Poezijos, kaip ir viso kito, padėtis kinta priklausomai nuo nuolatinės žmogiškosios kultūros ir dvasios evoliucijos. Šiuo metu ji ypač daugialypė. Kaip rašė Williamas Carlosas Williamsas:

Sunkoka
eilėraščiuose rasti naujienų
tačiau žmonės kasdien beviltiškai miršta
dėl to
ko juose neranda

Gal poezija ir nelengvai atskleidžia savo naujienas, bet ji turi galią atnaujinti žmogaus gyvenimą, skatinti kultūrų ir tautų pokyčius. Prisimenu, kaip stovėjau Petőfi aikštėje Budapešte 1989 m. kovo 11 d. tarp tūkstančių, pirmąkart po daugybės metų švenčiančių nacionalinę Vengrijos dieną. Jaunas kalbėtojas pradėjo deklamuoti Sándoro Petőfi „Tautinę giesmę“, ir visa minia prisijungė, posmas po posmo. Tuo metu Poezijos valstybė peržengė politinės valstybės ribas ir skelbė tiesą, viltį, laisvę. Poezija gali palaikyti tautos viltį. Po kelerių metų Australijoje sutikau Miroslavą Holubą ir paklausiau apie poe­zijos padėtį Čekoslovakijoje. Jis atsakė, kad augant gerovei šalyje, žmonėms besidžiaugiant atrasta laisve, poezijos pardavimai krito, bet, anot jo, poezija visada atgimsta, kai jos reikia, – svarbiomis ar sunkiomis akimirkomis.

Kas dabar dedasi poezijoje? Platus klausimas, aš tegaliu apibendrinti poe­zijos padėtį Australijoje. Priklausomai nuo to, ko paklausite, poezija arba merdi, arba klesti. Aš renkuosi optimistinį požiūrį. Žinoma, kaip visada, poezija domina mažumą, bet manau, kad dabar geros poezijos parašoma ir perskaitoma daugiau nei bet kada anksčiau. Vidutiniškos taip pat, bet tokia irgi turi savo vietą ir paskirtį. Nemanau, kad verta jaudintis dėl leidybos, skaitytojų, kriterijų pakilimų ir nuosmukių. Poezija, kuri mus palaiko, mus pergyvens.

Teisybė, spaudoje mažiau eilėraščių ir poezijos apžvalgų, o daugelis kritinių straipsnių ar recenzijų yra labiau mandagios nei griežtos. Bet esama ir daug įžvalgių, spontaniškų skaitytojų reakcijų internetiniuose poezijos tinklaraščiuose, nuo popsinių iki elitinių – pavyzdžiui, „Australian Poetry Review“.

Kai kas teigia, kad rašytinės poezijos auditorija susitraukė iki akademikų bei mažos vidurinės klasės grupelės, daugiausia pačių rašytojų, ir kad postmoderni poezija bei kritika atbaidė daugelį skaitytojų. Tas pats kalbėta ir apie modernią poeziją. Dėl mažo skaitomumo skųstasi visada, kitaip ir negali būti, jei lyginame operos, teatro, modernaus meno populiarumą su televizija, futbolu ar popmuzika.

Manau, pastaraisiais metais būta net pakilimo. Mūsų diskursas kur kas demokratiškesnis nei prieš 50 metų, kur kas daugiau poetų ateina iš etninių ar subbendruomenių (Lidija Šimkutė, žinoma, yra akivaizdus pavyzdys). Į viešumą eina aborigenų poezija.

Performatyvi poezija sutraukia daug žmonių, ypač populiarūs poezijos slemai. Aišku, tai erzina konservatyvesnius poetus, kurie skundžiasi smunkančiu lygiu! Aš nesutinku: poezijos slemai būna smagūs, provokuojantys, netikėti ir dažniausiai pasižymi ugninga energetika – tikra priešingybė pernelyg rimtiems, į save sutelktiems ir išprotautiems darbams. Slemai sudomina įvairiausių profesijų žmones, ir šis susidomėjimas pasiekia net popierinę poeziją: poetai dažnai parduoda daugiau savo knygų per skaitymus nei knygynuose.

Deja, Australijos knygynuose nedaug poezijos, bet jos pasirinkimas platesnis internetinėse parduotuvėse „Amazon“ bei „Book Depository“. Siekdamos pelno, didžiosios Australijos leidyklos nustojo leisti poeziją 10 dešimtmetyje; tačiau netrukus pridygo nedidelių poezijos leidyklėlių. Savilaida tapo realybe. Australijoje padaugėjo mažų poezijos žurnalų bei internetinių zinų („Axon“, „Cordite“, „Mascara“). Juose spausdinama ir užjūrio poezija – taip vykdomas kryžminis apvaisinimas. Pasaulio poe­zija dabar pas mus skaitoma plačiau („Poet­ry Foundation“, „Recours au Poème“, „Australian Poetry Library“, „Poetry Archives“).

Internetas neapsakomai palengvino informacijos sklaidą, taip sudarydamas galimybes išieškotai poezijai, poezijos perdirbimui, hipertekstams ir hibridiniams kūriniams, tokiems kaip videopoezija. Poetams naudingas ir bendravimas elektroniniu paštu – lengviau dalytis sumanymais ir kritika. Be to, turime „YouTube“, podcastus ir mp3. Populiariose renginių vietose vyksta vis daugiau poezijos skaitymų. Poetiniuose performansuose vis dažniau jungiama muzika ir menas.

Per pastaruosius 20 metų Australijoje išaugo poetų asociacijų ir rašytojų centrų reikšmė, juose siūlomi įvairūs trumpi kursai, seminarai, redagavimo ir vadybos, taip pat viešinimo internetinėje erdvėje paslaugos. Adelaidės priemiesčiuose daugėja poezijos rašymo ir skaitymo grupių. Daug pagalbos ateina stipendijų, dotacijų, pašalpų, premijų forma, daugėja poezijos antologijų bei konkursų, kuriuose dalyvaujama anonimiškai, taip skatinant naujus balsus. Poezijos festivaliai, tarptautiniai ir vietiniai, remia poetus ir poeziją Australijoje nuo 7 dešimtmečio. Dažnėja regioninių ir rajoninių festivalių.

Pagaliau Australijoje pradėta rimčiau žiūrėti ir į poezijos vertimą. Dabar vertimo galima mokytis Monašo universitete ir keliuose koledžuose bei AALITRA, Australijos literatūros vertimo asociacijoje, kuri, įkurta prieš keletą metų, savo leidžiamame žurnale poezijos vertimams skiria ne mažiau dėmesio nei prozos ir teikia premijas už poezijos vertimus.

Daugėja ir tekstų apie poeziją: poe­zijos rašymo vadovėlių, kritinių straipsnių ir knygų. Poezijos mokymas paplito ir gerėja nuo 10 dešimtmečio, Australijos universitetuose siūlomi bakalauro ir magistro kūrybinio rašymo kursai. Daugelis šių studentų tampa mokytojais ir į mokyklas atneša aktyvesnį, entuziastingesnį požiūrį į poeziją. Kai kuriose mokyklose taip pat galima mokytis kūrybinio rašymo, dirba profesionalus rašytojas, dažnai poetas, kuris pataria vyresniems moksleiviams. Populiarus eksperimentinis, kolektyvinis darbas ir performansai. Tradiciškai mokymas yra paremtas analize, bet vis daugiau dėmesio skiriama paties studento pasirinkimams plačiame poezijos lauke. Jei mėgavimasis poezija tampa tikslu ir rezultatu šiandienos mokyklose, poezijos padėtis dėl to tik gerėja.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė