Ieva Rudžianskaitė. Švarus buvimas pagal Marių Buroką

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Mariaus Buroko eilėraščių knygos pavadinimas tarsi formuoja klausimą – kas tas švarus buvimas? Ar turėtume kalbėti apie švarų poezijos buvimą, kai uždangstomas pasaulio kasdieniškumas, bet paliekama plyšių, pro kuriuos galime žvelgti į tikrovę? O gal švarus buvimas siejamas su įvairiais pasaulio daiktais? Atsakymas galbūt fiksuojamas eilėraštyje „Vasaris“: „Man trūko / šios druskos, tavo / odos, šylančios po delnu / šiurkščių lūpų // švaraus buvimo“ (p. 34). Metaforiškai švarus buvimas rinkinyje gali būti suprantamas dvejopai: 1) tai nenugludintas akmuo, kurį galima paversti kuo nors kitu; 2) skulptoriaus išgautos naujos, nudailintos, patrauklios daiktų formos iš to akmens.
„Švaraus buvimo“ eilėraščių pasaulyje yra savotiško autentiško šiurkštumo, gebančio tapti švarumu: daiktų grožis atsiskleidžia iš paties jų buvimo fakto. Pasaulis stebimas žvilgsniu, kurio nedengia iliuzijos, ir įvelkamas į preciziškai nugludintą poetinę formą – po kalbiniu sluoksniu glūdi nutylėjimai, suteikiantys erdvę interpretacijai, o eilėraščiams – grakštumo. M. Buroko poezija paradoksali: atsiveria išlikdama iki galo neatsivėrusi, palieka klausimų, viliojančių į eilėraščio gilumą, kur švarų buvimą įkūnija apčiuopiamos daiktų formos („pradžioj / išnyksta dulkės / daiktai / sukrinta į vietas / sublizga puodai / sužerplėja žarijos / spindulys glosto / gobeleną / o iš dangaus / ištrykšta trimitai // kiekvienas / daiktelis / pradeda būti“, p. 80). Autorius tarsi skulptorius iš pasaulio daiktų, iš materialios duotybės, kuri kiekvieną dieną yra prieš mūsų akis, nukala nepriekaištingai švarų eilėraštį.
Net tokios egzistencinės problemos kaip gyvenimo bei mirties dualumas ir jų sąsaja atskleidžiamos per pasaulio fenomenų duotybę: „...mirties vasaros blyksnis / lyg kas / saulei spiginant / būtų langą pravėręs // blykst // ir krenta tamsa / prišąla tarpupirščiuos / žolės syvai / sukreša / žiedadulkių luobas // blykst // ir tik / šilumos pasigedus / tyliai iš patalų / išsliuogia / katytė“ (p. 14–15). Rinkinyje pasaulio prigimtis nepaprasta: kasdieniai gerai pažįstami fenomenai išlieka paslaptingi, o patirtims suteikiamas gilesnis matmuo. Todėl vis bandoma pažvelgti į pačią buvimo šerdį: „...įsiskaičiau į tave / per tiek metų // į plonytes raukšles / kapiliarus / atvertis“ (p. 22). Cituodama šias eilutes literatūros kritikė Elžbieta Banytė atkreipia dėmesį į atsakomybę už santuoką, vaikus ir kalbą*. Triguba atsakomybė susijusi su tuo, jog švarus buvimas pasireiškia kaip nepagražinta bei neidealizuojama tikrovė, kurios net mažiausios detalės pastebimos: „...traukiasi / vėsdamas pasaulis / ryškėja siūlės, sudūrimai / skruostikauliai“ (p. 54). Įdėmiai žiūrint atsiveria gyvenimo išmintis: „...stebėsiu / lygų ežerą / žinosiu – viskas paprasta, ledas / kausto vandenį / gruodas – žemę / į guobą už lango jau tuoj / leisis sniegenos“ (p. 82). Taigi atsakomybė neatsiejama nuo jautrios ir kartu labai paprastos bei nesumeluotos žiūros į reiškinių buvimą.
Poetas kruopščiai lukštena gyvenimiškas patirtis, jausmus, prisiminimus, ieškojimus, pasaulio tiesą, kuri dovanojama vaikams: „...pasakok / šnibžda / apie pasaulį / medūzas / kas yra elektra / kaip medžiai auga / ir kodėl / popierius baltas // (...) kalbu / į švarias galveles // tikiuosi // kad tiesą“ (p. 24–25). Švarus buvimas negali būti sumeluotas, todėl kartais apninka abejonės, ar buvimas tikrai teisingas. Šiuo atveju tiesa yra (pats) gyvenimo paprastumas: „...tik dabar suprantu // kaip nekenčiu / tos pilkumos / koks lipnus ir viliojantis / paprastas gyvenimas“ (p. 62).
