Indrė Žakevičienė. Gyvenimo ins-(kons)-truktorius, arba Būties tiesos pagal T. Marcinkevičiūtę

Marcinkevičiūtė T. GREITAEIGIS LAIKO LIFTAS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.


 

Naujo tūkstantmečio triukšmas ir skubà jau senokai priimti kasdienybės ir savitai reabilituoti: greitaeigis laiko liftas kursuoja sklandžiai ir tik aukštyn – laiku neįšo­kęs, liksi kasdienos užribyje ir veltui mėginsi sugauti pamestą ritmą. Kita vertus, tas ritmas kiekvienam savas, skaidantis buvimą į ilgesnius ir trumpesnius taktus, pasikartojančius visur –­ stotelėmis padalytoje kelionėje į darbą, kvartalais suskirstyto miesto peizaže, trupančiose mintyse, ieškant tinkamiausio sprendimo ar pasidavus prisiminimų pramogai.
Skaidantis ritmas tampa esminis ir naujausioje Tautvydos Marcinkevičiūtės poe­zijos knygoje; skaitant ne visada pavyksta jam paklusti, bet nepaklūstant laimima. Kodėl?
Pradėjus skaityti poetinius tekstus, peršokama į išmonės realybę, kurios ribos kuriamos labai individualiai, todėl ir užtrunkama ten nevienodai; kuo ilgiau užtruksi, tuo labiau pristabdysi įprastą tėkmę. Išardyti žodžiai T. Marcinkevičiūtės tekstuose –­ ne tik formalus brūkšnys, atskiriantis ir vizualiai praplečiantis skiemenis, ar apostrofas, bet ir menamas tuščias intervalas skaitančiojo asociacijų erdvėje, akimirksniu užpildomas subjektyvių aliuzijų ir lemiantis naujų pras­minių tinklų atsiradimą. Išardytas žodis jau lyg ir ne ženklas, bet detalė, kurią pridėdamas prie kitos panašios sukonst­ruosi ką nors nauja, kas nebus panašu į abi detales, paimtas atskirai. Kartais nė nesukonstruosi, nes nerasi tinkamos grandies joms sukabinti, bet niekas negali garantuoti, kad neras kas nors kitas. Žaidimas prasmėmis konstruojant naują kokybę – viena iš labiausiai viliojančių šio poezijos rinkinio pramogų. Beje, ilgai nepapramogausi, nes būsi sugautas tų naujųjų asociacijų tinklų ir ištiktas atkoduotos tiesos – mąstanti nendrė siūruoja globalizacijos vėjuose kartodama įvairiausių kultūrų pagimdytus vardus ir pavadinimus, gulančius į nuolat kuriamą viltingą užkalbėjimą, vienintelį veiksmingą vaistą gydant vis pagrasinančią kasdienos tuštumą ar kitokio buvimo pasiilgimą. Kone kiekvienas T. Marcinkevičiūtės tekstas su pamušalu – kartais geriau jo neišversti vadinamąja blogąja puse į viršų, nes užkalbėjimas nesuveiks –­ atvirkščiai, būsi nublokštas į nemaloniai vibruojančią dvasinių patirčių saugyklą, kurioje glūdi viskas – juoda ir balta. Norint įrodyti šį teiginį, vertėtų pasigilinti į vieną trumputį tekstą:

Ne kameroj ankštoj juk sėdime K. naruos
Kaip žydi kvepia kunkuliuoja – spėkit kas?
Tai pasirodo dar ne paskutinis noras
Nors rinksimės iš tiek: sudegins ar užkas.
    „Galbūt tai rojus“, p. 118

