Jacek Bierut. Literatūros Vroclavas

Jeigu žmonija lig šiol nebūtų išgalvojus literatūros, nūdienos Vroclave šios klaidos tikriausiai niekas nepultų taisyti. Tačiau esame tikri, kad XX amžiaus antrojoje pusėje literatūra šiame mieste du kartus buvo išgalvota iš naujo.

Rafało Wojaczeko nuotraukos

Tai nėra dažnas reiškinys. Lenkų prozoje tai nutiko tik kartą. Deja, ne Vroclave. To meto lenkų poezijoje – triskart. Vienas plius trys. Leopoldas Buczkowskis plius Witoldas Wirpsza ir dviese – iš Vroclavo. Jeigu du iš keturių atvejų vyko Vroclave, tai gali liudyti apie šios vietos išskirtinumą. Iš tikrųjų šis miestas ypatingas.

1945 metais Vroclavas beveik vienu metu patyrė kelias drastiškas operacijas –­ nusirito kelios žiaurių žudynių bangos, o paskui prasidėjo dvasinis žmonių naikinimas. Po jų –­­ etninis ir politinis valymas. Savų ir svetimų rankomis sugriautame mieste atsirado visiškai nauji gyventojai. Visa ši operacija buvo sumanyta ir preciziškai apsvarstyta (o vėliau įgyvendinta) politinių kabinetų tyloje, deja, nedalyvaujant vokiečiams – buvusiems – ir lenkams – naujiesiems šio miesto gyventojams. Nebuvo jokios atsitraukimo galimybės, jokios galimybės priešintis, jokio derybų lauko. Liko laikinumas, netikrumas, skuba. Ant tokių pamatų atsirado šiandien mums pažįstamas Vroclavas.

Naujaisiais Vroclavo gyventojais turėjo būti savotiškas elitas – anksčiau buvę Lvovo, Vilniaus, Tarnopolio, kitų miestų ir miestelių piliečiai. Deja, šių planų nepavyko įgyvendinti. Visų pirma todėl, kad tą elitą Antrojo pasaulinio karo metais rusai gerokai praretino. Antra – miestas buvo visiškai sugriautas ir tik dėl labai svarbių priežasčių kas nors galėjo ryžtis jame apsigyventi. Pirmaisiais metais jame įsikūrė iš centrinės Lenkijos atsikraustę mažažemiai valstiečiai ir visokio plauko desperatai bei nuotykių ieškotojai. Miestas buvo visiems atviras, tereikėjo jame išlipti iš traukinio.

Naujieji gyventojai greitai suprato, kad jų turėti įpročiai nedera prie naujų sąlygų. Ieškojo išeičių. Buvo atviri vieni kitiems. Daugėjo naujos pozityvios energijos. Juk viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nieko negąsdino net ir tai, kad Vroclavas kuriam laikui buvo praradęs savąją – didmiesčio – atmosferą ir privalėjo atgimti „socialistinio“ režimo santvarkoje. Taigi būtinybė viską įvardyti iš naujo persikėlė ir į literatūrą. Taip, kaip žmonės staiga liovėsi auginę vištas, kiaules ir galvijus savo naujose voniose ir rūsiuose (iki tam tikro laiko tai buvo gana dažnas reiškinys net ir pačiame miesto centre), taip (bent jau kai kuriems) reikėjo ir naujos literatūros.

Po 1945 metų Lenkijos literatūra, visų pirma, stengėsi išvengti socrealizmo prievartos, o vėliau užtvirtinti, vystyti ir tobulinti prieškario kanonus. Net avangardiniai kūrėjai neatmetė jau anksčiau žinomų literatūros mechanizmų ir pasiekimų. O literatūra darėsi vis labiau konstruojama, nuspėjama, judanti užburtu ratu, kuriame jau žinomiems atsakymams žinomais būdais buvo keliami klausimai.

