Marčėnas A. TUŠČIA JO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Nauja Marčėno poezijos knyga, kurioje publikuojami 2009–2012 metais poeto rašyti eilėraščiai, pasitinka su didžiąja T. Pavadinimas kažkaip įmantrus – Tuščia jo. Iš ko kyla Tuščia jo – iš tuštumos ar tuštybės?

Jau pirmas eilėraštis „Sena svarstyklė" viską sustato į vietas. Didžioji T virsta triada – tamsa, tuštuma ir tuštybe: „senstant, temstant / ir svarstant daugmaž jau / arčiau ir arčiau am / žinybės – / iš tuštumos vis dažniau, / vis rečiau iš tuštybės" (p. 9).

Tuštuma pranoksta tuštybę, ji įgauna dzeno meditacijų skambesį: „medituojamoj / tuštumoj – ooo –­ tuštumoj / medituojamoj // sodą kėkštas, bjaurybė, / budina: / tuščia / čia jo" (p. 85). Kita vertus, poetas nesureikšmina tuštumos, valiūkiškai su ja žaidžia, jai priešpriešina būties galimybę, klajodamas Vienoje prie Mozarto kapo: „tuštumoj tuščiai aidėjos / tuščias vardas: amadeus // bet rudens spalvas taškąs / atsimušdavo Kažkas" (p. 117).

O ką gi reiškia tas „temstant"? „Temstant" – tai nelyg „senstant". Beveik sinonimai. Kita vertus, tamsa yra tai, kas gaubia gyvenimo kelią. Atrodytų, kad senstant pasaulio horizontas turėtų skaidrėti, išryškėti jaunystėje nematyti gyvenimo kontūrai, padabinti užgyventu laiku ir įgyta išmintimi. Bet nežinia kodėl viskas vyksta atvirkščiai. „Tokią tamsą sukurti galėjo nebent neregys", – dejuoja poeto lyrinis herojus karaliaus Lyro balsu (p. 144). Kita vertus, neregiams yra kiek kitaip, gal net aiškiau: „Neregys orientuotųs lengviau. Dar įmatančiam velias / tikra, netikra" (p. 153), toliau mąsto karalius Lyras poeto Marčėno balsu. Tačiau viskas nėra visada taip jau blogai. „Temstant ryškiau matyti / Turinčiam gerą regą" (p. 29), sako poetas eilėraštyje „Tvartai". Dar daugiau, temstant vyksta kažkas įdomaus –­ gali prabilti gyvūnai: „Žemė vis ritas ritas / Tamsai šunelis loja / Krinta meteoritas / Norą kvailys galvoja" (p. 30). Veiksmas tamsoje vis intensyvėja: „Temstant nakties kampučiuos / Gimę iš įtarumo / Spokso pikti kaukučiai / Iš po alyvų krūmo" (p. 30). Kas tie kaukučiai? O ką, jei jie atklydę iš Parulskio romano „Tamsa ir partneriai"? Tamsa asocijuojasi ir su šalčiu, ir ne tik išoriniu, bet ir vidiniu: „temsta ir šąla, / ir rūkas nuo didelės / nepažįstamos upės, aiman, // to, kas buvo, ir to, / kas yra – susipynusių –­ / nebelieka, / saldu // ir keleiviui dingojas – jėgų nebėra / prisiminti net tuos, / kuriuos myli" (p. 96). Tačiau būtent temstant ateina į galvą patys konstruktyviausi sprendimai: „temstant mano raštu / sau šį tą parašai // taip, kad net užmirštu, / kad mane užmiršai" (p. 115), – rašo poetas eilėraštyje „Laiškas".

Tamsa pažadina dar vieną T – tylą. Beveik tobulą eilėraščio „Tvartai" pasaulio tapsmo kosmosą apvainikuoja tyla, sutampanti su sustojusiu laiku: „Laikas sustojo dingo / Užkampy Paukščių tako / Nieko nereikalingo / Viską tyla pasako" (p. 32). Kita vertus, tyla kartais tampa spąstais: „Kai tamsoj nebelieka daiktų, kai nebespragsi laužas – / dar stipriau susispaudžia ir mūsų pasaulis dvivietis. / Aidžiai spengia tyla" (p. 156), toliau išsako savo jausenas karalius Lyras. Tas aidus spengimas nėra jaukus. Suspaustame pasaulyje tyla skelia gailestį sau. Tačiau tyla nėra nei tamsa, nei tuštuma. Ji yra būtis – tai, kas yra. Ją galima turėti, ji gyva. „Tai tu turi: / peizažą nykų, / ir tylą tą, kuri / dar neįvyko, / bet tykiai / tykiai tyko", – viltingai žada poetas (p. 52). Tačiau svarbiausias pasaulio dėmuo yra tylintis: „Skirtas atmušt kartotis / Trokštantis prasidėti / Bando eilėm beprotis / Tylintį ataidėti" (p. 28). Kas tas tylintis? Kažkodėl atplaukia asociacija iš režisieriaus Ingmaro Bergmano filmo „Žiemos šviesa". Čia pastorius kenčia nuo Dievo tylos, o poetui priešingai –­ tai kančios nesuteikia. Jis tarsi tas genys, kuris kala ir „(...) kala / Taikydamas į rimą / Ritmais iš death metalo / Slaptąjį pranešimą" (p. 28).

