Ovidijus. „Liūdesio elegijos“. Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. – V.: „Alma littera“, 2016.

Knygynų lentynose šiais metais pasirodė nauja, profesorės Eugenijos Ulčinaitės eleginiu distichu išversta knyga –­ Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ – poeto laiškai imperatoriui Augustui, žmonai, draugams apie nepaprastą ir sunkų lyriko likimą tremtyje, Tomuose (dabar – Konstanca, Rumunija) prie Juodosios jūros. „Liūdesio elegijas“ sudaro penkios laiškų knygos, poeto rašytos nuo pirmųjų tremties dienų iki mirties (8–18 m.). Tuo metu, kai imperatorius Augustas paskelbė ediktą ištremti Ovidijų, Mūza atsigręžė į patį poetą ir jis tapo savo kūrybos objektu. Iki tremties Ovidijus kūrė eiles apie kitų meilės ir ilgesio kančias, mitologinių personažų likimo pasikeitimus, nelaimes, meilės meno pamokymus, mylimųjų netekusių moterų ilgesingus laiškus vyrams („Meilės elegijos“, „Metamorfozės“, „Meilės menas“, „Heroidės“), netikėdamas, kad jį patį gali ištikti toks pat liūdnas likimas-metamorfozė.

„Liūdesio elegijose“ Ovidijus atskleidė, kaip jis išgyveno vienatvę, beviltiškumą, staigų ir netikėtą likimo pasikeitimą, kaip Mūza jam suteikė įkvėpimo, kūrybinio džiaugsmo, dvasinės stiprybės ir nemirtingumo vilties. Tai ypatinga, vienintelė knyga antikinės literatūros bibliotekoje, atskleidžianti giliausius vienišo, svetimoje šalyje gyvenančio žmogaus sielos virpesius, ir nėra kito antikinio kūrinio, išreiškiančio tiek daug žmogiško liūdesio, ilgesio, kuris žadintų skaitytojams tiek gailestingumo bei užuojautos.

Kiekviena poezijos knyga yra vertinga pati savaime. Ji atskleidžia žmogiškų jausmų gilumą, plečia žodyną, suteikia galimybę skaitytojams save išreikšti pilniau ir tiksliau. Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ mus žavi nepaprasta poeto meile knygai, poezijai, tikėjimu ir atsidavimu dieviškai Mūzai net tada, kai sąlygos kurti yra visiškai nepalankios, kai kūrėją vargina pusę metų trunkanti kelionė laivu iš Romos į Tomus, kamuoja nemiga atšiauriame krašte. Ovidijus rašė:

Pats stebiuosi dabar, kad širdy ir jūroje siaučiant
Sumaiščiai, griūvant bangoms, kurti užteko jėgų.
Gal atbukimas jausmų tai lėmė, o gal beprotybė,
Kad nerūpėjo daugiau niekas, tik troškau rašyt. (...)
Kartais laivą užliedavo bangos, tačiau aš vis viena
Drebančia savo ranka stengiaus rašyti eiles. (...)
Blaško mane audra, vos šviečiant žiemiškai dienai,
Ir vanduo, kai rašau, lapą užlieja dažnai.
Šėlsta rūsčioji žiema, atrodo, jog jai nepatinka,
Kad nepaisau aš jos ir nepaliauju rašyt. (1. 11. 9–42)

Ovidijus pirmoje „Liūdesio elegijų“ knygoje su didžiule meile ir pagarba kreipiasi į poezijos knygelę, savo knygas vadina vaikais, sūnumis (lot. liber – knyga – vyriškosios giminės). Pasakoja personifikuodamas, kad jo nauja knygelė susitiks Romoje su savo broliais. Trys broliai moko mylėti, –­ taip Ovidijus pavadina tris „Meilės meno“ knygas ir kartu pasišaipo iš savo kūrybos: Moko jos meilės menų, nors juos išmano visi (1. 1. 112); Visgi iš jų trijų, jei jų tėvas tau rūpi, įspėju, / Tu nė vienos nepamilk, nors jos ir moko mylėt (1. 1. 115–116). Ovidijus jas siūlo vadinti Oidipo ar Telegono vardais, nes šie herojai, kaip ir trys „Meilės meno“ knygos, pražudė savo tėvus.

Ovidijus nuolat supina mitologinius siužetus su realiais savo gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui, atsisveikinimą su Roma lygina su Euripido Hipolito atsisveikinimu su Atėnais, audringą kelionę laivu per Adrijos, Jonijos, Egėjo jūras – su audromis, į kurias pateko plaukdami Homero Odisėjas ir Vergilijaus Enėjas. Lyrikas dėl nuolatinio kūrybinio įkvėpimo dėkoja ir priekaištauja Mūzoms, nes rašo dienomis ir naktimis, save prilygindamas Orfėjui.