Czesławui Miłoszui skirta literatūrinė Nobelio premija šį užburtą ratą įtvirtino ir dar labiau sustiprino. Laimei, Nobelis Wisławai Szymborskai atkeliavo šiek tiek per vėlai, taigi nebuvo pasiektas visiškas sukalkėjimas, kažkas, ką galima palyginti su neturtingų senjorų dienos globos namais. Bet taip sutvirtėjo pagrindinė, plačiai žinoma hierarchija ir (jau) literatūros istorija, kurioje mūsų herojams (ypač pirmajam) nebuvo paskirtos reikšmingos vietos. Taigi pats metas suardyti šią tvarką. Vroclaviečiai Tymoteuszas Karpowiczus ir Tadeuszas Różewiczius (šalia jau minėtų Leopoldo Buczkowskio ir Witoldo Wirpszos) yra svarbiausi XX amžiaus antros pusės lenkų rašytojai.

Pakeliui į viršūnę

Nedaug kas sieja Karpowiczių ir Różewiczių (išskyrus gyvenamąją vietą). Iš tikrųjų tik tai, kad nei vienas, nei kitas nematė būtinybės (arba galimybių) įsirašyti į jau užtvirtintus, pašventintus ir visiems privalomus proromantiškus arba modernius literatūros kanonus. Ir dar tai, kad, nepaisant nekvestionuojamų jų pasiekimų, iš tikrųjų jie išsėmė pačių atrastas ir išvystytas galimybes.

Dar vienas bendras bruožas – kad vienas kito nemėgo. Kai jie, nesimatę dvidešimt septynerius metus, 2000-aisiais atsitiktinai susitiko Krkonošės kalnuose, pasikalbėjo tik penkias minutes. Oras buvo puikus. Galėjo susėsti, atsigerti arbatos, paplepėti. Galėjo abu drauge nusileisti nuo Snežkos kalno, nes Karpowiczius kaip tik grįžinėjo, o Różewiczius nežadėjo kilti aukščiau, jo tikslas – Mažasis tvenkinys – jau buvo pasiektas. Deja, taip neįvyko. Kiekvienas nusileido atskirai. Tai buvo paskutinis jų susitikimas.

Tymoteuszas Karpowiczius (1921–2005) gimė Vilniaus krašte, mirė Čikagoje. Vroclave gyveno dvidešimt ketverius nepaprastai kūrybingus metus. Kad ir iš kokios pozicijos rašytum apie jo paliktą kūrybą, – skaitytojo, literatūros kritiko ar literatūros istoriko, – būsi pasmerktas suklysti. Jacekas Gutorowas (parafrazuodamas Karpowiczių, rašiusį apie kitą poetą) suformulavo sakinį: „Tymoteuszo Karpowicziaus poe­zija yra neįtikėtinas projektas.“ Rašant apie jį geriausia būtų apsiriboti tik pagrindiniais faktais. Saugiausia – išvardyti knygų pavadinimus ir leidimo metus. Net tokie, atrodytų, papras­tai patikrinami dalykai, kad ir „kaip Karpowiczius prarado ranką?“ arba jo „tariamo“ išvarymo iš Lenkijos 1973 metais istorija (išvarė priešai, pavyduoliai, komunistinė represinė santvarka, gal tai, kad jo kol kas pati svarbiausia knyga „Atsukta šviesa“ buvo labai nepalankiai sutikta, o gal pats save „išvarė“ bėgdamas nuo asmeninės kūrybinės sausros), yra labai sudėtingi ir jų neįmanoma vienareikšmiškai pateikti. Karpowiczius buvo (bent jau lenkų literatūroje) totalus kūrėjas. Literatūros kritika iš karto jam prilipdė lingvisto etiketę, tai jį turbūt nervino ir tai absoliuti netiesa. Kas be ko, kalbą jis vartojo iki šiol neregėtais būdais. Tačiau turėjo visiškai kitą tikslą, nei „kalbą vartoti iki šiol neregėtais būdais“. Poe­to siekius galima nusakyti jo paties žodžiais: „visaapimantis tikrovės matymas“ arba „ieškojimas galimybių peržengti lig šiol neperžengtas ir neperžengtinomis laikytinas pažinimo ribas“. Tačiau net ir šie paties Karpowicziaus mėginimai įvardyti jo tikslą man atrodo klaidingi.