Kaip iššifruoti patį pagrindinį viso eilėraščių rinkinio „Tuščia jo" slaptąjį pranešimą? Bandysime spėti. Galbūt šis – „nemokėčiau nebūti: / galvą pamesčiau, / nebežinočiau kur dėti / rankas, eilėraščių lapės // pėdas" (p.75). Ne, vis dėlto gal svarbesnis yra šis: „jau niekados nebūsiu čia nebuvęs // prieš pabaigą / akimirksnį / po tvano" (p. 11), – sako poeto lyrinis herojus apie didį, apipuvusį, tačiau gražiai nebaigtą pasaulį eilėraštyje „Mačiau pasaulį".

Ir nesvarbu, kad tas buvimas trunka akimirksnį. Iš tiesų nelabai kiek čia jo daug ir beliko: „Tvenkiantis į kelionę / Debesiui iš vaizduotės / Depresyvaus Čiurlionio / Metas ir mums pakuotis" (p. 27). Poeto lyrinis herojus dėl to labai nenusimena. „Šį gyvenimą turim ištverti" (p. 39), – sako Marčėno lyrinis herojus – nepailstantis optimistas. Kodėl jį reikia ištverti? Atsako: „neblogai atsibusti kas rytą / į pasaulį, tvirtai padarytą / iš vaizduotės tiek pat, kiek vaizdų" (p. 38). O kur realybė? Ji sutampa su vaizduote ir iš to sutapimo tampa dvigubai reali. Visas šis rinkinys iš esmės yra skirtas „greitam, beprasmiškam ir vis dėlto / stebuklingam gyvenimui" (p. 106). Kaip trumpa akimirka jis išnyra tarp dar dviejų didžiųjų T: Tvartų ir Teatro. Eilėraštis „Tvartai" bei 21 (dalijasi iš 7) eilėraščio ciklas „Lyrika", kur poeto lyrinis herojus prabyla karaliaus Lyro balsu ir suteikia šiam dzeniškam Tuščia jo skambesiui kosminio tapsmo kūną ir sielą. Skaitai juos ir galvoji, kad tiksliau ir taupiau pasakyti apie visa tai, kas čia yra ir kas ištinka mus nutikus būti šiam pasaulyje, jau nebeįmanoma. Ko gero, „Tvartai" – tobulas eilėraštis apie pasaulio sąrangą. Ne tik poetinio pasaulio. Šiaip, apskritai.

Kai šis parašytas opusas apie šešias T buvo pristatytas Vilniaus knygų mugėje, penktadienį, vasario 21 d., vakaro vedėjas ir Marčėno kūrybos žinovas Valentinas Sventickas pusiau juokais, pusiau rimtai suabejojo, ar šios „Tuščia jo" ištaros turi ką bendra su rytietiška tuštumos simbolika. Taip tiesiog kalbama Maišymų kaime, kur poetas vaikystėje leido daug laiko. Kaip tyčia, iš karto po šio pokalbio į rankas pakliuvo knyga „Sekuliarizacija ir dabarties kultūra". Pavartau ją, stora, vienu kartu neaprėpsi. Ir ką matau: Tomas Sodeika cituoja Rudolfą Otto, kuris svarsto šventumo problemą kaip numinotinį magiškumą rytų ir vakarų kultūrose. Otto sako: „didingumas ir magiškumas, kad ir koks stiprus būtų jų poveikis, visuomet yra tik netiesioginės numinosum meninės išraiškos priemonės. Mes, vakariečiai, turime tik dvi tiesioginės išraiškos priemones. Verta atkreipti dėmesį, kad jos abi yra negatyvios. Tai „tamsa" ir „tyla". „Tamsą" ir „tylą" galime laikyti apofatinių sąvokų, kuriomis nusakomi numinosum elementai, vizualiniu (ir atitinkamai, akustiniu) atitikmeniu, „neišrutuliotomis sąvokomis". Šalia tamsos ir tylos Rytų mene dar esama ir trečios stipraus numinotinio įspūdžio išraiškos priemonės. Tai –­ tuštuma ir tuščia platybė*. Tai prie ko dera Marčėno „Tuščia jo" tuštuma –­ prie dzeno ar prie Maišymų? Dabar jau viskas aiškiau: dera prie tamsos ir tylos, kaip vakarų žmogui įkandamų, tačiau magiškąją rytų šventybės jėgą spinduliuojančių sąvokų.