Pirmoje eilutėje veriasi apribota erdvė –­ savita nuoroda į negalimybę, suvaržytą laisvę. Kameros ankštumas kuria net fizinės negalios aliuziją – sakytum, darosi sunku kvėpuoti, ir eilutę pradedantis neiginys „ne“ niekaip neatsveria ištikusių nemalonių emocijų – nerimo, netikrumo, gal net baimės. Veiksmažodis „sėdime“ akcentuoja statiką ir nubraukia bet kokias viltis iš to menamo ankštumo išsiveržti. „K.“ asociacijų lygmenyje išryškėja kaip Kafkos „Proceso“ personažas, koduojantis beprasmišką blaškymąsi ar plakimąsi vietoje; gal šitai ir galima traktuoti kaip specifinę dinamiką, bet ji tik dar labiau išryškina situacijos beviltiškumą. Nemalonios nuojautos dar labiau įtvirtinamos vardažodžiu „naruos“, turinčiu itin neigiamą krūvį, galutinai įteisinantį beviltišką menamų „mūsų“ situaciją ir kalinio statusą.
Antroji poetinio teksto eilutė – staigus posūkis į absoliučiai priešingą emocinį polių: žydėjimas – atgaivos ir skaidrios perspektyvos ženklas; akimirksniu įliejama daugybė spalvų, kontrastuojančių su pirmos eilutės tamsa. „Kvepia“ praplečia pojūčių skalę, o kartu ir asociacijų lauką; kuriamas lengvo judesio – dvelksmo –­­ efektas, ir galiausiai judesys suintensyvinamas iki „kunkuliavimo“. Taigi nuo menamų žydėjimo pažadų pereinama prie aistringo kunkuliavimo – realizacijos ir pilnatvės nuojautų. „Spėkit kas?“ –­ intriga, pateisinanti pirmos ir antros eilutės kontrastą. Paaiškinimo būtinai reikia, kad būtų subalansuotos abiejų eilučių sukeltos labai prieš­taringos emocijos. „Spėkit“ –­­ smalsumo nuojautos, numanomas bendraujantysis; mezgamas pašnekesys, atsiranda dialogo užuomina; nemaloni pirmos eilutės sukurta įtampa slūgsta.
Trečioji eilutė gerokai pristabdo antrosios sukurtą įkarštį. „Pasirodo“ – elementari intrigos atomazga, daugiau formali nei pateikianti tikėtiną atsakymą, gerokai prigesinanti sušvitusias spalvas ir trikdanti abstraktumu; „ne paskutinis“ –­ nuoroda į tęstinumo viltį, bet kažkodėl apima pirmos, o ne antros eilutės įsiūbuota emocija. „Noras“ gali būti suprastas kaip numanomų ketinimų ar būsimų pastangų kodas, vadinasi, gyvasties ir valios ženklas, bet „paskutinis noras“ neišvengiamai nukelia į pasmerktojo myriop emocinį lauką ir telieka konstatuoti, kad antrosios eilutės emocija galutinai užgesinama.    
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. „Rožėm klotas kelias“. 2007. Automobilių detalės, medvilnė. Siuvinėjimas kryželiu, gręžimas. Paskutinė šio poetinio teksto eilutė –­­ „Nors rinksimės iš tiek: sudegins ar užkas“ – ironiškai guodžia ir nubraukia visas dvejones, svarstant pasirinkimo užuominas; svarstyk nesvarstęs – finalas visiems vienodas.
Šį tekstą skaitant greitai (o dar geriau –­ klausantis, kaip skaito kas nors kitas) susidaro visai kitoks pirmasis įspūdis, nei nuolat stabčiojant įsiklausyti – užliūliuoja atskambantis persų poezijos ritmas ir apgaulingas lengvumas, apvilkęs gilią išmintį; vakarietiškas mąslumas ir sizifiškos beprasmybės slogutis užgula pakedenus eilutes pažodžiui. Tokia akustinė apgaulė būdinga daugeliui šio rinkinio tekstų.