Lengviau parašyti, koks jis buvo žmogus. Mano nuo­mo­ne –­ esminis romantikas, iš principo atmetantis romantizmą. Žmogus, visiškai pragmatiškai peržiūrėjęs pagrindines sroves su jų svarbiausiomis humanistinėmis nuostatomis ir jas išsprogdinęs. Tačiau jam, dešimtmečius trunkančiame kūrybos (bet ir egzistencijos) procese, ne sunaikinimas rūpėjo. Greičiau jis norėjo pamatyti, kas tose likučių formose išsisaugo. Jam rūpėjo atrasti griuvėsių tvarką. Natūralią tvarką. Atmesti viską, kas priklauso nuo lemties. Kvestionuoti smurto priemonės vertę, kitaip tariant – literatūros vertę. Ją, žinoma, irgi išsprogdinti. Bet tik jos priemonėmis (išsaugotomis arba išrastomis) ir atrasta natūralia tvarka sulaužyti visus standartus. Atrasti substancinę bazę kažkam, ką paprastai vadiname egzistencija. Pasiekti tvarkos ir atsitiktinumo sąlyčio tašką. Tai yra už literatūros ribų išeinantis palimpsestas. Nuskusti literatūrą nuo bet kokių įmanomų pažinti erdvių, užrašyti ant buvusios (užrašytos) materialios ir nematerialios suredukuotos substancijos. Apversti sistemą: tai ne literatūra, kaip tikrovę atspindintis (kreivas) veidrodis, o „viskas“, kalbantis sunkiai atrastomis literatūrinėmis priemonėmis. Pasakyti ne žodžiais, o reikšmių sekvencijomis ir mažiausiai meluojančia bei iškraipančia kalba, nors ir neatliekančia įprastos komunikavimo funkcijos. Tai daroma ne norint užteplioti vaizdą, o tam, kad pasiektum galutinę sekvenciją, tai, kas turi būti apšviesta. Pasiekti perspektyvą, iš kurios matyti kažkas tikro. Ir pasiekti kartu su skaitytoju. O jeigu skaitytojas nepritars, pasiekti be jo. Eilėraščiais nunešti jį ir save ne tik už poe­zijos ribų, bet ir į tą trokštamą būseną, kurią Karpowiczius kartais vadindavo „laisve“. Laisvė, kitaip tariant –­­ baimės stoka. Kartu su skaitytoju nukeliauti iki šaltinio. Panardinti jame delnus ir nusiplauti veidą. Praregėti. Praplėsti mūsų akiratį nuo to, ką pastebime iki to, ko lig šiol nepastebėjome, nors visai nereiškia, kad to nebuvo. Ir tą akimirką dar kartą pradėti šaltinio paieškas, nes viskas gaivališkai pasiduoda pokyčiams, arba nepasiduoda. To mes nežinome, bet galime sužinoti. Mes, skaitytojai, truputį lyg ir autoriaus kūriniai, jau mokame orientuotis. „Šaltinis“ yra vienas dažniausių šios poezijos–nepoezijos motyvų.

Jeigu kas ieškotų atsakymo, ar Tymoteuszui Karpowicziui pavyko, nurodyčiau Bibliją. Ypač jeigu bandytum sugretinti su Biblija dvi paskutines monumentalias jo knygas „Atsukta šviesa“ ir „Medžio rievės“ (labai tarpusavyje susijusias), tai abi turėtų tą patį trūkumą – jos turi (deja) vieną autorių. Nė apie vieną negalima pasakyti, kad štai čia „Evangeliją pagal Tomą“. Tai net ne gnostinė evangelija, nors, sekant šv. Jonu, čia labiau vertinamas ieškojimas, o ne suradimas. Tačiau nei Dievo galios, nei apreikštų tiesų čia nėra. Tačiau yra kažkas, kas teikia vilties.

