Jūratė Baranova. Kas yra gyva, o kas yra mirę lietuvių kultūros filosofijoje?

Sverdiolas A. KULTŪRA LIETUVIŲ FILOSOFŲ AKIRATYJE. – Vilnius: Apostrofa, 2012.

Knyga monumentali – virš šešių šimtų puslapių. Storesnę savo knygų lentynoje matau tiktai Bibliją. Kaip ir Biblija, ši knyga nėra laisvalaikio skaitiniai. Su ja reikia tiesiog būti. Valstietis, žemės žmogus buvoja su medžiu, akmeniu, matomu horizontu. Todėl gali ramiai tylėti. Miesto žmogus tam tikru aspektu priklauso Vytauto Kavolio aprašytiems „nužemintiesiems“: jis yra emigrantas kita to žodžio prasme, nes irgi yra praradęs žemę kaip egzistencinę atramą. Jo pasaulį struktūruoja papasakotos istorijos. Todėl jei pavargęs valstietis gali pailsinti galvą priglaudęs ją ant akmens, tai miesto žmogus po ja turėtų pasidėti knygą, pasakojančią apie Lietuvos kultūros istoriją, ypač apie jos filosofinę dramą. Bet ar dėsis?
Knygos autorius nėra tuo tikras. „Pabaigos žodyje“ kelia retorinį klausimą,  išreiškiantį tam tikrą skepsį: „Ar tai, kas XX amžiaus lietuvių filosofų buvo mąstyta, jau ištisai priklauso praeičiai ir šiandien yra nebeaktualūs, tik filosofijos istorikams berūpintys dalykai.“  Klausimas nėra atsitiktinis. Aptardamas Stasio Šalkauskio filosofijos recepciją, jis pastebi, kad „išleista ir išplatinta knyga padaro mąstymą tiktai potencialiai ar virtualiai esančiu čia ir dabar “(p. 350). Kaip Šalkauskio raštų sudarytoją, jį domino, kaip šiems raštams sekasi viešumoje. Rezultatai pasirodė neguodžiantys: „Išskyrus daugiausia anotacinio pobūdžio paminėjimus, nepavyko aptikti, kad Raštai būtų susilaukę bent kiek įdėmesnio žvilgsnio, juolab nuoseklesnės analizės. Nesimato jais paremtų studijų, studentų akademinių darbų, labai retos netgi nuorodos į juos filosofinio ar kitokio teorinio pobūdžio tekstuose.“ „Susidaro įspūdis, kad šis filosofas, nors ir gerbiamas, progai esant paminimas, bet įdėmiau neskaitomas, nestudijuojamas ir nesvarstomas“ (p. 351).
Situacija šiek tiek primena XVIII a. italų filosofo Giambattistos Vico recepciją. Kai kuriems Vico interpretatoriams jo „Naujojo mokslo“ mitologemos ir įvaizdžiai pasirodė labai neaiškūs, geriausiu atveju, spekuliatyvūs, o kai kur – bepras­miški. „Nepaisant jo neabejotino genialumo, – pastebi rašydamas apie jį „The Encyclopedia of Philosophy“ Patrickas Gardineris – nepanašu, kad jis kada nors bus plačiai skaitomas.“       
Nepaisant to, Vico sulaukė savęs verto skaitytojo: žymus italų filosofas Benedettas Croce rašo knygą, kritikuoja, interpretuoja. Croce pasiūlo formulę, kaip galima priartėti prie kultūros istorijos – keliant klausimą, „kas yra gyva, kas yra mirę Hegelio filosofijoje“.  Lygiai kaip ir Šalkauskis sulaukia nuoseklaus Sverdiolo dėmesio – jam skirta beveik pusė knygos apimties. Haydenas White’as peržaidžia šį pasiūlymą, rašo tekstą „Kas yra gyva, kas yra mirę Croce’s Vico kritikoje“. Norvegų filosofas Johnas Elsteris pakartoja klausimą rašydamas knygą „Kas yra gyva, kas yra mirę Marxo filosofijoje“. Šis klausimas – „kas yra gyva, kas yra mirę?“ – suaktualina ir Lietuvos filosofijos istorijos tyrinėjimus. Norisi pasvarstyti, ar visa Šalkauskio mąstymo stilistika gali suintriguoti šiuolaikinį skaitytoją. Kas gi joje vis dėlto yra jau mirę? Kas yra mirę Maceinos,  Girniaus, Sezemano, Karsavino koncepcijose? Ar galime adoruoti kiekvieną buvusių Lietuvos filosofų ištarą vien todėl, kad jie mąstė ir rašė ten, kur ir mums be jokių kultūrinės savimonės pastangų nutiko gimti. O kas gyva? Klausimas latentine forma slypi ir Sverdiolo tyrimo akiratyje. Mūsų klausimas panašus: o kas gyva Arūno Sverdiolo parašytoje knygoje „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“? Kodėl kultūros žmogui vis dėlto verta pasidėti ją vietoj akmenėlio po galva?
