Giedrės Kazlauskaitės kūryboje išpažintys atlieka svarbų vaidmenį, tačiau jos poezijos jokiu būdu nepavadinsi sentimentalia, kur eilėraščio subjektė be skrupulų ap(si)nuogintų. Galima sakyti, subjektė tampa autorės tekstiniu konstruktu, kuriuo ji prisidengia kurdama eilėraščių tikrovę ir įvairiausias jungtis toje tikrovėje. Anot literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės, G. Kazlauskaitė, viena vertus, menkiau dangsto autobiografiškumą kultūros simboliais, bet, antra vertus, jos kūryba nepriskirtina naiviajai išpažinčiai („Literatūra ir menas“, 2018, Nr. 14). Vis dėlto subjektės potyriai, ypač naujausiame rinkinyje, savitai sukabinami su išoriškumu, visuomeniniais įvykiais, aplinka, kultūriniu kontekstu ir t. t. Vadinasi, autobiografiškumas savotiškai praplečiamas, neuždarant subjektės savo pojūčių visatoje. Poetė kuria trimatį eilėraščių vaizdą, kur skaitytojas tampa ne tik kūrinio liudininku, bet ir dalyviu.

Jau trečiojo G. Kazlauskaitės rinkinio pavadinimas „Singerstraum“ (2016) nurodo dviejų tikrovių susijungimą į vienį (kalbama apie F. Liszto „Liebes­traum“ ir siuvamąją mašiną „Singer“). Taip gimsta nauja prasmė, tačiau „Gintaro kambarys“ taip pat įima irgi ne vieną prasminį atspalvį, pvz., tėvo vardas ir dingęs gintaro kambarys, siejami nesaties ir paslaptingumo: „Uždraustas įeiti kambarys – / tėvo vardas Gintaras. (...) Vaikštau po krautuvėles kaip po gintaro kambarius, / ir nė viename jų nerandu savo tėvo“ (p. 9).

Gintaras gali būti suvokiamas kaip įvairiaformis mineralas. Galiausiai pati subjektė staiga gali prarasti žmogišką formą: „Lyg tekėčiau pušų kamienais, o paskui / tapčiau už vergą brangesnė, kol galop / pražūčiau aklinoje vandens tamsoje“ (p. 10). Gintaras siejamas ir su klastote, kopija, tad reikia būti budriems: „gamindavo gintarą – dar muselių / į plastmasę prikaišiodavo“ (p. 89). Kitaip tariant, tikrovė gali būti ne tokia, kaip atrodo.

Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

„Gintaro kambarys“ (tas pats pasakytina ir apie ankstesnius rinkinius) yra itin racionaliai sustyguotos struktūros, o aprašomi įvykiai, objektai tampa daugiasluoksnės eilėraščių tikrovės jungiamąja medžiaga, kai kiekviena detalė patalpinama ten, kur ir turi būti. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad eilėraštyje „Šeštadienis“ išnyra filosofo Jacques’o Derrida figūra ir jo dekonstrukcijos idėja: „Jie neturi šabo, kuris pradedamas filmukų siužetais, (...) Chaosu namuose, kur net katinas / išsitraukia kaulą iš šiukšliadėžės, / išdidžiai paniekindamas nustatytą tvarką. // Velniop nueina brangūs žaislai, / dekonstruojami pagal Derrida“ (p. 24).

Dekonstrukciją galime suprasti kaip nusistovėjusios tvarkos, hierarchinių ryšių kvestionavimą, atveriant tikrovės (kurią pagal J. Derrida galime vadinti „tekstu“) sudėtingumą, daugiasluoksniškumą, išryškinant prieštaras joje. Skaitant literatūrinį tekstą, remdamiesi dekonstrukcija, turėtume atsisakyti pretenzijos atrasti vieną, viską paaiškinančią prasmę, o ir patys G. Kazlauskaitės eilėraščiai man pasirodė decentruoti: lyg ir esama tam tikro atspirties taško, tačiau jis išskaidomas, plėtojant įvairius siužetus, kuriant itin įdomius asociatyvius ryšius.

