Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama.

Pirmasis skaitymo įspūdis – į rinkinį sugulė problemikos požiūriu labai skirtingi ir nevienodo poetinio lygmens tekstai. Skaitant jie tarsi savaime „išsirūšiuoja“ į dvi grupes: ankstyvieji, neretai priskiriami dar XX amžiui, ir naujieji, parašyti maždaug nuo 2008-ųjų (pirmoji knyga apima kaip reta ilgą kūrybinės brandos laikotarpį). Riba, tekstus dalijanti į dvi dalis, ženklina pasaulėvaizdžio lūžį. Šiuo atveju tai vidinės biografijos momentas, kai sąmonė atsiveria pati sau ir asmuo išdrįsta artikuliuoti tai, kas buvo gaubiama tylos: tebūnie prakeikta atmintis, kad dabar veriasi durys, / tebūnie ji palaiminta, kad tuos trisdešimt metų nešiojausi / pati nežinodama ką, / nes nebūčiau pakėlusi // dieve, tai štai, štai kodėl aš esu aš, / bandelė prakąsta (p. 93).

Laiko riba skiria tekstus iki citatoje įvardijamo savipratos momento ir po jo. Antrieji ir sudaro knygos ašį bei pagrindą. Daug kartų skaitant, dalis eilėraščių tiesiog nubyra, o iš kitų dėliojasi siužetas – poetinė asmens istorija. Nubyrantieji tekstai daugiausia priklauso laikotarpiui iki lūžio, jie tarnauja kaip kontekstas: liudija, kokiu mastu sąmonė išties gali nuo savęs prisidengti. Taip pat palaiko balansą, kad knyga nenugrimztų dėl akistatos su savimi sunkumo. Nubyrantiesiems tekstams priskirčiau ir dalį vėlyvesnių, paprastai manifestinio pobūdžio autorės eilėraščių. Šie, kaip ir dauguma tokių tekstų, nepasisekę, mat juose autorė lengvai grįžta į atpažįstamos kalbos, o ypač į atpažįstamų teiginių apie moterį (moters siela – / talpi ir kantri kaip pasaulis), apie poeziją (žodžiui nereikia prabangaus viršelio) rimavimą.

Norint geriau suvokti likusius tekstus, svarbu grįžti prie knygos pradžios –­ dviejų epigrafų, nusakančių autorės poetinę laikyseną, kurios pamatas – išgrynintos ir kuo paprastesnės poetinės kalbos bei tiesosakos siekis. Rinkinyje „Kvėpuoju“ šiems dviem aspektams tikrai pakeliui, pasisekę tekstai sudaro įspūdį, jog pats dalykas, apie kurį autorė kalba, atranda paprastą, švarią poetės kalbą. Šiems tekstams būdinga pasakojamoji intonacija, ametaforiška kalba, jie naratyviški, sukuria taupaus noveliško pasakojimo įspūdį. Jų priklausymą poezijai išduoda ritmas ir labai intensyvus teksto suspaudimas: juk visa istorija, verta novelės ar net romano, randasi ne iš pasakojimo, bet iš detalių, o siužetą sukuria pats skaitytojas. Šie tekstai rodo, kad poezija gali papasakoti žmogaus istorija. Bene tinkamiausias pavyzdys (ir geriausias knygos tekstas) –­ eilėraštis „Duobutė“, kuriame sutelpa gyvenimo, ligos ir mirties istorija, į vieną suimama pasakojančiosios meilės. Teksto efektas –­ sunkiai nusakomas: skaitome santykinai trumpą eilėraštį, o sąmonėje susidėlioja romano ar bent jau apysakos lygmens pasakojimas. Visi šie tekstai, kaip jau minėta, susideda į poetinę subjektės autobiografiją.

Reikėtų grįžti prie svarbiausio užblokuotos ir atsiveriančios patirties aspekto, nes tai yra tikrasis „Kvėpuoju“ atsiradimo akstinas. Kodėl užblokuota patirtis veriasi ir kodėl būtent dabar? Ji veriasi tada, kai darosi pakeliama, kai asmuo yra pajėgus apmąstyti savo patirtį. Kada ir kodėl ateina toks galėjimas? Mano akimis, esmingas poetinės subjektės biografijos momentas – gimdymas. Tai riba, nuo kurios ima, negana to – privalo, keistis sąmonės nuostata. Čia iškart reikia persergėti, kad gimdymas ir motinystė Pilipauskaitės-Butkienės knygoje nepratęsia įprasto šių patirčių (ne)vaizdavimo lietuvių literatūroje. Gimdymas čia yra toks, koks yra: gimdoma kūnu ir pirmiausia –­ iš jo galių ir galimybių, kitaip tariant –­ gimdymas sugrąžinamas kūnui. Ant šio išgyvenimo nėra užleidžiamas metaforų ar poetizmų šydas, ieškoma kuo tikslesnių žodžių gimdymo patyrimui, t. y. jo realizmui, įvardyti.

