Ieva Rudžianskaitė. Tik po mirksnio

Lina Navickaitė rašo įvairių žanrų tekstus: eseistiką, prozą ir kt. Visgi nė neįsivaizdavau, ko tikėtis, kai į rankas papuolė naujasis jos eilėraščių rinkinys „Po mirksnio atspėčiau“. Turiu pripažinti: knyga paliko neprastą įspūdį. Tiesa, netikėtų minties posūkių neaptikau, tačiau tai susiję su atsigręžimu į Biblijos tradiciją ir bandymu analizuoti nenaujas, literatūrai įprastas temas. Kadangi krikščionybė buvo reflektuota ir tebereflektuojama daugybės autorių, nustebinti tikrai sudėtinga, tačiau rinkinio privalumas – sutelkta, santūri, kartais net ir preciziška kalba, nepaviršutiniškos teologinės žinios. Be to, labai pastabiai, jautriai, subtiliai perteikiami gamtos vaizdai ir žmogiškoji kančia, kalbama nuoširdžiai, bet nenusaldintai.

Knygoje įdomiai vaizduojamas vienas iš Jėzaus priekaištų, randamų Evangelijose – mažatikystė. Galima sakyti, dauguma tekstų pasirodo lyg savitas atsakas į jį. Iš pradžių skaitytojui reikėtų suprasti, kuo skiriasi mažatikystė nuo Dievo egzistencijos kvestio­navimo. Atsakymas – pagrindas, kuriuo remiantis išryškinamos abejonės: subjektė kelia klausimą ne apie patį Dievo fenomeną, bet pasitelkdama biblinius siužetus sutelkia dėmesį į mažatikystę, tikėjimo silpnumą, svyravimą. Taigi bibliniai fragmentai tampa akstinu autorei plėtoti rinkinio temas.

Užuominos į alegorijas, pažįstamas iki skausmo, rinkinyje pasirodo vietoje ir laiku. Tikėjimo silpnumas apibūdinamas itin tiksliai: „garstyčios grūdelis / yra toks / KALNAS // kad nei įkopsi / nei apeisi“ (p. 73). Tai leidžia daryti išvadą, kad L. Navickaitės rinkinyje plėtojama dievoieškos linija labiau teologinė nei filosofinė, o skaitant rinkinį aiškėja, jog subjektės svarstymų, jausenų centras yra dieviškoji realybė: „už metaforos / ir vėl / metafora / už poezijos – / vis dar / poezija (...) net aikteli: / kaip ant delno visa / stebuklų virtuvė / ir kasdienė apyvoka / prieš vandenį / verčiant / į vyną“ (p. 79). Galbūt kitoje plotmėje esama tobuliausios kalbos, o dieviškas vertimo veiksmas tampa dviprasmis – kaip vertimas iš vienos kalbos į kitą ir vandens pavertimas vynu. Pati kūryba, kaip ir žmogiškoji egzistencija, pasirodo it nuoroda į pačią tobuliausią kalbą: „neturiu nei vieno kuriančio žodžio / nei vieno skiemens / niekad savęs nepasakysiu / tik sykį / Tau / davus ženklą // žvangučiai nutils“ (p. 46).

Susitelkimas į vaizdą per kalbos grožį pasirodo lyg mirksnis. Kita vertus, iš pradžių ne itin aiškus pasirodė ryšys tarp krikščionybės ir pagonybės, pvz., „uolų Kafarnaumo žvejį“ (p. 11) staiga pakeičia „laumėjančių pievų“ vaizdinys (p. 18). Tačiau šį neaiškumą iš dalies išsklaidė sąsaja tarp Saulėgrįžos ir Advento (p. 20). Galima sakyti, pagoniškoji ir krikščioniškoji linijos parodomos ne kaip priešpriešos, bet kaip susijungiančios į vieną paveikslą. Taip pat sklandžiai supinamas žmogiškasis kūniškumas ir kraujo ryšys su Kristumi: „kuri kraujosruva esu aš / Tavo Kūne (...) kuri / Tavo ląstelė / numirė / mano mirtį // kuri / Tavo ląstelė – / mano?“ (p. 65) Eilėraštyje „Aukštosios įtampos laidais, arba atmintis“ (p. 81), kraujo ryšys pasirodo kaip žmogiškoji tėvystė, o Kristuje šis ryšys universalizuojamas per kančią.

 

Lina Navickaitė. Po mirksnio atspėčiau“. Dailininkė Inga. Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.
Lina Navickaitė. Po mirksnio atspėčiau“. Dailininkė Inga. Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.