Grįžkime prie paskutinio Karpowicziaus susitikimo su Różewicziumi. Jis (susitikimas) gana iškalbingas. Karpowi­czius užlipo (iš vakaro) į Snežką pro Lomničkos krioklį sunkiausiu, bet ir gražiausiu, iš Lenkijos pusės vedančiu keliu. Pasiekė viršūnę, kur jį matė tik tuo metu ten užlipusieji, bet tik todėl, kad kas nors iš jų pažvelgė poeto pusėn. Różewiczius ėjo ta pačia kryptimi lengviausiu keliu, nuo Vang šventyklos. Tai beveik pėsčiųjų alėja. Ekskursijoms, pensininkams, žmonėms su paplūdimio šlepetėmis. Tuo metų laiku tai gana judri vieta. Różewiczius, beje, net neketino lipti į Sniežką. Jo tikslas buvo kuklesnis, be didelių ambicijų, bet Mažasis tvenkinys – viena gražiausių Krkonošės vietų. Kaip Juodasis katilas ir abu Sniego katilai. Daug didesnis malonumas būti jų viduje, nei žvelgti į juos iš viršaus. Kartais neverta sunkiai lipti aukštyn ir pražiūrėti kažką geresnio nei viršūnė.

Tai, regis, būdinga. Ši, ir kūryboje taikyta strategija lėmė, kad Różewicziaus vieta lenkų literatūroje yra nepalyginamai aukštesnė nei Tymoteuszo Karpowicziaus. Jeigu ne „didžiosios trijulės“ Miłoszas-Szymborska-Herbertas dominavimas (dienos globos namuose), Różewiczius tikriausiai būtų pripažintas svarbiausiu pastarųjų dešimtmečių lenkų poetu. Į Karpowiczių jis žvelgė iš aukšto, būdavo, ir pasišaipydavo. Różewiczių gerbė „didžioji trijulė“. Miłoszas kartais pažemindavo Karpowiczių, atvirai paniekindavo. Su Różewicziumi niekada nebūtų taip pasielgęs.

Pakeliui į Mažąjį tvenkinį

Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) gimė Radomske, cent­rinėje Lenkijoje. Mirė Vroclave. Apie jį rašyti taip pat sunku kaip ir apie Karpowiczių. Tačiau visai dėl kitos priežasties. Różewiczius –­ plačiai ir puikiai aprašytas poetas ir dramaturgas. Jo kūriniai labai lengvai interpretuojami ir puikiai tinka tokioms procedūroms. Beje, dažnai tos interpretacijos būna prieštaringos. Kur slypi autentiškas Różewicziaus kūrybos fenomenas? Paviršutiniškai žiūrint, jo eilėraščiai atrodo labai lengvi, paprasti, suprantami. Retai jiems prilipdomos kokios nors bendros etiketės, ypač avangardo. Bet juk jie, be jokios abejonės, yra avangardiniai (iš tikrųjų – kiaurai šiuolaikiški). Net ne dėl charakteringos ir nenukopijuotos laiptelinės eilėdaros, ne dėl šviesios erdvės lape ir itin individualizuoto kalbos vartojimo (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis visiškai paprastas, tiesiog iš gatvės perkeltas). Manau, kad Różewicziaus kūryboje svarbiausia yra tai, kas Karpowicziaus, atrodo, visai nesvarbu. Perdėtai glaudus ryšys su skaitytoju. Tiesą sakant, skaitytojas tampa pilnaverčiu eilėraščio bendrakūrėju, bet ne tokiu būdu, kokį mėgina aprašyti komunikavimo teorijos. Różewicziaus eilėraštis tėra gidas, kelionė (skaitant) vyksta už eilėraščio ribų. Visų pirma – „į save“. Różewiczius rašo skaitytojui. Kai kurie, mano manymu, geriausi „Kartotekos“ autoriaus kūriniai, tai užrašai, kuriuos originalo kalba sugeba suprasti net ir užsienietis, lenkų kalbos pagrindų tepasimokęs kokiuose nors trumpuose kursuose, o galbūt tevartojantis šimtą populiariausių lenkų kalbos žodžių. Tačiau šis tariamas paprastumas yra labai apgaulingas. Užtenka patyrinėti, kiek su šia poezija vargo jos vertėjai.