Svarbiausi šiai temai trys tekstai, skirti trims vaikams. Gimdymas čia pasirodo kaip galėjimas: radikali atverianti patirtis išlaisvina sąmonę, nes leidžia pasijusti galinčia. Gimdymas atveria moteriai jos pačios kūną ir leidžia suvokti savo galimybes. Tekste, skirtame pirmajam vaikui, sakoma: kai savo kaukolės rėžtuku įveikei kūno tamsą, / viskas persivertė: // pasaulis liovėsi būti netikras, / tarp paskirų daiktų, dalykų, objektų, / gyvybės formų, rūšių, lapų ir rupūžių, / dainų, staklių, kokakolos skardinių ir kaminų / ėmė megztis ryšiai, / skleistis purkos, piestelės ir fiestos, / visa ėmė kvėpuoti, judėti ir džiaugtis (p. 129). Anksčiau cituotame tekste apie savi­pratą subjektė save apibūdina prakąstos bandelės įvaizdžiu, o čia matome priešingą vaizdiniją – pasaulis gimimo momentu tampa junglus ir moteris su kūdikiu yra to junglumo dalis, negana to, juodu yra priežastis.

Su kiekvienu nauju eilėraščiu vaikui – stiprėja savo kūno dalyvavimas, jo galios pojūtis. Štai pirmajame tekste gimimas dar tarsi savaiminis, nuo kalbančiosios iš dalies atsietas vyksmas (kai savo kaukolės rėžtuku įveikei kūno tamsą), o trečiojo vaiko gimimas išties atitinka veiksmažodį „gimdymas“, kuomet gimdymas ir gimimas yra vienas darnus veiksmas: jaučiu / kaip tobulai susitinkam: / mano kaulas ir kaulas sūnaus – / kaukolė – dubuo jo mintims, švelnios smegenys // tai ketvirtas mano gimimas (p. 131). Sakyčiau, su kiekvienu vaiku gimstama vis labiau: kad duotum gyvybę ir galėtum auginti žmogų, privalai permąstyti visus savo pačios raidos etapus – tai didžiausias asmens sąmoningumo išbandymas. Tapimas mama – tarsi paskutinis ir esminis socialinis bei egzistencinis vaidmuo, užbaigiantis žmogų.

Savas gyvenimas permąstomas nuo priešistorės – tėvų meilės, savo gimimo (intensyvus gimimo reflektavimas leidžia mėginti suteikti balsą pačiam gimstančiajam), savęs dukros, savęs mylimosios / mylinčios / meilužės, savęs aukos, savęs mamos etc. Motinystės, kaip paskutinio ir drauge naujos pradžios etapo, suvokimą siūlo pati knygos struktūra: užbaigiama eilėraščiais vaikams, eilėraščiu vyrui-sielos broliui ir finaliniu tekstu „Pasaulio sukūrimas“, skirtu motinystei kaip esminiam, žmogaus egzistenciją išpildančiam vaidmeniui. Galėtume nusigąsti, jog grįžtama prie „seno gero“ motinystės suvokimo (motinystė – moters išsipildymas, svarbiausias tikslas ir pan.), dėl kurio iškart suklustų kone kiekviena femina. Šios knygos redaktorius Aidas Marčėnas rašė: Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius. Panašus pasaulio palaikymo veiksmas ir būsena Pilipauskaitės-Butkienės knygoje yra motinystė: tai ne vien vystyklų plovimas ir sriubos virimas (nors ir tai), pirmiausia – sąmoninga laikysena pasaulio atžvilgiu „tarp mirties ir mirties“.

