teikti istorijai, t. y. patirčiai, o ne kalbai: „dažniausiai daromi tekstai, ir jie nuobodūs. kodėl man kuo toliau, tuo nuobodesnis geras, teisingas, protingas, brandus menas? (...) o jei tai literatūra, tai neva viskas turi būti iš kalbos, iš kažkokio ypatingo kalbos ir būties jausmo, tų kažkokių pajautų, nors man ta kalba mažiausiai įdomi, aš tiesiog noriu istorijų“ (p. 152–153). Tokia pozicija gali būti laikoma atkirčiu akademiškumui, nusistovėjusiems stereotipams ar meno vartojimui.

Vis dėlto veikėja ketina parašyti knygą – tą pačią, kurią ir skaitome, tad čia literatūrinė fikcija sudvigubinama, matome tekstą tekste (p. 152). Ketinimas rašyti istorijas reiškia, kad net apsispręsdami teikti pirmenybę patirčiai, suvokiame: be kalbos – kokia ji būtų – tiesiog negalėtume pranešti apie savo išgyvenimus. Apie kūrybą Virga kalba itin savikritiškai: „tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus (vienus palieku beveik žalius, kitus padoriai retušuoju) ir kabinu iš jų pasakojimą, kuris, jei nuoširdžiai, reikalingiausias man pačiai. manojo ego paveikslas, narcizės raudos, hermafroditės šonkauliai“ (p. 152).

Skyriuje „narcizės raudos“ (p. 155–164) svarstymas, kokį pasaulį rinktis – be žmonių ar be meno kūrinių – nelogiškas: jei nebūtų žmonių, nebūtų ir meno. O jei žmonija staiga išnyktų, kas tuos meno kūrinius analizuotų? Kas nuspręstų, kad menas „dirbtinis, meluojantis, sąmoningai pagražinantis ar pabjaurinantis“ (p. 155)? Jei pasaulis iš tikrųjų egzistuotų be meno, tuomet pasakotoja net neturėtų gebėjimo identifikuoti, jog „įstabiausi, nuolat kintantys kūriniai yra mano galvoje“. Kitaip tariant, pasaulyje be meno nebūtų „kūrinio“ sąvokos (arba ši sąvoka turėtų kitokį prasminį krūvį nei tą, kurį vartoja veikėja), juo labiau įsivaizdavimo, kad „didžioji žmonijos dalis savo galvose neturi to, ką turiu aš“. Argi tai ne menininkui būdinga arogancija?

Menas ir kalba parazitiškai aplipę mūsų suvokimą, tad nuo jų nelengva išsivaduoti, juo labiau – paneigti, nors Virga su šiais mūsų patirtimis ir fantazijomis mintančiais parazitais ryžtingai imasi kovoti. Vis dėlto „nedegantys rankraščiai“, „neįforminami dalykai“ ir lieka neparašyti, vadinasi, niekas niekada apie juos nesužinos. Tenka pripažinti, stilius knygoje liudija veikėjos sprendimą suteikti didesnę vertę patirčiai, paradoksaliai per kalbą konstruojant pasaulėvaizdį. Taigi V. Kulvinskaitė puikiai įgyvendina savo tikslą ir per pasakotoją sukuria savitą stilių, net jei žargonas ir kitokie kalbiniai išsišokimai lyg ir kovoja prieš pačią kalbą ar bent tai, kaip ją supranta dalis visuomenės.

Galiausiai Virga pasiduoda kovoje su menu, nes to paties skyriaus kitame skirsnelyje kalbėdama apie atminties, teksto ir patirties (gyvenimo) sąsajas atskleidžia, kad jie taip tarpusavyje susipynę, kol galop tampa nebeaišku, kas toji realybė apskritai yra (p. 159–163). Beje, labai įdomiai ir sklandžiai nagrinėjamas atminties fenomenas.

Būtina paminėti ir pacituoti ilgesnį fragmentą apie poezijos skaitymus moterų įkalinimo įstaigoje, nes čia puikiai atsiskleidžia teksto ir patirties santykis, apimantis kančios ir moralės klausimus. Veikėja įkalintųjų veiduose ieško kančios ženklų, o šį jos lūkestį suformavo būtent literatūros kūriniai: „tikėjausi savotiškai suluošintų, todėl – sutaurintų veidų ir kūnų, persefonių ir euridikių, kurias į požemius atvedė meilė, neviltis, skausmas. (...) vietoje dvasingumo jų veiduose, rankų mostuose, kūno formose tarsi skalpeliais preciziškai išraižytos istorijos, kokių niekuomet nepatirsiu, todėl savotiškai pavydėjau. (...) viskas paprasta – anapus literatūrinių pezalų yra į citatas ir gerus norus neįspraudžiamas pasaulis, veidai, kurių bijau ir kurie tai žino. (...) ne, nėra sudėtinga, nors ir ne itin malonu, pažinti savo tuštybę, susireikšminimą, piktdžiugą, tačiau ką ir kaip rašyti, kai nužudai du savo kūdikius, o pati esi graži tarsi angelina jolie – taip apie vieną iš kalinių pasakojo vedlė“ (p. 156–158).

Suspenduojama ne tik kančios, gailestingumo pajauta, bet ir pripažįstama moralinė nuostata, kuri, panašiai kaip „vidinis filologas“, glūdi vidiniuose asmenybės kloduose. Panašu, Virga aiškiai nubrėžia ribą tarp to, kas moralu, o kas ne, ir taip nurodo skirtį tarp patirties ir literatūrinės fikcijos. Kai kurios patirtys dėl savo svorio nebegali būti apibūdinamos tokios, kokios yra, tad reikalingi kalbiniai kodai. Tyla, apninkanti vienutėje (bausmė įkalintosioms), yra tokia pat nepakeliama, kaip kalbėjimas be kalbinių konstruktų, kuriais galima pridengti grynąją patirtį. Narciziškas knaisiojimasis po savo tapatybę ir iš jo išplaukianti kančia pasirodo it vaikų žaidimai ar „prašmatnus jovalas galvoje“ (p. 158) palyginti su anapus literatūrinių vingrybių esančiais išgyvenimais.

Knygos pabaigoje Virga suauga. Kodėl? Nes suvokia esanti vis dar vaikas: „aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas“ (p. 154). Pripažinimas, kad esi infantilus, paradoksaliai ženklina tam tikrą brandą.

Manau, knyga prieštaringa, nes joje pateikiamas platus tarpusavyje sunkiai suderinamų patirčių spektras. Kita vertus, V. Kulvinskaitė geba jas susieti ir tokiu būdu pavaizduoti sudėtingą veikėjos charakterį, sukurti žaismingą ir įtikinantį pasakojimą. Knygoje įvairiausių įvykių aprašymus keičia veikėjos stabtelėjimai, refleksijos, o paviršutinišką kalbėjimą – kruopščios patirčių analizės. Tad akivaizdu, jog autorė tikslingai įveda skaitytoją į savo fiktyvų pasaulį, sukurdama atsainumo įspūdį. Fikcija kviečia grožėtis ja pačia.

Draugai