Różewiczius (net užrašydamas eilėraštį) vienodai garsiai ir preciziškai kalba ir tyli. Tačiau abu šie komunikavimo kanalai nėra svarbesni už turinį. Poetas taip pat išraiškingai ir jautriai dėsto aukštas, amžinąsias poezijos temas, kaip ir kasdienio gyvenimo smulkmenas (kartais paimtas tiesiog iš šiukšlyno). Tas antrąsias netgi mieliau ir dažniau. „Šiukšlynų poetas kartais yra arčiau tiesos, nei debesų poetas.“ Lyg ir paprasta. Tik kaip jis tą padaro, kad dažniausiai pataiko skaitytojui į patį centrą. Į tą vieną svarbiausią stygą, kurią skaitytojas net nenumanė turįs. Gal todėl, kad Różewiczius nieko neperkelia iš bibliotekos? Gal dėl absoliutaus sąžiningumo? Gal todėl, kad nepasitiki niekuo, ko pats nepatikrino ir nesuspaudė iki sėklytės? Jį irgi domino Karpowicziaus „šaltinis“. Bet jo šaltinis/ lūpas išgėrė. Visas jo rašymo menas tarnauja tik tam, kad skaitytojas turėtų progos atrasti savyje užslėptų vietų, pridengtų kaukėmis: paviršutiniškumu, socializacija, komformizmu, menu, šiuolaikybe, filosofija, nuojautomis, religija ar vieta po jos.

Retai skaitau Różewiczių. Sugrįžtu prie jo užsigeidęs intelektualių maudynių, tiksliau – greito dušo. Kai jaučiu būtinybę nusipurtyti persisotinimą. Tai yra labai geri pratimai, – kai nori surasti savo sėklytę. Tam ypač tinkama vidurinė ir šiek tiek vėlesnė jo kūrybos dalis. Kartais Różewiczius vadinamas nihilistu. Nieko nėra klaidingiau. Jis yra panašios laisvės ieškotojas, kaip ir Karpowiczius. Tvarkos ieškantis visuotinėje netvarkoje. Ta tvarka sunkiai nusakoma, bet skaitytojas labai lengvai ją pajunta vos paskaitęs kelis atsitiktinius puslapius. Ypač tuos labiausiai pavojingus ir nemalonius eilėraščius. Tuos –­ parašytus paprasčiausiais, banaliausiais žodžiais.

Karpowiczius dažnai prisimindavo Kinijoje matytą beraštį kaimo „poetą“, susikaupusį, tiksliai ir atidžiai ant žemės dėliojantį eilėraštį iš pagaliukų. Kalbėjo apie jį susižavėjęs. Turbūt pats apie save taip norėjo galvoti. Różewiczius, nepaisant jo labai turtingo intelektualinio, filosofinio, kalbinio užnugario, nepaprasto išradingumo ir kartais atkaklumo, man labiau primena tą tiesiog neįmanomą poezijos kūrimo modelį.

Maudynės eketėje

Różewiczius Vroclave apsigyveno 1968 metais. Karpowi­czius „išsivarė“ save iš Vroclavo 1973-aisiais. Tas „penkmetis“ buvo geras literatūriniam miesto gyvenimui. Tuo metu čia savo geriausius kūrinius parašė ir nusižudė (arba mirė atsitiktinai, vaidindamas savižudybę) Rafałas Wojaczekas (1945–1971). Jis neišgalvojo iš naujo literatūros, nieko joje neišsėmė. O vis dėlto jis yra svarbus lenkų poezijai. Iki šiol apie jį po miestą sklando daug visokių kalbų ir girtuoklių istorijų. Daugiau apie jį buvo kalbėta, mažiau jo kūrybos skaityta. O jau jeigu kas skaitė ir rašė, tai pernelyg dažnai pagal tai, kas buvo apie jį kalbama. Laimei, dabar viskas pradeda vykti atvirkščiai.

Nelaiminga poeto mirtis įrašė jį vis dėlto į „prakeiktų“ poetų sąrašą. Ir kaip tik todėl ant jo užkrito asmeninės tragedijos sekretoriaus ir išskirtinės kančios šešėlis. Nesunku (žinoma) jo eilėraščiuose visa tai rasti. Daug juose purvo, išmatų, išskyrų, kūniškumo ir nuopuolio. Viskas pateikta įtikinamais, jaudinamais vaizdais ir jų sekvencijomis. Tačiau yra ir visiškai kitokių dalykų. Ir kaip tik jie lemia, kad metams bėgant Wojaczeko poezija vis įdomesnė.