Šio teksto autorės galva, šioje knygoje gyvas yra sąlyčio su tradicija ir tekstu pavyzdys, išreiškiantis ir tam tikrą autoriaus etinę nuostatą, kurią Vytautas Kavolis pavadino ištikimybe „neužmirštamumo paslapčiai“. Kavolis rašė, kad Algimantas Mackus „yra pajutęs (...) ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi kaip tik mus. Jis supratęs, kad šito solidarumo negalima išduoti“ (p. 533). Filosofijos ar kultūros istoriko, kaip tyrinėtojo, atida ir įsiklausymas į pasirinktų tyrimui autorių minties subtiliausius niuansus turi nepriklausomą nuo laiko pobūdį. Ne atsitiktinai knygoje ne vienoje vietoje prisimenamas Emmanuelis Levinas, jo laikui nepavaldi nesuinteresuotos atsakomybės etika. Kruopštus ir nuoseklus tyrėjas, atidavęs daug jėgų ir energijos pasirinktos jau istorinės asmenybės pažiūrų analizei, gali pats sau netikėtai pakliūti į paradoksalios vienatvės spąstus. Jis gali pasijausti, jog lieka vienas su savo autoriumi, o pasaulis nuėjo sau įdomia kryptimi. Ar dėl to sumenkėja tokio tyrimo vertė? Vargu bau. Guodžiamai nuskamba ausyse Nietzsche’s mintis, knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ kadaise rašiusio: „Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva“. Nietzsche nuolatos grįžta į Sverdiolo svarstymų akiratį, ypač skyriuje, skirtame Vytautui Kavoliui.  
Kitas dalykas, niekada nepasensta pačios filosofijos istorijos kūrėjų tarpusavio sąsąjų, panašumo ir skirtingumo žemėlapio braižymas. Kuo Maceina buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo  Šalkauskio? Kas suartina Karsaviną ir Šalkauskį? Kas bendra tarp Šalkauskio ir geografo Kazio Pakšto (kurio idėjomis ir figūra postmoderniai sužaidė Marius Ivaškevičius ir Rimas Tuminas spektaklyje „Madagaskaras“)? Tarp Sezemano ir Šalkauskio? Karsavino ir Šalkauskio? Maceinos ir Berdiajevo? Kavolio ir Greimo? Pagaliau, koks gi šių Lietuvos mąstytojų santykis su Vakarų filosofijos figūromis? Knyga yra išskirtinai akademiškai įsodrinta. Tikėtina, kad ji turėtų nusėsti studijuojančiųjų filosofiją ir kitas artimas disciplinas knygų lentynose.     
Reikia pastebėti, jog knygoje, kad ir labai santūriai išskleistą, jaučiame asmeninį tyrėjo santykį su analizuojamais mąstytojais. Knyga atskleidžia ne tik jų idėjas, bet išryškina juos kaip asmenis, jaučiame ir jų asmeninę dramą. Sverdiolas rašo, kad neatitikimas tarp idealo ir tikrovės darė Šalkauskio pasaulėžiūrą tragišką. „Šia prasme prometėjizmas buvo asmeninė Šalkauskio drama“ (p. 153), o Maceina patyręs tragišką prieštaravimą tarp skirtingų idėjų, nes jam tekę konstatuoti, jog tuometė dvasia jau yra neišvengiamai pliurali ir kad atsisakoma universalistinių katalikybės pretenzijų (p. 163). Perskyręs krikščionišką, prometėjizmo ir buržuazinę dvasią, Maceina taip radikaliai kritikuoja buržuazinės dvasios paviršių, kad prometėjiškoji dvasia (kurią simbolizuoja fašizmas ir leninizmas) neišvengiamai įgauna pažangesnės, į gelmę orientuotos dvasios statusą.