Poetinės subjektės biografija skleidžiasi daugiausia šeimos terpėje – tai pagrindinė knygos veiksmo erdvė. Ryškūs kalbančiosios vaidmenų-raidos etapai šeimoje: šeimos priešistorė, gimimas, vaikystė, branda, savos šeimos sukūrimas. Knygoje ryški demarkacinė linija tarp gimtosios šeimos istorijos ir savo sukurtos, o gal tiksliau sakyti –­ kuriamos. Kodėl tai daroma? Gimtajai subjektės šeimai būdingas smurtas, svarbiausia – jis yra paveldimas, ne atsitiktinis atvejis, bet kone tradicija ar netgi tarpusavio santykių laikysena. Šiam paveldimumui siekiama užkirsti kelią. Refleksija būtina, kad paveldimo smurto istorija nutrūktų. Vienas svarbesniųjų šios istorijos eilėraščių – „Medus ir pelynai“. Tai dar vienas tekstas, kuris įima labai ilgą istoriją –­ šiuo atveju kalbančiosios šeimos: tėvų pažintis, meilė, kalbančiosios gimimas, tolesnė šeimos istorija.

Geriau suprasti šį tekstą padeda vaikystės vaizdavimo šioje knygoje kontekstas. Eilėraštis „Vaikystė“ prasideda bene netikėčiausiai: pavadinimas sukuria tam tikrą skaitytojo lūkesčių lauką, gerokai sutrikdomą pirmosios eilutės –­­ kurva kurva kurva. Vaiko žvilgsnis į pasaulį Pilipauskaitės-Butkienės poe­zijoje –­ pasislėpusio vaiko žvilgsnis į smurto pilną tikrovę. Bene panašiausia vaiko perspektyva vaizduojama Renatos Šerelytės prozoje, ypač ankstyvosiose novelėse ir „Ledynmečio žvaigždėse“; šią perspektyvą gana tiksliai apibūdinančios Pilipauskaitės-Butkienės eilutės: įsismarkavęs keldavo sijonus, / smaukdavo treningus // kiekvieną jų judesį sekdavau, / spausdavo gerklę – – – . Smurto scenas iš už statinės stebinti Šerelytės herojė atrodo priklausanti tam pačiam „postgranauskiniam“ provincijos pasauliui kaip ir Pilipauskaitės mažoji, kuri laukdavo, kol sutems, / kol viduje taps tylu, / kol apslinkusi sodą / ras taip pat susigūžusį brolį, / parves jį namo (p. 20).

Tragiškiausia yra tai, jog smurtas priklauso ne vien sąmoningam atminties laikotarpiui, bet įeina į pačią asmens gimimo istoriją – gimstama anksčiau laiko, nes motina patiria stresą stebėdama smurtaujantį uošvį ir jį tramdantį savo vyrą. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ siužetas sutelktas į smurto paveldimumą: subjektės gimimas įrašytas tarp dviejų smurto scenų, – jai gimstant, siautėjantį senelį tramdo tėvas, kuris eilėraščio pabaigoje užima pirmojo vietą prabildamas į žmoną paveldimais kreipiniais: ša, velnio išpera. Knygoje kalbama apie esminį dalyką – smurto ir prievartos poveikį žmogaus sąmonei. Poetinė kalba itin paranki, nes leidžia ne tiek vaizduoti smurtą, kiek atskleisti jo poveikį žmogaus sąmonei ir socialumui.

Pilipauskaitė-Butkienė kalba ne vien apie fizinį smurtą, ji žengia į dar jautresnę ir „slaptesnę“ sritį – seksualinės prievartos prieš vaikus ir moteris vaizdavimą. Ir pačiai autorei sunku rasti kalbą šioms patirtims aprašyti, ir man, recenzentei, sunku adekvačiai įvertinti šiai problemai skirtus tekstus. Akivaizdu viena – skaitydama „Kvėpuoju“ pirmą kartą ėmiau galvoti apie šią tematiką lietuvių literatūroje, o ne vien naujienų portaluose. Sabine Sielke, analizuodama prievartos diskursus amerikiečių kultūroje, teigia, jog kiekviena tauta turi savitus prievartą reflektuojančius pasakojimus; išskyrus „Eglę žalčių karalienę“, nieko, kas būtų daugmaž visiems žinoma, prisiminti nesugebėjau.

Eilėraštyje „Mažutytei“ pasakojama apie seksualinės prievartos momentą (atsimenu kambarį, / klyksmą, / atsimenu, kaip drebu, / visas pasaulis išlėkęs į šipulius), apie tai, kaip jį patiria nebrandi, seksualinei patirčiai nepasirengusi sąmonė. Taip pat ir apie gyvenimą su šia patirtimi, jos poveikį moters elgsenai ir seksualumui, kaip vienam svarbesnių santykių su vyrais aspektų: tai juk ne aš // tebūnie prakeikta / diena, kai gimiau, / tokia išsidaužiusi, / tokia nesuvokiamai skaudanti, / tokia pati save šitaip maitojanti // dieve // o jie nesupranta (p. 90).