Knygoje tarp pasaulio fenomenų stebėjimo inkorporuotos ir anapusybės paieškos. Šis komplikuotas ieškojimas atsiskleidžia per šviesos ir tamsos žaismą, nes anapusinis pasaulis (laikinai, gal ir visada) nuskendęs dieviškojoje tamsoje („Dievas yra tamsus vanduo / mano miesto upėje“, p. 30), o šviesos ryškumas per daug skausmingas („neskaitau / tavo raštų // bijau / dar didesnės šviesos“, p. 32). Vis dėlto įtaigiai vaizduojami kraštutiniai išgyvenimai susijungia su kasdienio pasaulio reiškiniais („kokie raudoni vėžiai / many // nerimo nuplikyti“, p. 32), todėl išeitis (pradžia, o gal pabaiga?) galiausiai sužaižaruoja – „kaip rausiuos / atminty / ženklų tavo ieškodamas // tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką“ (p. 33). Tada gali apimti dvejonė, kad gal švarus buvimas įmanomas ne šiame pasaulyje, o anapus jo?
Eilėraščiuose galime atrasti save, stebinčius Vilnių („apgailėtini Vilniaus angelai...“, p. 92), netikėtai atsidurti tragedijų paženklintose vietose: karo nuniokotame Sirijos mieste Alepe (p. 94), Paryžiuje po teroro išpuolių („Paryžius, 2015 11 13“, p. 89), erdvėse, kuriose buvo vykdomas holokaustas („Žydų kapai. Zarasai II“, p. 96). Nors E. Banytė teigia, jog šie tekstai šiek tiek iškrenta iš bendros rinkinio struktūros, manau, kad būtent jie rinkinį padaro trisluoksne knyga: pirmasis sluoksnis – tai santykis su pasaulio fenomenais bei žmonėmis, antrasis – Dievo paieškos, o trečiasis – kitų erdvių ir įvykių išgyvenimas. Be to, skausmingų faktų įamžinimas eilėraštyje atlieka terapinę funkciją.
Rinkinyje autorius nedviprasmiškai akcentuoja, koks svarbus kalbos vaidmuo. Kitaip tariant, švarus daiktiškas buvimas neatsiejamas nuo teksto, kalbos „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė // (...) lukštenu / eilėraščių vaistus // glotnius / it akmenukai / prie Juodosios“, p. 56). Tikrovės pajauta tampa neatskiriama kalbos dalimi: ...trūkinėja tikrovė / kalba laužias / į gerklę / gėla ir žaibu // (...) kalba išjungta / ir užaušus // it lašas / ant mūro“ (p. 45–46). Patiriama tikrovė ir jos prakalbinimas poetiniame tekste susilieja taip, kad kalba tampa pasaulio patyrimo ir daiktų atpažinimo sąlyga, nes tik per ją pastarieji nuskaidrinami.
„Švaraus buvimo“ eilėraščiai primena atvirukus: juos sklaidant galima keliauti po prisiminimus, kalbėtis su žmonėmis, klaidžioti po miestus, ieškoti šviesos tamsoje (o gal aptikti tamsą šviesoje). Bet galiausiai supranti, kad iš tiesų vaikštai pačiuose tekstuose, kad jie yra gyvenimas ir vaistai, santykio su pasauliu patirtis per kalbą ir kalboje, kur kiekvienas prasminis niuansas ar blyksnis tarsi sukimba su tikrove ir sukuria naują pasaulį, savitą vaizdą. Švaraus buvimo vaizdą. M. Buroko eilėraščiuose tikras buvimas yra banalybę atmetantis atvirumas fenomenams – nežinomybės kupinas pasaulis pasirodo įvairiausiais pavidalais, kuriuos išreiškia nugludinta elegantiška poetinė kalba.

* „Elžbietos Banytės knygų apžvalga: katarsio belaukiant“, www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/elzbietos-banytes-knygu-apzvalga-katarsio-belaukiant-286-978020

Draugai