Gediminas Kukta. Jausmų ir nuotykių

GEDIMINAS KUKTA

 Neatsitiktinai leidykla „Vaga“ švedų autorės Tove’s Jansson romaną „Vasaros knyga“ (vertė Gelminė Bauraitė) išleido birželio mėnesį. Jis savaime prašosi būti įsimetamas į kelioninį atostogų krepšį ir skaitomas drybsant baltsmėlėse kopose. Išties – atostogų skaitinys: pernelyg neapsunkinantis ir taip darbų nuvargintos galvos, tačiau kartu ir neleidžiantis atsainiai slysti puslapiais. Prisipažinsiu, skaityti pirmąjį rašytojos romaną suaugusiesiems privertė faktas, jog autorė sukūrė man vienus mieliausių literatūrinių personažų Trolius Mumius. Ir visgi ketvirtojo viršelio apibūdinimas „Trolių Mumių autorės knyga užaugusiems“, perskaičius romaną, atrodo gana sąlyginis. „Vasaros knyga“ universali, tinkanti – štai ir reklaminis šūkis! – „ir mažiems, ir dideliems“. Tik vietoj fantastinių būtybių, visokių snusmumrikų, hemulių ir morų, čia veikia du pagrindiniai personažai – šešiametė Sofija ir jos senelė.

Vasaros knyga

Veiksmas vyksta, žinoma, vasarą vienoje nedidelėje Suomijos saloje, kur, kaip skelbia anotacija, prabėgo rašytojos vaikystė ir kur gimė fantastiškieji muminukai. Fragmentiškai (romaną sudaro 22 trumpučiai skyriai) Jansson pasakoja apie senelės ir „ožiavimosi amžių“ išgyvenančios anūkės neskubrios kasdienybės akimirkas. Jos kartu kalbasi, pykstasi, žaidžia, vaikšto po akmenimis ir samanomis nuklotą salą, stebi aplinką ir sprendžia iš pažiūros nesudėtingus, tačiau bręstančiai Sofijai svarbius gyvenimo klausimus. Jansson ramiai, suvaldyta kalba, subtiliai, minimaliomis detalėmis, impresionistiškai (man tai jau seniai tapo skandinaviškos literatūros skiriamaisiais bruožais) perteikia skirtingų kartų pasaulėžiūros ir pasaulėjautos niuansus. Senelė nemoralizuodama, nors kartais neapsieidama be švelnios didaktikos, „mielam vaikui“ perteikia gyvenimo išmintį, moko gyventi, suprasti įvairius dalykus: kalbėdamasi su ja ir nevengdama prieštarauti, pykti, įsijungdama į Sofijos fantazijos žaidimus bei paprasčiausiai būdama šalia.

Tačiau už kasdieniškų pokalbių ir veiksmų slepiasi rašytojos iškalbinga potekstė, ilgainiui virstanti bene vieninteliu (su išlygomis) knygos privalumu, mat keliaujant trumpučiais skyriais, neretai galinčiais vadintis atskiromis novelėmis, apima monotonijos jausmas. Visame tekste kuriama nutylėjimų atmosfera įkloja romanui antrąjį dugną. Nors, reikia pripažinti, vietomis potekste, kuri neatskleidžiama net finale, užsižaista. Todėl romanas į pabaigą pradeda priminti impresijų kaleidoskopą. Bet grįžkime prie nutylėjimų. Pastarieji susiję su trečiuoju knygos veikėju – Sofijos tėčiu. Jis nuolat yra šalia, tai skaito knygą, tai darbuojasi, tačiau visame romane pasako vos vieną frazę – rudeniop trijulė palieka vasarvietę, o tėtis, jau planuodamas kitą vasarą saloje, ištaria: „Bet tuomet jau mes čia būsim.“ Jis iškyla kaip svarbiausia romano figūra, su kuria ir susijusi didžioji romano drama. Dėl tiesiogiai neįvardijamų priežasčių (galima tik numanyti – tai susiję su motina, kurios nėra) Sofija yra užsisklendusi savo vidiniame pasaulyje, mažai bendraujanti su tėčiu, vadinanti jį „tuo“, – ir tai bene taikliausiai perteikia šaltį, tvyrantį tarp dukros ir tėvo, – tačiau kritinėmis minutėmis, pavyzdžiui, tėčiui išplaukus į miestelį ir ilgai negrįžtant, Sofijos ir senelės dialoge apie visai pašalinius dalykus nejučia, viena ar kita fraze, prasimuša slopinamas jaudulys. Gražiai literatūriškai sužaista.

