– Nesuprantu, kas bendro tarp jų?
– Nu... jie abu žmonės.
                    (iš nuogirdų ir pašnekesių)

 

Mindaugas Nastaravičius. „Bendratis“. – V.: „Tyto alba“, 2019.

Nekaitoma veiksmažodžio forma – išgirdus žodį „bendratis“, filologinis išsilavinimas iškart pateikia reikšmę. Lietuvių kalbos žodynas dar papildo, kad tai „veiksmažodžio forma, nerodanti nei laiko, nei skaičiaus, nei asmens“. Ar yra kas bendra tarp veiksmažodžio formos ir Mindaugo Nastaravičiaus bendraties?

Trečioji M. Nastaravičiaus knyga, įvertinta Jurgos Ivanauskaitės premija, pirmiausia patraukia pavidalu. Nedidelė knygelė labiau primena renginio programėlę nei knygą. Kai kurie skaitytojai skundėsi: kas čia per knyga, kaip ji apskritai knyga vadinasi, juk tokią parašyti – vieni juokai. Bet tarp knygos apimties ir vertės nėra daug bendra, o ir juoko šioje gerokai mažiau nei ankstesnėse. Vienoje viršelio pusėje – autoriaus vardas, knygos pavadinimas su prierašu „vieno eilėraščio istorija“, kitoje – įvadas į istoriją, istorijos išvada, prologas arba epilogas – knygos struktūra leidžia rinktis. Balta knygelė su raudonu lipduku, kurį nedrąsu atplėšti, nes sugadinsi estetiką, o lipdukai tokie jau yra – niekad nebeužklijuosi taip, kaip buvo. Bet jei neplėši, niekad nesužinosi, kaip yra.

Pradėjus skaityti „Bendratį“ atrodo, kad įsibrovei į svetimą pasaulį tarp miesto ir kaimo, į svetimą santykį tarp sūnaus ir tėvo. Ir tik baigęs skaityti supranti šios knygos stiprybę – tai per asmeninį santykį papasakota bendražmogiška istorija. Knygoje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo buitinio iki egzistencinio – per buitį, kasdienybę, santykius mąstoma apie būtį. Tiksliau, reiktų sakyti, kad visa tai ir yra būtis, kad asmeninės patirtys tampa bendražmogiškos, o kasdienybės erdvė – egzistencinė. Neretai netgi stebina, kaip lengvai M. Nastaravičius jungia kasdienę ir egzistencinę tikroves: „dvidešimt minučių autobusu – / ir trisdešimt metų atgal“ (p. 3) – atrodo, lyg būtų savaime suprantamos tos 20 minučių autobusu ir tie 30 metų atgal.

Kaip ir ankstesnėse knygose, svarbiausios patirtys ir kūrybos šaltiniai atsinešami iš praeities, tačiau eilėraščiuose – ne vien kalbėjimas apie praeitį ar istorijų pasakojimas būtuoju laiku. Jis – ne praeitį aukštinantis ar jos besiilgintis kūrėjas, o tikriausias esaties poe­tas, kuriam svarbu atmintyje perfiltruotas patirtis įrašyti dabartyje. Atmintimi grįžtama į nesamą laiką, ji yra jungianti ir pratęsianti gija – praeitis gyva tiek, kiek apie ją mąstoma dabartyje („sėdėdamas šalia ir klausydamas mūsų istorijų / suprantu, kad daugiau nieko neturiu // čia ir yra mano įtampa – / kartais aukšta, kartais vidutinė // arba atminties laidas, arba – nieko“, p. 50). M. Nastaravičius, per praeitį mąstydamas apie dabartį, naudojasi atmintimi kaip (savi)refleksijos forma. „Turbūt esamasis laikas yra tai, kaip gyveni, o būtasis ir būsimasis laikai – kodėl gyveni“, – „Bernardinuose“ užsiminė poetas. Jis kuria poetines ir, sakyčiau, filosofines jungtis tarp buvusio ir esamo: be praeities nebūtų dabarties, bet be dabarties nėra ir praeities – kaip neatsiejamas nuo kodėl. Vis dėlto svarstyti, kaip pasaulis yra, lengviau, nei svarstyti, kodėl. Eilėraščiuose ir nesistengiama atsakyti, kodėl yra pasaulis, daiktai, žmonės jame, bandoma suvokti, kaip visa tai yra. Atmintis skirta ne prisiminti, kaip buvo, o svarstyti, kaip yra. Pavadinau M. Nastaravičių esaties, ne dabarties poetu, nes esatis yra ta bendroji jungtis, siejanti buvusį, esamą ir būsimą pasaulius, laikus, subjekto pavidalus, atminties nuotrupas.