Dar vienas privalumas, mano galva, yra nagrinėjamų filosofų pažiūrų įkontekstinimas: lygiomis teisėmis, juos vertinančių ir kritikuojančių tuomečių publicistų įtraukimas į bendrą filosofinį to meto diskursą. Šalkauskis, kaip pastebi Sverdiolas, nenurodo, kokiems konkretiems kultūros reiškiniams vertinti jis taiko savo filosofinius principus, nes meno ir literatūros kritikoje nedalyvavo (p. 229). Autorius apibendrina, kad to meto „profesionali filosofija Lietuvoje dar nebuvo galutinai išsivadavusi iš mokyklinio nerangumo, nebuvo pasiekusi tokio lygio, kad galėtų adekvačiai formuluoti ir svarstyti aktualius dvasinės patirties dalykus“ (p. 246). Todėl „neretai laikotarpio dvasinę situaciją adekvačiau išreikšdavo ne profesionalūs filosofai, bet literatai ir publicistai, nors ir neapibendrinę savo įžvalgų teoriškai“ (p. 246). Brandi filosofija neužsidaro pati savyje, ji tampa atvira ją supančiam kontekstui. Tokia išvada plaukia ir iš paties Sverdiolo ne sykį knygoje išsakytos, mano manymu, labai produktyvios, filosofijos sampratos. Sverdiolas rašo: „Svarbiausiu skiriamuoju filosofinio samprotavimo bruožu laikau savitą analizės refleksyvumą: mąstydamas apie rūpimą dalyką, filosofas, kitaip nei teoretikai, visuomet „primąsto“ prie šio dalyko save patį. Filosofavimas yra ne tik dalykų, bet ir situacijų apmąstymas, situaciją suprantant kaip tai, kame yra pats mąstytojas ir kas jį tvirtai sieja su dalykais, patenkančiais į jo akiratį“ (p. 481).
Būtent tokia nuostata filosofijos tyrinėtoją daro autentišku filosofu, gebančiu „primąstyti“ prie rūpimo dalyko patį save. Klasikiniu autentiško filosofo, kaip tyrėjo, tekstu tampa knygos skyriai, skirti Vytauto Kavolio fenomeno analizei. Kavolis nebuvęs profesionalus filosofas, veikiau sociologas, tiriantis sąmoningumo raiškas. Tačiau filosofijos gijos buvo įaudžiamos į labai plačiai suprastos sociologijos audinį. Sverdiolas meistriškai supina Kavolio filosofinės antropologijos plotmės idėjas su jo mąstymo prielaidose glūdinčia egzistencine ontologija. Mano galva, egzistencinė ontologija niekada savęs neišsems, liks gyva, kiek ir kurlink kistų filosofinės mados. Ontologinis nesaugumo jausmas, pasireiškiantis pirmapradžiu asmens vienišumu ir jo sužeistumu pačiu savimi, apie ką rašė Kavolis, yra tiesiog pirmapradiškesnis už visus teorinius išvedžiojimus. Jis glūdi pačiuose mūsų mentalumo pamatuose. Todėl atviras atgręžimas jo pusėn visada liks autentiškas ir gyvas tyrimas.
O ką apie filosofinio palikimo gyvybės galimybę mano pats knygos autorius? Sverdiolas rašo: „Mąstymas gyvas tada, kai mąstoma. Filosofija, kaip ir muzika, iš tiesų būva tiktai tada, kai ji „skamba“ “(p. 485).          
 
Pranešimas skaitytas per Vilniaus knygų mugę 2013.

Draugai