Iš esmės „Vasaros knyga“ yra vaiko iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį istorija, dažna skandinaviškoje literatūroje vaikams ir paaugliams. Ar apie tai bus įdomu skaityti tiems, užaugusiems, kuriems, anot „Vagos“, knyga ir skiriama, –­ vargu bau.

Dingęs horizontas

Kur kas nuotaikingesnę ir nuotykingesnę istoriją siūlo „Baltos lankos“, išleidusios anglų rašytojo, kino scenaristo, dirbusio ir Holivude, apdovanoto „Oskaru“, Jameso Hiltono bestselerį „Dingęs horizontas“ (vertė Rita Pilkauskaitė). Kaip kiekvieną populiarų romaną, taip ir šį lydi epigonų banga ir įdomios istorijos. Pavyzdžiui, paslaptingos vietovės Šangrilos vardą savo rezidencijai pavadinti pasiskolino JAV prezidentas F. Rooseveltas, taip buvo pradėti vadinti ir ištaigingi viešbučiai Azijoje ir amerikiečių lėktuvnešiai. Vienas tokių, matyt, puikuojasi ant kitos neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios knygos viršelio – amerikiečių žurnalisto Zuckoffo Mitchello „Pasiklydusių Šangriloje“, besilaikančios ant to paties egzotiškos vietovės mito.

Jameso Hiltono „Dingęs horizontas“ dovanoja šiandieninėje literatūroje kiek primirštą dalyką, be kurio neapsieina joks nuotykių, jei tik jis save tokiu laiko, romanas, t. y. meistriškai suregztą intrigą. Keturi atsitiktiniai keleiviai – konsulas Konvėjus, jo bendražygis Malinsonas, misionierė panelė Brinklau ir paslaptingasis amerikietis Barnaras – paimami įkaitais ir nuskraidinami kažkur link Himalajų. Tas „kažkur“ vėliau paaiškėja besantis keistas, jokiuose žemėlapiuose nepažymėtas Mėlynojo Mėnulio slėnis, kur įsikūręs Šangrilos vienuolynas. Pasirodo, jie čia pateko pagal kruopščiai sudėliotą planą (argi ne tokiais siužetiniais viražais „stebino“ serialas „Dingę“?). Pateko, kad visiems laikams čia liktų. Bent jau to siekia vyriausiasis lama. Paslaptys veja viena kita, o prieš skaitytojo akis skleidžiasi utopinis Šangrilos pasaulis, kur tvyro absoliuti dzeniška ramybė, visi saikingai laimingi ir gyvena šimtus metų. Hiltonas įtikinamai ir paveikiai kuria žemiškojo Rojaus atitikmenį, į kurį ir norisi, ir kartu baisu pakliūti. Ši dviprasmybė išlaikoma visame romane ir funkcionuoja kaip stiprioji jo pusė.

Hiltono „Dingęs horizontas“ – paveikus, įtikinamas ir įtraukiantis tekstas, kokių šiandienėje literatūroje vis labiau pasigendu. O, atrodytų, tereikia tiek nedaug: išsiveržti iš egzaltacijos, patoso ir subjektyvių jausenų jungo (kas, pavyzdžiui, lietuvių literatūrai itin būdinga ir bent jau man darosi nebeįdomu) ir paprasčiausiai užimti nuotykių pasakotojo vietą.

Draugai