Harukis Murakamis, kurio kūryba išversta į 40 kalbų ir milijonais egzempliorių pasklidusi po pasaulį, save laiko „visiškai normaliu vyruku“. Spalio pabaigoje Odensėje, Fiuno saloje, jam Danijos princesė įteikė Hanso Christiano Anderseno premiją – auksinės gulbės statulėlę. Ponas ir ponia Murakamiai sėdi Odensės rotušėje, abu juodais kostiumais, abiejų veidai lieka sustingę, kai jiems aiškinama, kas bestselerių autorių iš Japonijos sieja su romantiškuoju pasakotoju iš Fiuno. Jie abu, sako danų literatūros profesorė Anne-Marie Mai, stipriai jaučia kasdienybėje glūdinčią magiją ir dvasingumą. Kitą rytą viešbutyje „Hans Christian Andersen“ Murakamis vėl kaip visada su sportbačiais ir marškinėliais, ant stalo stovi auksinė gulbė. Oras lauke kuo bjauriausias: Baltijos žvarba.

Premijos laureatas dar norėtų suspėti į plokštelių parduotuvę. Namuose Japonijoje jis sakosi jau turįs per 10 tūkst. vinilinių plokštelių. Klausosi jų kas vakarą, kai nusileidžia saulė, jam patinka jų kvapas.

Vokietijoje neseniai pasirodė nauja Murakamio knyga „Profesija – rašytojas“ („Von Beruf Schriftsteller“), kurioje jis pasakoja, kaip tapo rašytoju, kas daro poveikį jo kūrybai. Labai svarbu, rašo jis, nuo knygos pradžios iki pabaigos išlaikyti pastovų ir prikaustantį ritmą. Todėl jo romanai primena džiazą. Ir jo kasdienybė – kaip džiazas, ir joje rašytojas siekia palaikyti ritmą. Kiekvieną rytą jis keliasi labai anksti, išsiverda kavos ir pradeda rašyti. Nesvarbu, turi ūpo ar ne. Kasdien parašo po du su puse puslapio. Po penkių šešių valandų baigia, net jei rašyti sekasi –­ baigia. Po pie­tų kasdien bėgioja, net jei nesinori –­ prisiverčia. Ir taip diena po dienos. Svarbiausia, rašo jis, niekada neprarasti rit­mo. Ir prisipažįsta: taip gyvendamas neretai pasijunta vienui vienas besėdintis pamiršto šulinio dugne.

Galbūt romantiškoji magija, apie kurią kalbėjo danų profesorė, kyla iš tos atsiskyrėliškos askezės? Juk jis labai vienišas ir į save susitelkęs rašytojas? „Taip, – sako Murakamis, – kai sekasi rašyti, tuomet kūryba yra kaip sapnas, į kurį pasineriu.“ Kad sukurtų gerą istoriją, jis kaskart leidžiasi kelionėn į savojo „aš“ gelmes. Tenai, kur glūdi gilesnė tiesa, kur tamsu ir pavojinga. Tokios kelionės reikalauja dvasinės ir fizinės ištvermės. Tada bereikia aprašyti, ką ten, apačioj, matai.

Tie, kurie laužo galvą, kodėl Murakamis nori vėl užburti modernizmo apnuogintą dabartį, iš paties Murakamio atsakymo nesulauks. Kiek sutrikę skaitėme jo romanų ciklą „1Q84“ apie absurdišką paralelinį pasaulį, kuriame Mažieji žmonės Tokijo vidury vaikosi oro lėliukę, o danguje kybo dvigubas mėnulis. Ir naujoje knygoje Murakamis tvirtina, jog rašant „galima rasti kontaktą su būtybėmis iš kitų planetų“. Ar tai ir yra ta romantiškoji rašytojo pusė, apie kurią kalbėjo literatūros profesorė?

„Ar aš taip sakiau? – juokiasi jis. – Manau, vis giliau skverbiuosi į save, savo vidų. Kai aprašau pasaulio paviršių, rašau labai realistiškai. Bet kai pasineriu gilyn, kai nugrimztu į gelmę, mano stilius tampa simboliškas ir metaforiškas. Galbūt ir poetiškesnis.“ Galėtume apibendrinti, kad neoromantiko Murakamio kūryboje išorinis, vidinis ir gelmių pasauliai tarpusavy sąveikauja nepriekaištingai, kaip tyliai dūzgiančio limuzino variklio dalys. Vis dėlto jį menkai tejaudina šiuolaikiniai intro­spektyvaus pasakojimo būdai. „Ne ką teišmanau apie psichologiją ir Freudą, tie dalykai manęs ir nedomina. Psichologams mano istorijos įdomios, bet man visa tai nesvarbu. Jei pasakojimą bandoma konstruoti analitiniu būdu, prarandamas gyvastingumas. Man esminis dalykas – rašant sapnuoti. Aš galiu visiškai sąmoningai ir apsisprendęs sapnuoti. Jei noriu sapną regėti, aš jį regiu. Tereikia susikaupti, ir sapnai pasirodo, tuomet man telieka juos užrašyti. Tai šiek tiek primena „mistiką šviesios dienos vidury“ (sąvoka iš Musilio romano „Žmogus be savybių“, kuria norėta paaiškinti, kaip patys racionaliausi žmonės gali patirti „kitokią būseną“).