„Greitaeigio laiko lifto“ eilėraščius galima sudėlioti į kelis gardelius, juos skirstant ne tik pagal išprovokuotą reakciją, bet ir pagal formaliąsias charakteristikas –­ pirmosios tekstų grupės centre – išskaidytas žodis, apie kurį sukasi visi kiti, iš pirmo žvilgsnio semantiškai gerokai nutolę įvaizdžiai (eilėraščiai „Bur-atinas bur-ia (p. 17), „Deep-ūkė“ (p. 127), „Bu-vėj-ai ir esė-jai“ (p. 102), „Cu-Kinija“ (p. 68) ir kiti). Solidžios apimties rinkinyje tokių tekstų nėra daug, nors dar nesuskaičiavus atrodo, kad jie dominuoja (jau knygos viršelyje kalbama apie „garsinės grandinės skaidymą į skiemenis“, „reikšmių grandinės skaidymą į prasmės vienetus“), traukdami žvilgsnį neįprastumu.
Antroji tekstų grupė – eilėraščiai, kurių semantinis laukas plečiamas sąskambiais, žaidžiant panašiai ar visai vienodai skambančiomis žodžių šaknimis; retai kada tie žodžiai būna homonimai, todėl ir įdomu pamėginti sekti menamais pras­mių punktyrais žavintis netikėtumu ir tik kiek vėliau, susidarius savų prasmių lauką, atpažinti ištikusias emocijas („...Ir mūšis vyksta kanceliarinėse prekėse jei vyksta / Kur apsilanko kancleris paspausdamas modemui ranką...“ („Po lapkričio apsiaustu“, p. 138); „Tūkstančiai biurgerių, išbėgusių iš biurų ir barų Hamburge, burzgia formuodami miesto foną, byra pro pirštus kaip moderniame stikliniame pastate laikomos neregėtos birios medžiagos – hansai, klausai ir jurgenai...“ („Hamburge nebelyja hamburgeriais“, p. 128).
Trečioji poetinių tekstų grupė labai panaši į antrąją, tik čia panašūs sąskambiai patikimiau sukabinti prasminėmis jungtimis („...aišku, kada nors jis cyps, tupėdamas cypėje kartu su išbadėjusiomis žiurkėmis...“ („Raktas nuo aukso“, p. 18), ir mintis gali nuosekliai judėti iškart provokuodama kurti asociacijų tinklus ir atsiduoti savai išmonei („Vergilijus kaip vergas vedžioja visais skaistyklos ratais, nes pragaro aš nenusipelniau, nebuvau tokia kieta. Čia šios įstaigos tarnautojai vietoj smalos verda ketų, kurį su kažkuo maišys, kad skaistyklos paviršius būtų lygus kaip parketas, ir jo lankytojai pultų šokti. Šokio pa čia figūruotų kaip atsispaudimai, kuriais atsiskaitoma mokykloje, kai figūros dar nesusiformavusios“ („Hermi, pranešk Hermionai“, p. 60). Ar ne šitai svarbiausia, mėginant patirti skaitymo malonumą?
Grupuojant rinkinio tekstus, dėmesys krypsta į eilėraščių gimimo datas. Tiesą sakant, čia neįžvelgsi jokio dėsningumo –­­ penkerių metų kūryba vienodai marga, minėtos įsivaizduojamos tekstų grupės nėra varžomos jokių chronologinių atkarpų. „Šių eilėraščių kūrimo metu buvau absoliučiai įsitikinusi, kad juos įmanoma rašyti tik taip ir niekaip – kitaip“, – rašoma knygos viršelyje, todėl galima daryti prielaidą, kad atrastas poetinio kalbėjimo būdas taps skiriamuoju šios knygos autorės ženklu ir ne skaidymas ar žaidimas čia svarbiausia, o ypatingas jautrumas kasdienos ritmui, skubančiam pasauliui ir pastovumo ramybę išbarsčiusiam žmogui, kuriam pateikiama subtilia ironija persmelkta gyvenimo instrukcija: „Taikykim į savo esmę, / nusimetusią nepakeliamą jungą kasdienybės...“ („Besilinksminanti būties lengvybė“, p. 133). Perskaičius instrukciją –­ viskas paprasčiau...