Kalbos problema kyla, nes skaitant šį tekstą dažnai apimdavo jausmas, lyg stebėčiau kažką, kas skirta ne man, kas pernelyg intymu. Prisimindavau Aristotelį, teigusį, jog mene mums malonu žiūrėti į tai, kas tikrovėje sukeltų pasibjaurėjimą, kad ir negyvų žvėrių kūnai. Aristotelis čia kalba ne apie vaizduojamą dalyką, o apie meninę transformaciją, kai vaizduojamam dalykui menininkas suteikia savą žiūrą, savą perspektyvą, kitaip tariant – apie estetizavimą. Ten, kur autorė kalbą jau suradusi, tekstai sukrečia, skaitytojas persiima jų problemika, yra įtraukiamas į svarstymą. Ten, kur tebeieškoma, apie skaudžius dalykus kalbama pernelyg rėksmingai, atvirumas labiausiai asocijuojasi su atviru žaizdų rodymu ar šokiravimu.

Neatsižvelgiant į tai, svarbiausia atrodo autorės pastanga suteikti balsą patiriantiesiems smurtą. Tokią kalbą kultivuoja vien žiniasklaidos portalai, taigi tikrai nėra lengva ją įvesdinti į brandų kultūros diskursą, nebijoti smurto, prievartos kalbą susieti su savo poezijos subjekte. Atramų stygių ir būtinybę bene geriausiai liudija eilėraštis „Mergaitės. Mažoji“. Pirmoji eilėraščio eilutė – tai buvo nedidelė balta mergytė. Vaiko gailumo, skaudumo išgyvenimas kuriamas skaitytojo sąmonėje dubliuojant gailios katės ir vaiko vaizdinius. Svarbus klausimas: kodėl smurtui vaikystėje reflektuoti pasirenkamas Biliūno žodynas? Tekstu tarsi apeliuojama į sąmonę lietuvio, kuris, pakeltas vidury nakties, pasakytų pirmąjį Biliūno „Kliudžiau“ sakinį. Šis apeliavimas į tradiciją atrodo ironiškas – visi esame apverkę katytę, taip pat ir Brisių, bet vargu ar galėtume staiga iš aktyviosios atminties atsargų ištraukti tekstą, katės vietoje vaizduojantį žmogų, vaiką. Galėtų pretenduoti Savickio „Kova“, bet vien tai, kad autorius nuolat laikosi pabrėžtinos teatrinės distancijos nuo savo personažo ir neduoda jam vardo, lemia, jog šis netampa gailumo ikona lietuvio sąmonėje.

Aptartos sunkiosios patirtys daro esminį poveikį žmogaus laikysenai, jo socialumui. Smurtas šeimoje, seksualinė prievarta esmingai lemia poetinės subjektės santykį su vyrais ir moterimis. Santykį su moterimis bene geriausiai apibendrina eilutė: žodis žodin kartu savo skausmą išgiedam (eil. „Mano moterys. 2“). Santykis su giminės moterimis – empatiškas, jų gyvenimai, likimai suprantami lyg tapatybės pamatas, nes per juos raizgosi savos šaknys. Su moterimis sieja solidarumas. Su vyrais santykis visiškai kitoks, paženklintas įtampos ir galynėjimosi, nežinios ir baimės, besimainančios su trauka: kaip man jus atlaikyti, / kaip sugerti: širdis pilna džiaugsmo, / bet pernelyg stiprus yra jūsų kartėlis (eil. „Mano vyrai. 2“).

Pilipauskaitė-Butkienė neestetizuoja ir neslapsto moteriško seksualumo, jis suprantamas tarsi vienas esminių moters brandos komponentų. Seksualumas vaizduojamas kaip iš vidaus kylanti galia ir energija, kaip vienas svarbiausių žmogiškojo santykių pasaulio judintojų; seksualinis geismas ir geismas gyventi – paralelūs pojūčiai. Tačiau viena yra seksualumas, augantis žmogaus viduje lyg jo brandos variklis ir gyvenimo geismas; visai kas kita – seksualumas savojoje aplinkoje, šeimos istorijoje – čia jis suauga su smurtu, prievarta, baime. Lyčių santykiai ir skirtumai „Kvėpuoju“ tekstuose vaizduojami kaip seksualiniai ryšiai ir skirtumai, pirmiausia atsiveriantys tarsi galios santykiai. Moters seksualumo komplikuotumą lemia itin sudėtingas sociokultūrinis procesas, kurį autorė siekia atskleisti per poetinės subjektės biografiją: kalbėdama apie seksualumo skirtumus Pilipauskaitė-Butkienė moters seksualumą konstruoja kaip viktimizaciją, nulemtą ankstyvųjų jos išgyvenimų*. Tačiau šios moters branda vyksta tarsi viktimizacijos įveikimas: iš savo, aukos, savivokos pereinama į lygiavertį abipusės galios / galynėjimosi / energijos apytakos santykį. Kas nutinka šiai moteriai, palyginti su jos motinos gyvenimu? Ji pati ima kontroliuoti savo kūno gyvenimą, ir šios kontrolės įgavimas knygoje įtaigiai atskleistas kaip sunkus, transformuojantis procesas.