Vienas aiškiausių pavyzdžių, kodėl J. Derrida dekonstrukcija svarbi „Gintaro kambaryje“, – pat­riarchalinės santvarkos išjudinimas. Be abejo, patriarchalizmas ardomas ir ankstesniuose poetės rinkiniuose. Vis dėlto vertėtų stabtelėti ir atkreipti dėmesį į J. Derrida neologizmą „falogocentrizmas“, reiškiantį vyriškojo subjekto teisę kalbėti (dominuojantis diskursas) moteriškojo atžvilgiu („paraštės“). „Gintaro kambaryje“ patriarchaliniai režimai išjudinami grėsmingais įvaizdžiais („agresyvūs patinai traukinyje, / kuriems su mėsos kapokle / mielai apkarpytum falus“ (p. 56); „Mūsų sapnai atšuoliuoja, mosikuodami mediniais kardais. / Kare kaip kare, medžioklė yra medžioklė. / Daugeliui vyrų išpjoviau. // Mintimis, jie net nežino. / Už frazes „boba už vairo“, keiksmažodžius, / šlykštų juoką gaujoj“ (p. 65). Šie įvaizdžiai labiau primena kasdienes situacijas, tačiau juos galima susieti ir su neišvengiamai atsinaujinančia sociopolitine tikrove: „Jaučiuosi kaip siela / po šimtmečių psichoterapijos. // Nors ir šiandien pasaulyje / berniukams vis dar knieti pasimatuoti / balistinėmis raketomis“ (p. 59). Vis dar egzistuojanti prievarta susipina su gintaro kambario mįsle, tačiau, atrodo, subjektė nesiekia savęs priskirti alternatyviai santvarkai, kuriančiai naujus režimus. Veikiau linkstama komplikuoti esamą tvarką. Tai parodo ir jos svetimumas gimtinei ar namams (p. 75–76).

Pastebėtina, kad paskutinėje rinkinio dalyje, kurią atveria eilėraštis „Gintaro muziejus“, kaip žinia, esantis grafo Tiškevičiaus rūmuose, vis dėlto dominuoja moteriškoji Tiškevičių linija, į jas subjektė tarsi įsikūnija, patvirtindama moteriškosios istorijos teisėtumą. Nors šie eilėraščiai, lyginant su kitais, yra labiau atpasakojamojo pobūdžio, vis dėlto bendroje knygos struktūroje pasirodo kaip savotiška atsvara patriarchalizmui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į eilėraštį „Jekaterinos rūmai“ (p. 51–52). Nuo patriarchalinių režimų išjudinimų, galime prieiti ir prie subjektės įtarumo, įžvelgiamo įvairiuose „broliškuose“ (religiniuose, pacifistiniuose ir t. t.) junguose. Čia vėlgi galima prisiminti J. Derrida, kuris kalbėjo apie taiką, kaip tylą. Kitaip tariant, prievarta prasideda ten, kur yra kuriamas diskursas. Vadinasi, jau kalbėdami apie taiką atsiduriame anapus taikos. O analizuodami destruktyvius veiksmus, deja, vis dar liekame toje pačioje, vis kitais pavidalais išnyrančioje prievartoje: „Kas iš to, kad pastatyta / tiek daug šiurpių filmų / apie karo baisumus. // Jie svajoja apie šariatą nuo jūros lig jūros. / Bet ar tai ne tas pats, ko Papa linki tautoms? / Brolybės ir švelnumo revoliucijos / (kuri gresia dar vienu jungu)“ (p. 53). O šventumas, kad ir kaip jį suvoksime, gali būti nuodingas, sukelti tas pačias pasekmes, nuo kurių „gydo“ – nejautrumą kitaip mąstantiems, gyvenantiems, savo požiūrį, tvarką primetantis tiems, kurie gyvena „netinkamai“. Galbūt eilėraštyje „Šventasis Kristoforas“ tai simbolizuoja žirneliais išriedantis gyvsidabris, kadangi net ištartis „aš tave myliu“, negelbsti įšokusios upėn, o šventojo Kristoforo figūra savitai atšliejama nuo aplinkos, yra svetima jai: „Godi godi upė užlieja abi krantines / ligi laiptų, ir niekas nebevedžioja šunų, / nebebėgioja, nevažinėja dviračiais. // Tik Kristoforas, nužengęs / iš herbo nuo šviesoforo stulpo, / brenda į vandenį stiklinėmis pėdomis –“ (p. 62–63). Atrodo, upės, vandens įvaizdis poetei svarbus, pavyzdžiui, rinkinyje „Singerstraum“ perteikiama paslaptinga vandens galia – upė, kurią „susikarpai ir siuvi“, o galiausiai ji „tekėdama suardo siūles“ (p. 98). Upė, vanduo nurodo tiek tėkmę, tiek gyvybiškumą, tiek griaunamąją jėgą.