Jau ankstesnėje knygoje buvo galima rasti jungčių tarp skirtingų savo paties vaidmenų, tarp kaimo ir miesto, tarp realybės ir atminties: „Kažkokia tarpinė būsena. Matau, kaip tavo vidus / tampa mano išore“ („Mo“, p. 58). „Bendratyje“ besimainančios jungtys neatskiriamai susieja pasaulius, asmenis, erdvę ir laiką ir veda „į amžiną bendratį – / net jei nebūtų šio žodžio“ (p. 54). Šis tinklas audžiamas tiek formos, tiek turinio lygmenyse. Vienas reikšmingiausių stilistinių pasirinkimų – pakartojimai („klūpiu prie jo ir mokausi / klūpiu šalia ir stebiu // kaip mėlsta nagai, kaip sukasi / kruvinas bendratis“, p. 27). M. Nastaravičius, kartodamas reikšminius žodžius, parodo, kad pasaulis reikšmingai kartojasi per skirtingus asmenis ir jų atliekamus veiksmus („išlipdavau prie stadiono“ – „tavo tėvas išlipo prie stadiono“), per to paties asmens atliekamus veiksmus („pasukęs galvą į dešinę, pro palatos langus / mato parką, pažvelgęs kairėn – balkšvų antklodžių / kaimynystę, išbalusius ar pajuodusius veidus“ – „prabudęs ir žvelgdamas priešais, tėvas regėdavo / raudoną kilimą, kabantį ant sienos / pasukęs galvą kairėn – nespalvotą „Šilelį“), per objektus (viengulė-dvigulė lova, moters figūra, duobė krepšinio stulpui – duobė tėvo kapui), per atmintį („atėjo į palatą ir įteikė man „Šilelį“ // nespalvotą, mažiuką (...)“; „ar žinai, kad tavo motinai dovanojau „Šilelį“? // didelį, spalvotą (...)“). Tai tik keli pavyzdžiai iš pasikartojančio poetinio pasaulio. Rodos, nieko čia nauja – pasakydamas, kad pasaulis kartojasi, rato M. Nastaravičius tikrai neišranda, bet randa bendratį, apie kurią ir yra ši knyga.

Poezijos epicentre – žmogus, pasakojantis, kuriantis ir taip tęsiantis savo istoriją. Ryšiai tarp žmonių yra pagrindas tai istorijai tęstis. Poezijos subjektas neprasideda iš niekur, jis prasideda iš kito žmogaus ir baigiasi kitu („tu čia gimei, gal ir aš prasidėsiu iš naujo / grįšiu atgal – taria tėvas“, p. 5). Atskaitos taškas – ne pasaulio ar žmogaus atsiradimas, bet pasaulio ir žmogaus buvimas.

Sakyčiau, „Bendratis“ pirmiausiai skirta tiems, kurie jau susipažinę su M. Nastaravičiaus kūryba. Jo kuriamas poetinis pasaulis ne baigtinis, o tęstinis ir geriausiai atsiskleidžia kūrybos visumoje. Vis dėlto ši knyga kitokia ne tik išoriniu pavidalu, bet ir vidine struktūra bei tvarka. Kiekviena eilėraščio eilutė ir perskyros tarp jų apgalvotos ir logiškos, kartais, rodos, sąmoningai kuriančios dviprasmybę: „miestas – stotis ir turgus, žmonės savi / nereikšmingi, tik trumpam // čia tu gimei – pakartodavo mama“ (p. 3). Ar trumpam nereikšmingi žmonės, ar trumpam čia gimei? Abu variantai vienodai svarbūs. Nors M. Nastaravičiaus poezijos subjektas suvokia savo laikinumą, žmonės ir ryšiai tarp jų tampa vis reikšmingesni („nuo tada padėjau jam su lietuvių / o jis man – išgyventi“, p. 46). Tam tie ryšiai ir reikalingi, kad laikinas žmogaus buvimas taptų belaike esatimi („tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas / nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau“), o asmeninės patirtys – universalios.

Tad ar yra kas bendra tarp veiksmažodžio formos ir M. Nastaravičiaus bendraties? Taip, bendratis yra gyvenimo forma, nerodanti nei laiko, nei skaičiaus, nei asmens. Vienas asmuo ir jo gyvenamasis laikas susipina su kitu asmeniu ir jo gyvenamuoju laiku („ilgalaikis gydymo kursas / turėtų užtrukti // gal net visą gyvenimą / tavo“, 13 p.) – tavo laikas tampa mano laiku, mano gyvenimas tęsiasi per tavo gyvenimą ir taip kuriasi bendratis. Šioje knygoje nelieka vienatvės, net jei lieki vienas („nusigerk ten kartu su manimi / vienas“, p. 5; „ir vienas pats daugiau nieko neauginau, bet šiandien / kaip ir tu nebesu vienas“, p. 40). Tėvo ir sūnaus santykis įprasminamas santykiu tarp savęs, kaip tėvo, ir savęs, kaip sūnaus, o būdamas ir tėvu, ir sūnumi negali būti vienas. M. Nastaravičius yra geras poetas, įtaigiai asmeniškumus paverčiantis universalijomis. Net tėvas ir sūnus šioje knygoje tampa gerokai bendresnėmis kategorijomis, kuriomis apibrėžiamas žmogiškas santykis par excellence.

2015 m. autorius eilėraštyje „bendratis“, publikuotame „Literatūroje ir mene“, rašė: „turbūt taip pavadinsiu naują savo knygą, kurią jau parašiau, / nors dar nepradėjau rašyti.“ Naujausioje knygoje pasakojama vieno eilėraščio istorija, jau tada parašyta ir vis dar rašoma, nes šis eilėraštis yra tai, apie ką galima rašyti, bet ko negalima parašyti. Tai tęstinė, o ne baigtinė bendražmogiška vieno žmogaus istorija, kuri kartosis ir tęsis amžinoje bendratyje, net jei nebus šio žodžio, net jei nebus šio žmogaus, svarbu, kad būtų kam ją tęsti.