Ar gali būti, kad viską šaltai apskaičiuojantis bestselerių autorius iš esmės yra religinis rašytojas? „Mano tėvas, – sako jis, – buvo budistų šventikas, jis buvo tikintis, aš – ne. Tam tikra pras­me mano religingumas yra natūralios prigimties: esu tik liudininkas to, kas vyksta tame kitame pasaulyje, bandau tai sąžiningai užrašyti, pats nemąstydamas ir nedarydamas jokių išvadų. Manau, giliai viduje visų religijų žmonių jausmai yra tokie patys. Tai viena iš priežasčių, kodėl viso pasaulio žmonės skaito ir supranta mano knygas.“ Ir šitam tarptautiniam pasąmoningumui įvardyti Murakamis tą šaltą rytą Odensėje randa įstabią analogiją: „Kartais jaučiuosi taip, tarsi man būtų šimtas tūkstančių metų ir aš gyvenčiau dideliame narve. Šitame narve tamsu ir šalta, čia tyko pavojingi žvėrys, o žmonės sėdi ankštai susigrūdę. Ir aš jiems pasakoju istoriją. Aš esu geras pasakotojas. Tuomet jie juokiasi arba šūkčioja, ir jų širdys sušyla.“

Tokia tad įdomi Murakamio romanų šizofrenija: dabartis juose tokia pat šalta ir nejauki kaip tame narve. O jo personažai tokie neprieraišūs ir susitelkę į save, kaip ir dera Kafkos ir Becketto įpėdiniui. Tačiau neatrodo, kad jie dėl to labai kentėtų. Priešingai, jie kuklūs ir patenkinti. Ar Murakamis yra rašytojas, bandantis savo skaitytojus sutaikyti su modernaus pasaulio šalčiu ir atgrasumu? Ilga pauzė. „Septintame dešimt­metyje, kai buvau paauglys, – staiga prabyla Murakamis, – mes tikėjome, kad pasaulis bus vis geresnis ir geresnis. Aštuntame ir devintame viskas pasikeitė. Bet giliai širdyje aš vis dar tikiu, kad pasaulis bus tik geresnis. Tiesą sakant, esu optimistas. Kai mano veikėjai skverbiasi per tamsą, atgal jie sugrįžta pasikeitę. Toje tamsoje jie kažką laimi, jie tampa išmintingesni. Jie auga. Šiuolaikiniai jauni žmonės yra tokie sutrikę, jie mano, kad pasaulis vis prastėja. Tai tragedija. Jiems reikėtų turėti viltį. Labiausiai noriu rašyti jauniems žmonėms. Kai buvau jaunesnis, buvau savanaudis: savo istorijas kūriau tik pats sau. Dabar aš jau vyresnis ir jaučiu atsakomybę žmonėms.“

Vis dėlto Murakamis lieka didysis vienišius. Savo namuose, mažame miestelyje prie jūros, netoli Tokijo, jis gyvena atsiskyręs nuo pasaulio. Literatų pasaulyje jis nesijaučia jaukiai, nevaikšto į vakarėlius ir turi labai nedaug draugų rašytojų. „Nedalyvauju jokiose intelektinėse diskusijose ir to nepasiilgstu. Kai buvau jaunas, tikėjau knygomis, kurias skaičiau: Fitzgeraldu, Capote, Dostojevskiu, Kafka – turėjau labai daug mylimų autorių. Šiandien vengiu skaityti kitų autorių veikalus. Manęs kiti žmonės taip labai nebedomina.“ Kai save palygina su anuo trisdešimtmečiu vyru, koks buvo kadaise, jis labai patenkintas dabartiniu savimi, 67-erių rašytoju. Nepaisant to, jam protu nesuvokiama lieka istorija, nutikusi džiazo klubo savininkui japonui, kuris staiga tapo pasaulinio garso rašytoju. „Kas su manimi atsitiko?“ Didysis jo idealas – „Broliai Karamazovai“. Sakosi vis labiau artėjantis prie šio romano. Ką tik pabaigė dar vieną naują romaną, kurio veiksmas iš dalies vyksta ir Vienoje. Dabar jis ilsisi. Ir sako, kad tai, kas svarbu, yra arti. Tik kur dėti tą auksinę gulbę? Ir kur šitoj prakeiktoj danų saloj rasti plokštelių parduotuvę?

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit“, 2016-11-17, Nr. 48