Poetas dažnai mini savo tremties priežastį: eiles (carmen) –­ „Meilės meną“ ir klaidą (error). Manoma, jog Ovidijus buvo ištremtas dėl politinių motyvų. Galbūt jis žinojo apie nedorovingą Augusto anūkės Julijos Jaunesniosios gyvenimą ir tai buvo jo klaida-kaltė. Be to, Augustas, tais pačiais metais ištremdamas Ovidijų ir savo anūkę Juliją Jaunesniąją, norėjo nukreipti nuo imperatoriškos šeimos dėmesį, apkaltinęs garsų poetą, kad jo didaktinės eilės, mokančios vyrus suvedžioti moteris, o moteris – vyrus, ir atvirai parodijuojančios Augusto šeimos saugojimo įstatymus, išvedė iš doros kelio Augusto dukterį ir anūkę. Tačiau tikrosios tremties priežasties Ovidijus eilėse niekada nepamini, davęs imperatoriui žodį apie tai neprasitarti.

Lyrikas mus supažindina su antikinės knygelės-ritinėlio (volumen) forma ir išvaizda. Aprašydamas, ko stokoja jo dabartinė knygelė, panaudoja antitezę, nuo pirmųjų eilučių sukuria liūdesio nuotaiką ir žavi skaitytojus savo prisiminimais, kokia iš tiesų buvo antikinė knygelė: parašyta ant papiruso lapų, susukta į ritinėlį. Skaitymo patogumui ritinėlio pradžioje ir pabaigoje būdavo pritvirtinamos lazdelės, vadinamos ragais (cornua). Cinoberiu (skaisčiai raudonais dažais) užrašomas knygos pavadinimas, o antroji lapo pusė, saugant nuo vabzdžių ir dėl malonaus kvapo ištepama kedrų aliejumi. Ritinėlis buvo įdedamas į pergamentinį dėklą. Taigi tokia kvapni, estetiškai graži, odiniame dėkle laikoma knygelė turėjo ne tik turiniu, bet ir išvaizda sužavėti skaitytoją.

Antikoje knygos buvo skaitomos garsiai, Ovidijaus gyvenamuoju laikotarpiu buvo populiarios recitacijos. Poetas sulaukė šlovės pats skaitydamas savo „Meilės elegijas“ poetų rateliuose. O šlovė, kaip rašo Ovidijus, buvo būtina toliau kurti, teikė įkvėpimo, jėgų tikėti savo talentu ir atsiduoti kūrybiniam darbui. Pirmasis Romoje recituoti pradėjo Azinijus Polijonas. Jo namuose poetai skaitydavo savo eiles, diskutuodavo, išklausydavo kolegų patarimų.

Prieš pat tremtį Ovidijus buvo parašęs ir didįjį savo epą „Metamorfozės“, kurias skaitė draugams, bet paveiktas liūdesio sudegino. Ovidijaus draugai šį epą jau buvo perrašę. Poe­tas mini, kad jo „Elegijų knygelė“ nuvykusi iš Tomų į Romą ras penkiolika „Metamorfozių“ knygų, kurios buvo išgelbėtos nuo pražūtingos liepsnos. Ovidijus dažnai mini, jog užrašo labai daug eilių, bet beveik viską meta į krosnį, ir tik nedidelė dalis jo poezijos keliauja į Romą. Liūdesys, impulsyvumas ir savikritika buvo nuolatiniai talentingo poeto palydovai.

Ovidijus dažnai kreipiasi į dievus, imperatorių Augustą, jiems skiria eilėraščius. Kadangi Romoje imperatoriai po mirties būdavo sudievinami, poetai retai išdrįsdavo kritikuoti ar bent saikingai išreikšti kritiką valdovui. „Liūdesio elegijose“ jis dažnai aukština ir šlovina Augustą, tačiau ir subtiliai kritikuoja princepsą. Ovidijus rašo, jog poezija yra jo tremties priežastis, tačiau jo poezijai leista keliauti į Romą, o jam – ne, jis kaltinamas dėl nedorovingų eilių, bet net rimčiausi, Augusto vertinami kūriniai –­­ Enijaus „Analai“, Vergilijaus „Eneida“ – gali iš dorybės kelio išvesti garbingas moteris, jei tik jos bus linkusios į nedorybę.

Ovidijus nuolat prašo imperatoriaus pasigailėti ir surasti jo tremčiai švelnesnio klimato vietą arba grąžinti į Romą. Prieš 2000 metų klimatas buvo daug atšiauresnis ir Juodoji jūra, prie kurios gyveno poetas, užšaldavo. Ovidijus stebėdavo užšalusias žuvis po ledu, o kai norėdavo gerti, ledą turėdavo atitirpinti. Žiemą skitai perbėgdavo ledais ir puldinėdavo getus. Ovidijui 10 metų teko gyventi nuolatinio karo sąlygomis. Skaitant „Liūdesio elegijas“ nevalingai kyla mintis, jog Ovidijaus tremties vieta buvo panaši į Sibirą: šaltis, speigas, sniegas, atšiaurūs, karingi, žiaurūs žmonės, kurie nemokėjo poeto gimtosios kalbos ir su kuriais Ovidijus pirmaisiais metais susikalbėdavo tik gestais. Elegijose išryškėja du skirtingi pasauliai: kultūrinis –­ Romos ir barbariškas – getų bei skitų. Poetas išveda paraleles tarp žmonių ir žvėrių, kultūros ir laukinio gyvenimo, tarp švelnios gamtos, draugų dvasinės šilumos, meilės, draugiškumo ir šalčio, ledo, vėtrų, strėlių, karo, ligų, mirties:

Kai į šią vietą žvelgiu, nežinau, ar yra dar baisesnė
Ar liūdnesnė vieta žemėj mūsų visoj.
Žmonės, kurie aplink, ar galiu žmonėmis juos vadinti? –
Jie tarsi žvėrys kokie, net už vilkus žiauresni. (5. 7b. 43–46)
Kai nelauki visai, atskrieja priešų, lyg paukščių
Tirštas būrys: jie staiga grobia ir lekia atgal.
Net ir tarp sienų dažnai, nors vartai visad užrakinti,
Atskrenda strėlės vidun, surenkam jas nuo takų.
Tad tik retas kuris išdrįsta žemę čia dirbti,
Nes ir arklą laikyt reikia, ir ginklą kartu. (5. 10. 19–24)

Ovidijui, intelektualui, estetikos mylėtojui, „Meilės mene“ rašiusiam apie tai, kaip save turi prisižiūrėti vyras ir moteris, kokią kosmetiką vartoti, kaip rengtis, derinti rūbų spalvas, prižiūrėti veidą, rankas, kokias knygas skaityti, kaip lotynų kalba padeklamuoti meilės eilėraštį mylimajai, pataikauti širdies draugei, Tomuose teko matyti priešingą vaizdą. Poetui baisu ne tik tai, jog getai nesidomi literatūra, kultūra, bet ir tai, jog neprižiūri savęs, neskuta savo veidų, augina ilgus plaukus, barzdomis siekia krūtines, rengiasi žvėrių kailiais, nešioja plačias kelnes. Ovidijui prisiminus getus ir skitus ypač sustiprėja vienišumo jausmas:

Aš tiktai gestais galiu savo mintis išsakyt.
Barbaras aš čia esu, nes niekas manęs nesupranta,
Žodžiai lotyniški jiems sukelia juoką tiktai.
Gali mane apšnekėt, ką nors blogai pasakyti,
Gal ištrėmimą pas juos kartais prikaišioja man.
Kalbant jiems, jei bandau pritarti ar nepritarti,
Mano linksėjimus jie laiko tiktai kvailumu. (5. 10. 36–42)

Vienišumo, svetimumo jausmas nuolat susipina su ilgesiu ir meile žmonai, Romai, draugams, kultūrinei ir dvasinei miesto aplinkai. Tokios didžiulės meilės žmonai Ovidijus turbūt nebūtų išreiškęs poezijoje, jei būtų iki mirties gyvenęs Romoje. Vienatvė vertė prisiminti pačias geriausias mylimos žmonos savybes, girti ją už ištikimybę, atsidavimą, jo poezijos saugojimą ir amžiną meilę niekada iš tremties nebegrįšiančiam vyrui. Skausmas išliejo iš poeto širdies saldžiai liūdnus, ilgesingus eilėraščius. Ovidijus personifikuoja laišką, skirtą artimam draugui. Ir jo laiškas prabyla apie jį rašiusį poetą:

Verkdamas rašė mane, o kai norėjo paženklint,
Žiedą ne prie burnos dėjo, – prie skruostų šlapių (...)
Kiek jis ilgis tavęs, tavo veido ir tavojo žvilgsnio,
Nes saldesnis esi jam negu bičių medus. (5. 4. 3–30)

Galiausiai reikia pridurti, kad šią knygą sudaro ne tik puikus, jausmingas E. Ulčinaitės vertimas į lietuvių kalbą, bet ir antikinius vardus bei realijas aiškinantys profesorės komentarai, vardų rodyklė ir straipsnis „Ovidijaus Tristia: Liūdesio ir nevilties poezija“, supažindinantis su Ovidijaus kūryba, kūrinio struktūra ir problematika. Tai antroji profesorės knyga, skirta Ovidijui. Prieš 5-erius metus E. Ulčinaitė išvertė Ovidijaus „Herojų laiškus“ (arba „Heroides“), kurios svariai papildė antikinės literatūros verstinių šaltinių sąrašą. „Liūdesio elegijų“ knyga papuošta vyšninės spalvos viršeliu, kuriame susipina dagių ir rožių motyvai, dažnai mene simbolizuojantys Dievo bausmę, kančią ir pergalės prieš sunkumus džiaugsmą. Kiekvienas naujas knygos skyrius pradedamas iliustracija su lotynišku tekstu iš XVI a. publikuotos Ovidijaus Nazono „Liūdesio elegijų“ knygos (dail. Agnius Tarabilda).

Ši knyga verta ne tik klasikinės filologijos specialistų dėmesio, bet naudinga ir kiekvienam skaitytojui, ieškančiam įkvėpimo sunkiomis akimirkomis, teikianti vilties ir tikėjimo begaline žmogaus ištverme, aukštinanti nemirtingumą nešantį kūrybos džiaugsmą.