 

Išryškėja ir subjektės tapatybės klausimas. Jis toks pat gluminantis kaip ir mažatikystė: „užduodi mane / man kaip / mįslę“ (p. 85). Vis dėlto savivoka priklauso nuo To, kuris pašaukia vardu: „šitą naktį – / ji sugėrė mane lyg Turino drobulė – / vien skersvėjai / skersjausmiai / skersmintės vaikšto / bet sakai už sapnų / yra dar šviesa (...) ar pažadi šūktelt / vardu / mažatikę?“ (p. 54) Santykis asimetrinis, nes kreipiamasi į „Tu“, kuriam patikima net ir mažatikystė. Kita vertus, tikėjimas kartais pasirodo itin vaikiškas, nesuterštas abejonėmis: „antai ji Dievo karvytė / skrenda į dangų / ne – ne į dangų / rinkti amarus nuo / Nukryžiuoto širdies“ (p. 93). Tad šios ir panašios eilutės paradoksaliai atskleidžia, kad sub­jektė netiki savo mažatikyste: ji vis vien renkasi nepamatuojamą, racionaliam mąstymui nepaklūstantį tikėjimą.

Autorė bando apčiuopti itin svarbias temas, pvz., tikėjimo ir terorizmo ryšį. Ši problema išryškėja cik­le „Susvyravusio tikėjimo paslaptys“, sudarytame iš penkių tekstų, kurių įvaizdžiai rinkinyje pasirodo kaip leitmotyvas (p. 30, 48, 53, 74, 83). Eilėraščiuose subjektės vaidmuo nevisiškai aiškus: „iš tiesų / kur aš esu / nuo savęs / po visų / teroristinių aktų / po visų / atkūrimo aktų (...) į kurį veidrodį / atsimerkus / numirti?“ (p. 74) Ar ji solidarizuojasi su terorizmo aukomis? Ar teroras verčia susvyruoti jos asmeninį tikėjimą? Atsakyti į šiuos klausimus svarbu, nes vargu ar terorizmas kyla iš mažatikystės. Priešingai – tokių veiksmų imtis neretai paskatina būtent itin stiprus, fanatiškas tikėjimas arba įsitikinimai, kurie šiuos veiksmus palaiko. Kitame eilėraštyje Didysis Sprogimas sugretinamas su garstyčios grūdeliu, tačiau subjektė nežino, ar tai kūrybinis veiksmas, ar terorizmas: „kelia iš miego / keistos versijos / kas tai / teroristinis ar / kūrybinis aktas / didysis sprogimas / big bang garstyčios / plyšimas / pusiau / pradygimas“ (p. 83). Sąsaja tarp kūrybos ir teroro, deja, lieka neišplėtota.

Dera pastebėti, jog kai kur bandoma kvestionuoti religines tiesas, tokias kaip gailestingumo malonė: „aš nieko neišmanau / apie šitą kūrybą / vis dar įstrigus / stebuklinės pasakos žanre // bet tikriausiai / ne viskas atmeldžiama / dėl to tikriausiai tyli // tavo tylėjimo potekstė / tas katarsis kai tariausi įskaičiusi... (...) baisus // kartais būna / Tavo gailestingumas“ (p. 48). Eilėraščio pabaiga pernelyg didelio svorio palyginti su pradžia. Peršasi mintis, kad kalbama apie kažin ką itin svarbaus, bet svarbiausia nutylima, mįslė paliekama skaitytojui, kadangi neaišku, kas slypi už „tylėjimo potekstės“. Atrodo, tiesiog bijoma akibrokšto. Pasitaiko ir kitų tekstų, kuriuose skaitytojas paliekamas aklavietėje: „kas prižadino / sunkiąją valandą / ir persmelkė / nuo kraujoplūdžio / alpėjant dangui: / balta / pieno / puta // daugiau niekuomet? – – “ (p. 49)

Rinkinys užbaigiamas mažorine tonacija: „visa tu graži / baltoji nuotaka / kai šoki / būgneliams su žvangučiais / skambant“ (p. 96). Kreipinys į nuotaką – užuomina tiek į Senojo Testamento Giesmių giesmę (Gg 4, 7), tiek į apokaliptinį Kristaus triumfą: Naujoji Jeruzalė Apreiškime Jonui gretinama su nuotaka (Apr 21, 2). Todėl skaitydama kai kuriuos tekstus pasigedau originalesnių interpretacijų, nors eilėraščiai nėra tik biblinių fragmentų atkartojimas, poetinis perpasakojimas. Išvengiama banalybių ir karikatūriškumo, tačiau tokios ištarmės kaip „iš visos širdies einu“ (p. 89) arba krikščioniškoje tematikoje neišvengiamai pasirodantis „erškėčio spyglys“ (p. 60) meninės vertės neprideda.

Apibendrindama galiu sakyti, kad, nepaisant visų minėtų trūkumų, L. Navickaitės rinkinyje pakankamai sklandžiai nuo gamtos vaizdinių įsistebėjimo, žmogiškosios kančios pereinama prie dieviškumo ilgesio. Sub­jektė nesiliauja mąstyti apie egzistencijos paslaptį, o jos ieškojimai labai subtilūs: tarsi vaikštoma pirštų galais aplink sunkiai įmenamą mįslę, nes jei ir atspėsi, tai tik po mirksnio.

Draugai