Parašiau ir galvoju, kad tarsi ir įžūlu filosofinius tekstus narpliojančiai rašeivai taip radikaliai spręsti apie poeziją. Ji vis tiek išslysta kažkur anapus. Beveik tiek pat įžūlu, kiek poetui –­ apie filosofiją. Mokausi iš Marčėno. Rinkinyje „Tuščia jo" net trys eilėraščiai mini filosofus: Emmanuelį Leviną, Arvydą Šliogerį ir Platoną. Eilėraščių rinkinys „Šokiai" buvo paskirtas Nietzsche'i. „Sakiniai" – Nietzsche'i ir Kafkai. Bet skoniai keičiasi, platėja horizontas. Suprantama, Platonas – olos ir šešėlių karalystės klasikas, pats turėjo poetinį talentą, rašė tragedijas, ir tik tada, kai Sokratas jį sugėdino, įtikinęs, kad mąstymas yra aukščiau rašymo, jas sudegino. Bet ir toliau mąstė rašydamas ir rašė mąstydamas –­ metaforomis. Lietuvių poetas jautriai jas pagauna: „dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais, / šešėlis atsilikęs, oloje / Platonas miega, / miegantiems nė motais, / ar aidi kas visatoje / toje" (p. 14).

Arvydo Šliogerio mąstymą maitina ne tik filosofo, bet ir, akivaizdžiai, literato, kraujas. Jis mąsto vaizdžiai ir įtaigiai, niekas Lietuvoje negali jam prilygti. Tik štai Marčėno lyrinis herojus išlindęs iš po jazminų, įžūliai moko mokytą, sako: „– Arvydai, Šliogeri tu, bulvė yra laiko formos!" (p. 128). Įtariu, kad dialogas vyksta sapne.

Daug keblesnis yra Emmanuelio Levino fenomenas. Garsus ir gilus prancūzų filosofas, mąstęs apie moralę beveik krikščioniškai-dostojevskiškai. Kodėl jis atklysta į poeto visatą? Ne pirmą sykį jį aptinku. Menkosios eseistikos rinkinyje „Sakiniai" (2013) buvo net gilintasi, rimtai reaguota, polemizuota su šia filosofo ištara, sakančia, kad galima dalytis tuo, ką turi, o savo egzistencija dalytis neįmanoma. Poetinis mąstytojas nesutinka, sako kaip tik priešingai: kaip tik savo egzistencija ir dalijasi poetas, net po mirties (p. 92). „Sakiniai" liudija, kad su Levinu labai suartėta: „Sapnas. Fotografija „Literatūroje ir mene". Aš baltu kostiumu, be barzdos; dar pastebiu, kad vos pradėjęs plikti. Man į dešinę parankę įsikibęs Vytautas P. Bložė, į kairę – Emmanuelis Levinas. Visi trys su gėlių puokštėmis, išsišiepę... Užrašas po fotografija: „Šokiai ar ne šokiai? Girti, bet laimingi!" –­ „Kodėl bet, kodėl ne ir?" – klausiu sapnuojamo Alvydo Šlepiko. Tyli, gūžčioja pečiais, kažkaip nenatūraliai, nebūdingai" (p. 18–19). Matome, kad Marčėno lyrinis herojus vis kelia neraminančius filosofinius klausimus: tai Levinui, tai Šlepikui. Nesulaukęs atsakymų – toliau mintija, skaitinėja filosofą. Eilėraščių rinkinyje „Tuščia jo" eilėraštyje „Variantas (skaitinėjant Emanuelį Leviną)" poetas vėl narsiai neria į polemiką, moko: „vienatvė? baikit! nugyventi reikia / nepergyvenant, kad buvai jai skirtas." Poetas narplioja filosofą nelyg koks Sigmundas Freudas: „ne iš kelmo spirtas / seniokas gan gašlus / jau baigias, miršta, / ligas rūšiavęs, sustumia į krūvą / ir glamonėja ateitį – ši srūva / jam pro pirštus, / neišlaužta / iš piršto" (p. 13). Filosofas, skaitantis šias eilutes, neišvengiamai turi sutrikti: Kas čia daros? Ar nepažeista garbiojo filosofo garbė ir orumas? Iš kur toks familiarumas? Gal suartina bendras taškas kilmės: abu gimę Kaune, tik Levinas kiek anksčiau – 1906-aisiais, Marčėnas gi – 1960-aisiais. Gimimo metai priverčia suklusti: o ką jei sukeitus Marčėno gimimo metų paskutiniuos du skaičius vieną su kitu? Kas būtų? Kur jie susitiktų? Gal ne tik tekstinėje poetinėje-filosofinėje visatoje?

Galbūt sapne – bet jau dabar Shakespeare'o? Shakespeare'as sapnuoja: „Sapnas. Fotografija „Literatūroje ir mene". Aš baltu kostiumu, be barzdos, dar pastebiu, kad vos pradėjęs plikti. Man į dešinę parankę įsikibęs Emmanuelis Levinas, į kairę – Aidas Marčėnas. Visi trys su gėlių puokštėmis, išsišiepę. Užrašas po fotografija: citata iš Levino veikalo „Laikas ir kitas": „Kartais man atrodo, kad visa filosofija – tik gilesnis Shakeaspeare'o apmąstymas". Papildomas prierašas: kairėje pusėje tik atrodo, kad yra Marčėnas. Iš tiesų – tai kažkada buvęs vargšas Jorikas, o dabar jau – karalius Lyras".

* „Sekuliarizacija ir dabarties kultūra". Sud. Rita Šerpytytė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 283–284.