Eilėraštyje „Paukščių žiedavimas“ (p. 40–41) simboliškai vaizduojamas vaiko įslydimas į Herakleito upę. Herakleitas, kaip žinia, kalbėjo apie nuolatinį tapsmą ir kaitą, kitaip tariant, apie negrįžimą ten pat. Herakleito upės vaizdas pasirodo ir „Meninose“ (2014, p. 22). Tačiau „Paukščių žiedavime“ įtampa tarp nesustabdomos tėkmės, kaip nuolatinio tapimo Kitu, ir tapatybės labiau atsiveria ne per upės, o per žieduotos anties įvaizdį: ar mes nesame sociopolitinės, religinės prievartos taikiniai kaip tos paženklintos antys? Tada galima paklausti: o kas yra žmogus? Žmogiškosios prigimties klausimas ypač išryškinamas eilėraštyje „Leipcigo knygų mugė“ (p. 31–32) – žmogus pasirodo gamtos ir civilizacijos įtampoje, bet neišvengiamai kuria civilizaciją: „Ošiame garsiau už jūrą, / mūsų rieves pagraužė kinivarpos, / pro tas skylutes išlenda epai. // To neįmanoma sustabdyti, tai jau įvyko. / Civilizacija mėgdžioja gamtą – / knygos iš gelmės mumyse sulapoja / ir kviečia poruotis paukščius“ (p. 32).

Tikrovė rinkinyje sudėtinga: ji gali būti ir virtuali, ir reali, o tai atspindi panašus žodžių „internatas“ ir „internetas“ sąskambis: „(...) slaptavietės, kuriose palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. / Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato. // Praėjus porai dešimtmečių, / randu juos internete“ (p. 23). Poezija, ko gero, irgi priskirtina virtualumui, net jeigu randame aiškių sąsajų su realiu pasauliu. Juk poezijai nereikia turtingų bibliotekų – ji labiau priartėja prie gulbės iš animacinio filmo įvaizdžio, „maldaujančios kitų (neatpažintų) saviškių, / kad ją užmuštų“ (p. 79). Kalbant apie kūrybą, nevengiama ir (auto)ironijos: „Mes ariame ir ariame / neapmokamuose darbuose, / todėl apie mūsų literatūrą / sako, kad ji agrarinė“ (p. 67). O žvelgdami į poezijos kūrimą ir iš to išplaukiančias socialines ar asmenines problemas, išgirstame itin tikslią išvadą: „Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos / ir voverės kvailumo, kremtant riešutą / skilusia danties šaknimi“ (p. 47). Viena vertus, kūryba viršija primityvius išgyvenimo poreikius, kita vertus, gali būti suvokiama kaip nenaudinga.

Dar viena svarbi linija greta įvairiausių įvykių, išgyvenimų, vietų kaitos yra šeimos istorija, pasakojama be jokio didaktinio ar moralizuojančio tono: „Sakė, demono vardo minėti negalima, / bet neklausiaũ, o jis / ir neturėjo vardo. // Spėjama, pakabintas galva žemyn / NKVD kalėjime buvo / kankinamas vienas iš prosenelių“ (p. 69). Jautrios asmeninės detalės susipina su istoriniais įvykiais: „Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė grafaitė. (...) Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to paties amžiaus“ (p. 100–101).

Nors rinkinys užsklendžiamas „Kardiologijos klinika“ (p. 107), kur susiejama karsto restauracija ir reanimacija. Beje, reanimacija gali ir neišgelbėti, tad karstas tampa pranašišku ženklu. Tačiau vainikuojančias rinkinį eilutes, kai žodyje „gintaras“ susijungia daugybė reikšminių rinkinio gijų, randu čia: „Raudonais gintarais sukrešėjęs / žemės ir medžių kraujas“ (p. 105). Žodis „gintaras“ šiame rinkinyje daugiaprasmis: gintaro kambario paslaptis susipina su žmogiškosios prigimties užkaboriais ir neatrastomis savasties (kad ir kas ji būtų) dalimis, istoriniais šeimos ir visuomeniniais įvykiais, tikrovės (kad ir kaip ją suvoktume) sudėtingumu, o kartais ir prieštaringumu. Čia išryškinami įvairiausi žmogiškosios patirties sluoksniai ir įvairovė su giliomis potekstėmis, kartkartėmis – ironija. Knyga – daugiasluoksnė, kaip ir žodis „gintaras“ joje.

Skaitant knygą, suvoki, jog šiuo atveju kūryba, kad ir kaip ją vertintum, atnaujina pasaulio fenomenų suvokimą suteikdama jiems gilesnį matmenį. „Gintaro kambaryje“ paprastas mineralas staiga tampa dramatiškų, politinių, socialinių aktualijų neatskiriamu dalyviu. Kartais svarbus pats savaime, o kartais integraliai sujungiamas su įvairiausiais įvykiais. Tad G. Kazlauskaitės gintaras neprimena nei klastočių, nei banalybių, nei neskoningų dirbinių. Ieškodami dingusio kambario netikėtai galime susivokti, kad ieškome savęs pačių. Poetė eilėraščių pasaulį nepastebimai perkelia į skaitytojo tikrovę.