Būsiu, ko gero, viena paskutinių šios knygos recenzenčių, todėl norėčiau sureaguoti į redaktoriaus žodyje išsakytus knygos recepcijos lūkesčius. Marčėnas sako tikintis, jog knyga sukels šurmulį, o jo nebuvimą yra linkęs laikyti pras­tos literatūros lauko situacijos ženklu. Dabar jau matyti, kad šurmulio knyga nesukėlė: sulaukė nemaža palankių vertinimų, pateko į LLTI dvyliktuką, apdovanota Zigmo Gėlės premija. Dėmesio daug, bet nieko panašaus į šurmulį. Apie tai galvojau vis grįždama prie recepcijos gana aktyviai vedamos paralelės tarp Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgių“ ir „Kvėpuoju“ (nors, mano akimis, jas sieja vien tai, kad abi moterų knygos ryškios, akcentuojančios moterų išgyvenimus). Kai Pūkelevičiūtės knyga sukėlė šurmulį, ką jau čia –­ skandalą, nuvedusį to meto vyriją iki asmeninių patyčių, tai rodė, jog reikalų būta išties prastų. Tik ne pačios literatūros, bet moters literatūroje.

Žemininkas Kazys Bradūnas tuo laiku pabrėžtinai moderniuose „Literatūros lankuose“ konstatuoja: Veltui „Met­ūgėse“ jieškotum specialiai lietuvės moters ir lietuvės motinos, taip artimai savos ir taip stipriai išdainuotos net ir vyriškųjų plunksnų (Aisčio, Miškinio) (...). Su žiburiu „Metūgėse“ nerastum tos motinos, kuri Maironį raudomis užlingavo ir kuri Aisčiui šilainę škaplieriuose siuvo. Su savojo laiko visuomene gyvenantis ir atsinaujinimą deklaruojančiame leidinyje besispausdinantis autorius moteris laiko gerokai ankstesnės visuomenės narėmis ir reprezentantėmis, kurios nėra praradusios „kaimietiško kuklumo“ ir meilės žodžius pridengia rūtomis. Tai, kad „Kvėpuoju“ nekelia šurmulio ar, dar blogiau, skandalo, manau, yra geras ženklas. Vadinasi, mūsų visuomenė jau pasirengusi adekvačiai priimti knygas, kalbančias apie atskirąsias moterų patirtis (gimdymą, geismą etc.) ne vien visuotinai priimta, kultūriškai nusistojusius moters vaizdinius atitinkančia kalba, bet ir moterų bandymus kurti jų laiką bei jų pačių patirtį atitinkantį diskursą. Iki šiol pasirodę entuziastingi tekstai apie šią knygą rodo, jog tokios kalbos laukta (ypač Audingos Peluritytės tekstas, žr.: www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7995-audinga-pelurityte-moteru-patirtys-patirciu-paslaptys).

Antra vertus, mano optimizmą dėl pasirengimo knygą priimti trikdo tai, jog kol kas vyrai tyli. Galbūt čia susiduriame su dar viena gana sena problema –­­ atskiros, išskirtinės, vyrams būdingos patirtys paprastai traktuojamos kaip bend­ražmogiškos ar bent jau kultūriškai ir geopolitiškai svarbios, o moteriškosios –­ lyg vietinės ir nišinės. Tada išeitų, jog Pūkelevičiūtės laikais vyrai, jusdami pareigą kontroliuoti literatūros lauką, išsišokusią autorę suramdė, o štai mūsų vyrai tiesiog palieka moteris tvarkytis savame darže nesuvokdami jų kalbos apie specifiškesnes patirtis, kaip savojo mąstymo akiračio. Atrodo, klausimui išspręsti kaip tik ir trūksta vyrų balsų.

* Šie svarstymai radosi skaitant: Sabine Sielke. „Reading Rape: The Rhetoric of Sexual Violence in American Literature and Culture, 1790–1990“. – Princeton and Oxford: Princeton University Press, 2002.