Savo geriausią knygą Wojaczekas dedikavo „Lenkų kalbos Meistrui – Tymoteuszui Karpowicziui“. Karpowi­czius lėmė Wojaczeko debiutą. Tačiau šia dedikacija Wojaczekas anaiptol nebandė grąžinti skolos. Tai buvo tik gestas, bet ne nusilenkimas „meistrui“, tik aiškus intencijos pabrėžimas. Jeigu vietoj „kalbos“ aptiktume „poezijos“ arba netgi „Poezijos“, tai būtų neverta kreipti dėmesio į tą dedikaciją. Wojaczekui visoje kūryboje rūpėjo „kalba“, ir netgi „Kalba“. Jis yra „švaros“ ieškotojas, švarumo idėjos ir eilėraštyje, ir už jo ribų. Švaros ir eilėraščio skambėjimo prasme, bet visų pirma – „buvimo švaros“. Visa jo poezija – tai tinkamų, geriausiai skambančių registrų paieška. Savojo balso pastatymas. Įsiklausymas į išorinius balsus, kartu ir tuos metafizinius. Plačiai užsimotos paieškos, nukreiptos ir aukštyn, ir žemyn. Ir netgi –­ aukščiausiai ir žemiausiai. Tuose eilėraščiuose tiek aistros ir netgi godumo, tiek atsidavimo ir brutalumo, ir tiek kalbinio, tiesiog jutiminio vitališkumo, kad skaitytojui labai greitai užverda adrenalinas. Bet taip pat yra sluoksniais gulančios harmonijos, įvairiausių kvapų, šviesų, skonių, ritmo ir aukštas viso to išjautimas. Ir dar: vis rečiau poezijoje sutinkamas švarus kirčių derinimas, temų ir tonacijų tvarka, taigi turime malonumą skaityti klasikinės eilėdaros kūrinius. O kai prie šito skaitymo malonumo Wojaczekas prideda daugybę nemalonumų, baigęs skaityti tas jo keturias knygas esi taip sukrėstas, kad jautiesi tarsi būtum laimingai išlikęs po baisios automobilio avarijos, vienas pernakvojęs tamsioje, uždarytoje bažnyčioje ir dar žiemą nelegaliai išsimaudęs Mažojo tvenkinio eketėje.

Laukdamas išsiveržimo

Nieko neparašiau apie Vroclavo prozą. O būta nemažai knygų. Beje, ir mano aptartieji prozos neniekino, bet apie tai nerašiau, nes norėjau pakalbėti apie iškiliausius kūrinius ir autorius, –­ jeigu jau tokie mums atiteko.

Nieko neparašiau apie Urszulės Kozioł poeziją. Nors ir labai ją vertinu, bet šiuo klausimu nesijaučiu kompetentingas.

O kas dar? 1989-ieji atnešė Lenkijai laisvę. Laimei – ir lenkų literatūrai. Visai kitokią nei ta, Karpowicziaus ieškota. Dienos globos namai liovėsi būti didžiausiu autoritetu. Atsirado tiek daug plataus formato autorių, kad sunku visą šį reiškinį aprėpti. Viena po kitos buvo leidžiamos knygos, Vroclavo autoriai vis stipriau dalyvavo išgalvojant literatūrą iš naujo. Pirmavo moterys. Olga Tokarczuk, Klara Nowakowska, Julia Szychowiak, Agnieszka Wolny-Hamkało, Agnieszka Kłos, Ilona Witkowska. Vyrai irgi neatsiliko. Jerzis Łukoszas, Konradas Góra, Tomaszas Majeranas, Krzysztofas Śliwka, Karolis Maliszewskis, Michałas Witkowskis. Daugoka tų pavardžių, bet užtikrinu, kad kiekviena pavardė – nuotykis. Be to, man atrodo, kad literatūros fermentas mūsų mieste dar tik kyla. Smarkus išsiveržimas garantuotas. Galima jį stebėti su malonumu.

(Straipsnis sutrumpintas)

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

„Opowieść o dwóch miastach. Wrocław – Kraków“, Kraków: Fundacja Tygodnika Powszechnego, 2015.

 

Instytut Polski udostępnia poniższe artykuły dzięki uprzejmości
Biura Festiwalowego Impart 2016.

Copyright Biuro Festiwalowe Impart 2016.